Šia garbinga proga pagrindinis naujienų portalas Lietuvoje DELFI, remdamasis to meto JAV spauda, pristato iki šiol aršias diskusijas keliančią ir gandais apipintą Sabo karjeros atkarpą – žaidimą jo paties išsvajotoje NBA lygoje.
Kodėl NBA komisaras Davidas Sternas ir klubo fanai ironiškai juokėsi, kai Portlando „Trail Blazers“ dar gūdžiais 1986-aisiais pasirinko A. Sabonį naujokų biržoje, kas būtų kitaip, jei Sabas šios lygos duris būtų pravėręs bent 5-eriais metais anksčiau ir ką apie jį sako iki šiol jo ne itin mėgstantis Shaquille'as O'Nealas bei kitos pasaulio krepšinio žvaigždės?
„Portlando fanai per septynis sezonus, kuriuos jis praleido čia, pamilo A. Sabonį ir iki šiol kraipydami galvas didžiuojasi, kad matė jį gyvai žaidžiantį. Tai – vyrukas, kurio tiesiog nebuvo galima nepastebėti. Žinoma, kiekvienam būtų lengviau būti matomam, jei jis būtų tokio stoto (221 cm ūgio ir 132 kg svorio), tačiau Sabas nebuvo tik dar vienas aukštaūgis NBA lygoje“, – rašo blazers.com apžvalgininkas Erikas Lyslo.
„Jis buvo magas po krepšiu, su savo žaidimo stiliumi, kuriuo negalėjo pasigirti nė vienas kitas „centras“. Nepaisant savo sudėjimo, A. Sabonis buvo tarsi įžaidėjas ir pagal aikštės matymą bei perdavimus – geresnis už daugumą to metų gynėjų.
Jam tikrai nerūpėjo jo paties pelnomi taškai. Jis mėgavosi perdavimais, kurie nustebindavo ne tik žiūrovus, bet ir varžovų gynybą, bei sukurdavo idealias progas komandos draugams. Tiesa, keletą kartų kamuoliu jis pataikė saviškiams į veidą, nes šie nesitikėjo, kad toks perdavimas gali pavykti.
Kamuolys Sabo rankose buvo tarsi apelsinas ir po jo prisilietimų landydavo net tarp varžovų kojų, jau nekalbant apie firminius perdavimus per nugarą, kurie vienu ypu sudraskydavo visą varžovų gynybą. Tai darė A. Sabonį ypatingu, o jo bendraklubius – dar geresniais žaidėjais. Ir visa tai net prisiminus, kad jis vargiai galėdavo nubėgti nuo vieno aikštės galo iki kito. Taigi mes kalbame apie vyrą, kuris stovėjo praktiškai ant pusės kojos, bet su savo krepšinio IQ galėjo dominuoti net būdamas 35-erių metų amžiaus. Tų, kurie aikštėje naudoja tik jėgą, fizinis pranašumas vieną dieną baigiasi, o smegenys juk lieka amžiams“, – konstatavo JAV žurnalistas.
Įdomiausia, kad savo perdavimais stebėjosi ir pats A. Sabonis.
„Kartais aš rėkdavau ant komandos draugų, kad jie lauktų perdavimo, o treneris P. J. Carlesimo man liepdavo atlikti perdavimą tik tada, jei aš esu įsitikinęs, kad jį kas nors pagaus. Bet man tai buvo sudėtinga, nes jei buvau geroje pozicijoje, mano rankos sujudėdavo pačios ir atlikdavo viską už mane. Laiko pagalvoti apie tai, pagaus kas kamuolį ar ne, aš neturėjau“, – teigė jis.
Po Sabo pašaukimo naujokų biržoje – amerikiečių juokas
„Blazers“ Sabą NBA naujokų biržoje pašaukė dar 1986-aisiais 24-u numeriu (legendinį Draženą Petrovičių – tik 60-tu). A. Saboniui tuo metu tebuvo 21-eri metai ir praktiškai visa karjera bei visos traumos priešakyje.
