Krepšiniu Ž. Urbonas gyveno ir savo ateitį su juo sieti pradėjo jau vaikystėje lankydamas treniruotes Utenoje. Pirmasis jo treneris – Alvydas Surgautas – treniravo berniukų grupes, nors nebuvo krepšinio specialistas.
„Su mokyklos komanda skynėme pergales, aš buvau vienas pagrindinių žaidėjų. Esu A. Surgautui dėkingas už tai, kad pamatęs mano potencialą ir negalėdamas man, kaip žaidėjui, duoti tiek, kiek aš galėjau pasiimti, pasiūlė važiuoti mokytis į Panevėžio sporto mokyklą. Tada man buvo 11 metų“, – pasakoja Ž. Urbonas, prisiminęs, kad konkuravo su stipresniais, geriau žaidžiančiais vaikais, tačiau jo demonstruojamas noras žaisti ir atkaklumas lėmė, kad išlaikęs stojamuosius egzaminus buvo priimtas į mokyklą.
„Reikėjo bėgti tris kilometrus. Aš bėgau taip, kad įveikęs atkarpą apsivėmiau. Dar reikėjo atlikti technines užduotis, tarp kurių buvo dvižingsnis ir metimas į krepšį kaire ranka. Nemokėjau to daryti, bet supratau – jei neišmoksiu, galiu važiuoti namo. Dirbau visą naktį ir išmokau“, – dėsto Ž. Urbonas.
Mokytas trenerių Raimundo Sargūno, Viktoro Apinio Ž. Urbonas džiaugėsi, kad nuo pat pradžių jam teko laimė būti ugdomam puikių specialistų ir stebėti šalia augančius vyresnius krepšinio talentus – Dainių Adomaitį, Gintarą Einikį, iš arti matyti Panevėžio „Lietkabelio“ žaidėjus, rungtynes. „Ten buvo nuostabi kalvė, kur jaunieji sportininkai buvo viskuo aprūpinti, – sako pašnekovas. – Žinoma, gyvenant be tėvų kildavo visokių pagundų. Buvo tokių, kurie paslydo, džiaugiuosi, kad man pavyko to išvengti, ir atsidūriau Lietuvos jaunučių rinktinės trenerio Jono Kazlausko akiratyje.“
16 metų debiutavęs, į rinktines Ž. Urbonas buvo kviečiamas kasmet, o 17-os tapo Europos jaunių čempionu.
Pirmasis LKL klubas, kuriame pradėjo žaisti 16-metis Ž. Urbonas, buvo Panevėžio „Lietkabelis“. Tuo metu komanda neturėjo stipraus finansavimo, todėl rėmėsi jaunais sporto mokyklos auklėtiniais, suteikdama jiems galimybę atsiskleisti.
„Prisimenu pirmas rungtynes, kurias žaidėme su Kauno „Banga“. Mano debiutas buvo nevykęs: nors labai entuziastingai plėšiausi aikštėje, gavau porą blokų ir senbuvių pamokų, – juokiasi treneris. – Kitais metais LKL pagal rezultatyvumą jau buvau septintas – dabar sunku pačiam tuo patikėti.“
Jauną žaidėją pastebėjo ir pakvietė Kauno „Lavera“, tačiau, įsibėgėjant karjerai, krepšininkas patyrė kryžminių kelio raiščių traumą – vieną sudėtingiausių sporto pasaulyje, ne vienam žaidėjui anuomet reiškusią karjeros pabaigą.
„Po konsultacijų su specialistais operacijos atsisakėme – taip visą gyvenimą pražaidžiau vien stiprindamas kitus raumenis, – atskleidžia buvęs krepšininkas. – Trauma lėmė, kad kaip žaidėjas likau iki galo neišpildęs savęs, kita vertus, esu patenkintas savo karjera ir tuo, kas esu.“
Išgijęs Ž. Urbonas rungtyniavo „Šilutėje“, kur, tapęs geriausiu LKL žaidėju, priminė apie save šalies krepšinio pasauliui ir jau kitais metais buvo pakviestas į Antano Sireikos treniruojamus „Šiaulius“.
Triskart LKL bronzos laimėtoju su „Šiauliais“ tapęs krepšininkas karjerą tęsė užsienio šalyse: Rusijoje, Lenkijoje, Graikijoje, Kipre, Vokietijoje, Latvijoje, Ukrainoje.
„Tai buvo labai naudinga patirtis. Ji leido pasiimti iš kiekvienos šalies krepšinio tai, kas atrodė svarbu. Matęs, kaip žaidimas suprantamas skirtingose šalyse, jų organizacines subtilybes, galiu palyginti ir tvirtinti, kad Lietuvos krepšinio suvokimas, atsidavimas ir kultūra lenkia daugybę šalių, o krepšinis – nesenstanti ir stipri mūsų valiuta.“
Baigęs legionieriaus karjerą Ž. Urbonas su bendraminčiais ėmė įgyvendinti seną svajonę – Utenoje įkurti aukščiausiu lygiu rungtyniaujančią krepšinio komandą. Regionų ir nacionalinėje lygose debiutavusi komanda, po to, kai Utenoje buvo pastatyta arena, komerciniu principu debiutavo LKL.
Nuo pirmojo sezono tapęs ne tik „Juventus“ prezidentu, bet ir žaidėju bei stratego asistentu, Ž. Urbonas pajuto, kad trenerio darbas – jam įdomus. Dirbdamas organizacinius darbus jis asistavo komandos treneriams, iš viso – aštuoniems strategams. Ryškiausi ir padarę didelę įtaką Ž. Urbono, kaip trenerio, formavimuisi – D. Adomaitis ir A. Sireika.
Po nesėkmingo šio sezono „Juventus“ starto jis turėjo staiga komandos vairą perimti iš Gedimino Petrausko rankų.
Užgriuvus papildomiems darbams ir didžiulei atsakomybei, rėmėjų ir sirgalių spaudimui, pirmas dvi savaites beveik nemiegojo, kol įėjo į ritmą ir sustygavo komandos darbą. Ž. Urbonas akcentavo, kad naudojasi saldainio ir botago principu – reikalaudamas besąlygiško atsidavimo stengiasi paskatinti žaidėjus. Pasak jo, visos didžiosios pergalės pasiekiamos žaidžiant karšta širdimi, o vien botagu to padaryti neįmanoma, tad reikia rasti viduriuką.
Visuomet tik aukščiausius tikslus sau ir kitiems keliantis Ž. Urbonas tiki, kad jo komanda gali kovoti dėl vietos LKL pusfinalyje: „Kartelės nenuleidžiu ir noriu ten būti, šita komanda gali tai įgyvendinti.“
