26-erių gynėjas prisiminė po tris valandas kartais trukdavusias vaizdo įrašų peržiūras, kuomet ilgametis Lietuvos čempionų vairininkas pirštu baksnodavo į žaidėjų klaidas, ir neslėpė, jog dabar daugiau atsakomybės tenka ant pačių krepšininkų pečių.
Kartu kaunietis pabrėžė, kad Š. Jasikevičių pakeitęs Martinas Schilleris neturėtų būti nuolat lyginamas su savo pirmtaku.
– Pradėjote Eurolygos sezoną keturiomis pergalėmis iš eilės, bet dabar skaičiuojate jau šešių nesėkmių seriją. Koks yra tikrasis dabartinio „Žalgirio“ veidas?
– Manau, kad tiesa yra kažkur per vidurį. Nesame komanda, kuri laimės visas rungtynes iš eilės. Nesame ir tie, kurie viską pralaimės. Pradėjome tikrai gerai, pasinaudojome varžovų problemomis. Parodėme Eurolygai naują žaidimo sistemą, bet iš esmės pergales skynėme savo entuziazmu. Galbūt niekas nelaikė mūsų grėsme išvykus Š. Jasikevičiui. Šiaip ar taip, per treniruotes dirbame gerai – mums reikia dviejų ar trijų pergalių, kad gyvenimas vėl taptų lengvesnis ir atgautume pasitikėjimą savo jėgomis.
– Kas buvo sunkiausia pereinant iš Š. Jasikevičiaus epochos į naują erą?
– Pirmos dvi ar trys savaitės buvo sunkios. Š. Jasikevičiaus filosofija, kuria pastaraisiais metais buvo persisėmęs visas „Žalgiris“, yra specifiška. Manau, kad atvykus M. Schilleriui mes galime daugiau improvizuoti, laisviau mąstyti ir patys priimti sprendimus. Pasirengimas taip pat skiriasi. Pavyzdžiui, Š. Jasikevičiaus vaizdo peržiūros trukdavo iki trijų valandų. Buvome pripratę prie griežto ir smarkiai spaudžiančio trenerio, apšaukiančio kovoje, po pralaimėjimo verčiančio valandų valandas žiūrėti įrašą.
– Ar galėtumėte palyginti šiuos du trenerius?
– Visi bando tai daryti, bet tai siaubingai nesąžininga! M. Schilleris nuo pradžių žinojo, kad jo užduotis bus sunki. Visi Kaune mylėjo Šarą, bet kuris jo įpėdinis neišvengiamai bus lyginamas – ne tik dabar, bet ir ateityje. Nenoriu tuo užsiimti, sakyti, kad vienas geresnis už kitą. Tiesiog yra du treneriai, kurie abu bando kažko išmokyti ir paversti savo žaidėjus geresniais.
– Ko išmokė kelerius metus trukęs jūsų paties darbas su Š. Jasikevičiumi?
– Aš „Žalgiryje“ jaučiuosi labai patogiai, gyvenu gimtajame mieste, trečius metus žaidžiu toje pačioje komandoje. Bet Šaras pakeitė mano gyvenimą. Tiesą sakant, nereikia net būti žaidėju, kad iš jo mokytumeisi. Jo buvimas visam klubui padarė didžiulę įtaką. Ir sirgaliai dabar geriau supranta krepšinį, nes Jasikevičius paaiškino viską.
– Kaip tuščios tribūnos veikia tokią komandą kaip „Žalgiris“?
– Tarsi grotumei koncerte be publikos. Sirgaliai „Žalgiriui“ yra labai didelis privalumas, kaip ir „Panathinaikos“ ar Tel Avivo „Maccabi“. Ši nemaloni situacija mums tikrai kenkia.
– Kaip paaiškintumėte praėjusio savaitgalio pergalę prieš Vilniaus „Rytą“ 47 taškų skirtumu?
– „Rytui“ tiesiog trūko žaidėjų. Tik šeši buvo iš pagrindinės komandos, o kiti – paaugliai. Manau, kad tokiomis aplinkybėmis rezultatas yra normalus. Jie turėjo daug problemų, dėl koronaviruso protrūkio kelias savaites negalėjo normaliai treniruotis. Tokia dabar nauja realybė.
– Ką manote apie šio sezono „Panathinaikos“?
– Labai įdomi komanda. Prieš kelias savaites reikalai atrodė prastai, bet tuomet PAO laimėjo Milane. Tokia ta Eurolyga: bet kas bet kur gali įveikti bet ką. Ypač kai arenose nebūna sirgalių. Kalbant apie „Panathinaikos“, komandoje mes turime Luką Lekavičių, kuris apie savo gyvenimą Atėnuose pasakoja daugiau negu apie bet ką kitko. Pasakoja nesustodamas! Manau, kad jis ilgisi Atėnų (juokiasi).