Tačiau jau tada drąsų „Blazers“ pasirinkimą NBA komisaras Davidas Sternas, tarsi nujausdamas, kad dėl politinių motyvų viskas nebus taip paprasta, pristatė su ironija.
„Paskutiniu pirmo rato NBA naujokų biržos šaukimu... Amerikos žaidime... Portlando „Trail Blazers“ pasirinko Arvydą Sabonį... iš Sovietų Sąjungos“, – ironiška šypsena palydėjo šį Oregono valstijos klubo sprendimą D. Sternas, o salėje nuvilnijo nepasitenkinimo atodūsis.
TV komentatoriai taip pat nusijuokė, o vienas jų net susigriebė už galvos. „Tai – labai įdomus pasirinkimas“, – teištarė jie.
Panašiai į būsimą naujoką reagavo ir Portlande kalbinti krepšinio gerbėjai.
„Viso gero“, „Tai – juokinga, tiesiog juokinga“, „Na, aš negaliu jo pavardės nei ištarti, nei pasakyti jos paraidžiui“, – piktinosi amerikiečiai.
Žinoma, tai metais Sabas dėl geležinės užkardos neprisijungė prie „Blazers“, tačiau į Portlandą pirmą kartą užsuko 1988-aisiais su mikrochirurgu Kęstučiu Vitkumi. JAV buvo apžiūrėtos ir gydomos jo kojos bei pėdos – sovietai leido šią išvyką, nes norėjo pastatyti A. Sabonį ant kojų prieš Seulo olimpines žaidynes.
Sabas per beveik mėnesį, praleistą Portlande, pagerino kone visus iki tol gyvavusius „Blazers“ žaidėjų svorių kilnojimo rekordus, nors iki tol to niekada net nebuvo bandęs daryti.
Visgi pačius amerikiečius labiausiai nustebino ne tai, o lietuvio reakcija į prabangų jų gyvenimą.
„Vieną rytą aš atnešiau jam kekę bananų. Įtariu, jie Lietuvoje jų negauna. Taigi dabar nešu po kekę kiekvieną dieną, o pardavėjas turbūt mano, kad mano bute gyvena gorila“, – „Sports Illustrated“ pasakojo žurnalistas Timas Rennas.
Ne ką mažesnį įspūdį Sabui paliko ir jam skirtas automobilis „Jeep Eagle Premier“, apartamentai su milžiniško dydžio lovomis, vaizdo grotuvas ir TV su nuotolinio valdymo pulteliu. „Mėgstamiausias jo filmas – „Top gun“ su Tomu Cruise'u“, – atskleidė K. Vitkus.
O kas būtų, jeigu...?
Kalbant apie A. Sabonį, anksčiau ar vėliau visada iškyla klausimas: „O kas būtų jeigu?“
Juk per savo sveikatingumo vizitus Portlande, kai jis tik įžengdavo į aikštelę pasitreniruoti, iškart rasdavo bendrą kalbą su to meto NBA finalininkais – Clyde'u Drexleriu, Jerome'u Kersey, Terry Porteriu, Danny Youngu, Danny Ainge'u ir kitais.
Daugelis tai mačiusių tikino, kad Sabas galėtų tuojau pat užsivilkti „Blazers“ marškinėlius ir tapti rimtu pastiprinimu komandai. Tokiu rimtu, kad jo indėlio veikiausiai būtų užtekę ir tam, kad portlandiečiai bent triskart būtų tapę NBA čempionais.
„1990-aisiais jis buvo turbūt labiausiai dominuojantis aukštaūgis visame pasaulyje. Karjerą baigė Kareemas Abdulas-Jabbaras, o „Blazers“, kurie ir pašaukė A. Sabonį, per trejus metus žaidė net dviejuose NBA finaluose su Detroito „Pistons“ (1990 m., serija – 2:4) ir Čikagos „Bulls“ (1992 m., serija – 1:4). Neturiu nieko prieš Keviną Duckworthą (tuometį komandos „centrą“ – DELFI), bet ar galite įsivaizduoti Sabonį kartu su Clyde'u, Terry, Bucku ir Jerome'u?“, – retoriškai klausia blazers.com apžvalgininkas Erikas Lyslo.
