Pabėgusi nuo sportinio režimo 33-ejų A. Abromaitė mėgaujasi normaliu gyvenimu, svajoja tapti operacinės asistente, dirbti Didžiojoje Britanijoje, o į sporto salę užsuka tik palaikyti kūno formų.
-Nuo praėjusio pavasario nebematome jūsų krepšinio aikštėje. Ar tai reiškia, jog baigėte profesionalios krepšininkės karjerą? - sportin.lt paklausė A. Abromaitės
- Profesionaliai nebesportuoju. Tačiau su krepšiniu dar neatsisveikinau. Pažadėjau, kad grįžusi į Angliją treniruosiuosi su "Metropolitan University" komanda. Neprofesionaliai, du kartus per savaitę. Treneris nori, kad rungtyniaučiau jo komandoje. Jei universitetas mokės už mokslą, žaisiu.
- Baigėte karjerą tam, kad taptumėte studente?
- Taip. Dabar mokausi "Open University" (studijos internetu – SportIN.lt past.), studijuoju sveikatos mokslus. Turiu laisvo laiko keliauti, o įskaitas ir egzaminus laikau internetu. Labiausiai traukia fizioterapija arba asistavimas operacinėje, tad su kažkuria iš šių sričių žadu susieti savo ateitį.
- Kada apsisprendėte skirtis su krepšiniu?
- Kai su Lietuvos rinktine nepakliuvome į olimpiadą, skaudančia širdimi nusprendžiau, kad nebenoriu sportuoti, kad reikia pradėti kitą gyvenimo etapą. Pasakiau sau, kad krepšinis turi kažkada baigtis. O kuo vyresnė esi, tuo sunkiau priprasti prie kito gyvenimo.
- Praėjusiame sezone vis dėlto rungtyniavote...
- Kad taip staigiai gyvenimas neapsiverstų aukštyn kojomis, vis pasirašinėjau trumpalaikes sutartis. Iki Kalėdų pusantro mėnesio žaidžiau Prancūzijoje, po Naujųjų metų du mėnesius rungtyniavau Turkijoje.
- Turkija buvo paskutinė karjeros stotelė?
- Kai baigėsi sutartis su Turkijos komanda, visiškai nustojau sportuoti. Reikėjo išlaikyti akademinį anglų kalbos egzaminą. Kiekvieną dieną privačiai dirbau su mokytoja. Taip ir praėjo vasara - besimokant anglų kalbą ir laikant egzaminą.
-Pasiūlymų rungtyniauti sulaukiate?
- Gavau šešis rimtus pasiūlymus rungtyniauti užsienio klubuose. Bet atsilaikiau. Sunkiausia buvo atsisakyti paskutiniojo kontrakto, nes skambino mano mylimiausias treneris iš Ispanijos, su kuriuo dirbau trejus metus. Žinojau, kaip gerai jis dirba, žinojau, kokios geros sąlygos ir kokia gera atmosfera manęs ten laukia, tačiau atsisakiau.
- Persiorientuoti iš sportininkės į studentės vaidmenį sunku?
- Sunkiausia - prisiversti mokytis. Bet prisiverčiau. Porą mėnesių sėdėjau prie mokomosios medžiagos paromis. Kai anglų kalba nėra tobula, o studijuojami dalykai ir studijavimo rūšis – nauji, darosi neramu, todėl reikėjo daug sėdėti ir mokytis. Bet rezultatai džiugina – pirmieji atsiskaitymai buvo įvertinti labai aukštais balais. Po naujų metų, manau, tiek nebesėdėsiu. Priprasiu prie mokslų, žinosiu, kas kaip, pradėsiu gyventi normalų gyvenimą.
- Kuo jūsų gyvenimas skiriasi dabar, kai krepšinis – tik pomėgis, nuo gyvenimo tada, kai buvote profesionali krepšininkė?
- Dabar gyvenu visiškoje laisvėje. Ką noriu, tą darau, kur noriu, ten skrendu. Miegoti einu, kada pati noriu. Ką noriu, tą valgau, o po to skrandis kada nori, tada skauda (juokiasi). Visiškas atsipalaidavimas. Tačiau šalia šių gerų dalykų yra šiek tiek streso. Kai gyvenimas buvo rutina, žinojau, kas bus rytoj, poryt. O dabar to nežinau. Nežinau kur dirbsiu, ką dirbsiu ar išvis dirbsiu. Kartais jaučiuosi šiek tiek pasimetusi. Bet su laiku tai praeina. Depresijos nėra, tai tik lengvas drebuliukas, verčiantis eiti tolyn.
- Tolyn eisite Lietuvoje ar Anglijoje?
- Anglijoje. Klaipėdoje turiu namus, bet ten nebelikę draugų. Vilniuje jų pilna, tad kai grįžtu jų aplankyti, apsistoju sostinėje. Šiaip gyvenu Anglijoje, pas mamą, esu prižiūrėta ir pamaitinta (juokiasi). Oras man ten patinka, jis geresnis nei Lietuvoje. Ten lyja, bet ir saulė išlenda, o žiemą nėra taip šalta. Be to, ten labai daug lietuvių. Lietuviškai mieste apšnekinėti nerekomenduotina (juokiasi). Viena problema – automobiliuose vairas kitose pusėse, todėl Anglijoje nevairuoju.