Šis klausimas neduoda ramybės tiek pačiam A. Saboniui, tiek ir „Blazers“ gerbėjams.
„Aš nežinau, nemėgstu galvoti apie tai, kas būtų, jeigu būtų. Kas atsitiko, tas – to jau nepakeisi. Esu laimingas, kad po visų mano traumų aš apskritai dar galėjau žaisti. Žinoma, galbūt jeigu aš būčiau atvykęs į NBA anksčiau, būčiau buvęs didesnis veiksnys ir padaręs didesnę įtaką lygai.
Kai man buvo 18 metų, aš apie NBA beveik nežinojau nieko. Tuo metu per TV ir spaudą mūsų nepasiekdavo naujienos iš tarptautinių sporto varžybų. Apie NBA išgirsdavome tik tada, kai būdavome užsienyje. Iškart supratau, kad šioje lygoje žaidžia geriausi pasaulio krepšininkai.
Tais laikais, jei Dievas būtų panorėjęs, kad aš atvykčiau į Jungtines Valstijas ir žaisčiau NBA, žinau, kad jie mane būtų pavertę puikiu žaidėju. Be abejo, atvykti čia buvo viena didžiausių mano svajonių. Juk NBA – krepšinio meka“, – yra sakęs Sabas.
„Krepšinis Amerikoje yra daug intensyvesnis, atletiškesnis ir paremtas daugiau fizine jėga. Tai nėra tie dalykai, kurie man labai patiktų. Treniruotės ten – taip pat labai varginančios. Gal net sunkesnės nei pačios rungtynės. Bet NBA pliusas yra tas, kad gali pralaimėti 5 mačus iš eilės ir nebus jokios tragedijos, o Europoje ir vienas pralaimėjimas gali sužlugdyti visą sezoną“, – lygino kaunietis.
„Jeigu būčiau jaunas ir turėčiau pasirinkimo galimybę, važiuočiau į NBA. Tai – daug tolerantiškesnė ir žaidėjus sauganti lyga. Niekas tavęs ten neverčia žaisti, net jei ir nerimtai susižeidei. Jie palauks, kol tu būsi visiškai sveikas. Toks jų požiūris padeda žaidėjams tausoti savo sveiktą ir tuo pačiu prailgina jų karjerą aukščiausiame lygyje, net jei ir atrodo, kad turėtų būti atvirkščiai – juk NBA žaidžiama daug daugiau rungtynių ir tiek daug keliaujama“, – aiškino Sabas.
Tačiau A. Sabonis nebūtų lietuvis, jei galiausiai nepasikuklintų.
„Aš – laimingas, nes krepšinis man buvo labai geras. Teisingai sakoma: geriau vėliau negu niekada“, – apie savo atvykimą į NBA būnant beveik 31-erių metų pareiškė jis.
Kiek NBA aukso žiedų turėtų A. Sabonis ir kiek „Bulls“?
Daug kategoriškesni šiuo klausimu yra „Blazers“ ir apskritai NBA fanai, iki šiol diskutuojantys įvairiuose interneto forumuose. Daugelio jų manymu, ankstyvesnis Sabo atvykimas į Portlandą būtų garantavęs šio miesto komandai mažiausiai du, o gal net ir devynis čempionų titulus!
„A. Sabonis būtų svarbus faktorius ir ne tik todėl, kad jis buvo didis. Prisiminkime, kad „Blazers“ ir be jo du sezonus laimėjo daugiau nei po 60 rungtynių bei pasiekė superfinalus. Ten jie su Sabu tikrai būtų nugalėję „Pistons“, – tvirtino Kblaze8855 slapyvardžiu pasivadinęs aistruolis.
„Čikaga 1992 ir 1993 m. būtų pralaimėjusi Portlandui su Sabu“, – savo nuomonę išsakė Math2.
„Blazers“ būtų laimėję 1991, 1992 ir 1993 m. finalus, o 1994 m. nusileistų „Bulls“, nebent iki to laiko titulų neiškovojęs Michaelas Jordanas paprašytų būti išmainytas“, – įdomų scenarijų dėliojo Hondo.
„Viskas tikrai būtų kitaip. Šiuolaikiniai žaidėjai taip nemėgdžiotų M. Jordano, nes būdami vaikais būtų žavėjęsi galingu aukštaūgių – A. Sabonio, Hakeemo Olajuwono, Shaquille'o O'Nealo, Karlo Malone'o ir kitų – žaidimu“, – rėžė whosegameisit.
„Sabas būtų laimėjęs 9 čempiono žiedus iš eilės ir pagerinęs Billo Russello rekordą“ (B. Russellas NBA čempionu tapo net 11 kartų, 8-iš jų – iš eilės (nuo 1959 iki 1966 m.), – DELFI), – itin optimistišką prognozę parašė madmax17.
Kad tai ne tik nepagrįsti svaičiojimai, įrodo ir „Blazers“ legendos Clyde'o Drexlerio komentaras.
„Mes būtume tapę NBA čempionais keturis, penkis arba šešis kartus. A. Sabonis buvo neįtikėtinas. Jis darė viską – atlikdavo puikius perdavimus, pataikė tritaškius ir dominavo po krepšiu“, – žarstė komplimentus jis.
Primename, kad Sabas buvo arti NBA aukso žiedų net ir sulaukęs 36-erių metų: 1999–2000-ųjų sezono Vakarų konferencijos finale „Blazers“ susitiko su Los Andželo „Lakers“ ir serijos rezultatas buvo lygus 3:3, o paskutinėje dvikovoje likus žaisti 10 min. pirmavo 15 taškų skirtumu (75:60), bet išsibaudavus lietuviui pralaimėjo atkarpą net 9:29, mačą 84:89 ir seriją 3:4, o „Lakers“ NBA finale 4:2 susitvarkė su Indianos „Pacers“ ir buvo karūnuoti čempionais.
Shaqas savo knygoje žemino A. Sabonį, kitos žvaigždės – gyrė
„Dariau su Sabu, ką tik norėjau. Nėra taip, kad aš jo nemėgstu, bet tai yra tiesa“, – savo biografijoje „Shaq Talks Back“ rašo Sh. O'Nealas.
„1984 metų Los Andželo olimpinėse žaidynėse jis iš tiesų buvo vienas iš keturių-penkių geriausių žaidėjų apskritai, įskaičiuojant ir NBA atstovus. Jis buvo didelis, stiprus, talentingas. Labai apmaudu, kad savo geriausiais laikais, kai niekas jo negalėjo sustabdyti, jis nežaidė NBA lygoje. Gerai. Bet kai jam 36-eri metai ir jis nebegalėjo judėti taip, kaip anksčiau, man beliko jį išstumti iš baudos aikštelės. Tokios yra žaidimo taisyklės ir Saboniui jos nepatiko“, – pasakojo Shaqas.
„Buvo juokinga, kai 221 cm ūgio vyras, sveriantis beveik tiek pat kaip ir aš, verkia teisėjams. „Padėkite, jis mane stumia“, – jis skųsdavosi plonu graudžiu balseliu. Kad ir kas manydavo, kad gali su manimi kovoti, aš jį lengvai stumtelėdavau ir stengdavausi nuplėšti lanką“, – grėsmingai kalbėjo „Lakers“ lyderis.
„Mano užduotis konferencijos finale buvo dominuoti prieš Sabonį. Taigi aš išstudijavau vaizdo įrašus su jo žaidimu ir radau būdą, kaip blokuoti jo metimus kabliu. Kai tik Sabonis pradėdavo savo prasiveržimą kamuolį laikydamas žemai, aš jį pasitikdavau kaire ranka ir sugebėdavau apsiginti. O Philas Jacksonas man iškėlė uždavinį: „Neleisk jam įmesti!“, – pridūrė Shaqas.
Apie sunkias akistatas su Sh. O'Nealu yra pasisakęs ir Arvydas.
„Mano darbas buvo kaip įmanoma geriau apsiginti prieš jį. Tačiau, kai tau 36-eri metai, tu esi per daug pavargęs, kad galėtum arti gynyboje. Puolime aš žinojau, ką daryti, bet grįžti į gynybą jau buvo sunku“, – yra pripažinęs Sabas.
Jį iki šiol garbina daugelis garsių viso pasaulio krepšininkų.
„Jis buvo mano idealas ir vienas geriausių visų laikų krepšininkų. Stengiausi kopijuoti visus jo judesius, tačiau nepavyko, nes jų jis turėjo tiesiog per daug“, – tautietį gyrė Žydrūnas Ilgauskas.
„Jei tu perduodavai kamuolį Arvydui, jis jį grąžindavo tau atgal“, – Šarūnas Marčiulionis stebėjosi Sabo nesavanaudiškumu.
„Aš stebėjau jį daug metų, jis buvo didis. Viskas, ko tau reikėjo, tai judėti aikštėje. Sabas nuostabiai perskaitydavo varžovų gynybą“, – apie buvusį bendraklubį puikiai atsiliepė ir Scottie Pippenas.
„Aš nežiūrėjau, o jis atliko perdavimą... Iš Dikembes Mutombo tokių kamuolių tikrai nesulaukdavau“, – atviravo buvęs Atlantos „Hawks“ ir „Blazers“ snaiperis Steve'as Smithas.
„Jis tikrai nusipelno pagyrimų, nes savo žaidimo įrodė, kad jo vieta visada buvo NBA“, – Sabui nusilenkė ir Jutos „Jazz“ žvaigždė Karlas Malone'as.
„Jei ne traumos, jis būtų geresnis už Davidą Robinsoną. Patikėkite manimi, jis buvo toks geras. Pažįstu jį labai seniai. 1985 m. jis buvo tikras žvėris: bėgo kaip Ralphas Sampsonas, mėtė tritaškius ir dėliojo. Jis 10 metų iš eilės būtų žaidęs NBA „Visų žvaigždžių“ rungtynėse. Sakau jums“, – neabejoja buvęs Bostono „Celtic“ narys Dino Radja.
Nors A. Sabonis savo karjerą NBA lygoje baigė jau daugiau nei prieš
10 metų – 2003-iaisiais, vieno jo pasiekimo kol kas nesugeba pajudinti
niekas. „Centras“ iš Lietuvos per septynis sezonus, praleistus JAV, iš
viso įmetė net 151 tritaškį ir iki šiol užtikrintai pirmauja tarp visų
kada nors lygoje žaidusių milžinų – krepšininkų, aukštesnių nei 7 pėdos
(213 cm).
Iš viso NBA A. Sabonis praleido septynis sezonus, per
kuriuos uždirbo 47,838 mln. JAV dolerių. Sabo vidurkiai – po 12 taškų ir
7,3 atkovoto kamuolio per 24 min., o asmeniniai rekordai – 33 taškai,
20 atk. kam., 8 rez. perd. ir 6 blokai.
Bene įspūdingiausią mačą už Atlanto Lietuvos rinktinės vidurio puolėjas sužaidė 2001 m., kai į Oklando „Golden State Warriors“ ekipos krepšį per 24 min. įmetė net 32 taškus (11/12 dvitaškiai, 10/12 baudos) ir dar sugriebė 10 atšokusių kamuolių.
Prisijunk prie tūkstančių sporto mėgėjų bendruomenės – tapk DELFI Sporto draugu „Facebook“, sužinok šviežiausias naujienas iš sporto arenų, dalinkis įžvalgomis ir komentarais!
