26-erių gynėjui prieš koronaviruso krizę didžiausias rūpestis buvo pėdos trauma, dėl kurios jis dar praėjusį lapkritį buvo priverstas užtraukti rankinį stabdį.
Kuomet kovą tą patį padarė visas krepšinio pasaulis, kaunietis galėjo rūpintis prieš metus pasaulį išvydusiu sūnumi Emiliu.
Jaunas tėtis rimčiau pasportuodavo rytais, dieną skirdavo į valias laiko šeimai, o vakarais griebdavo kurią nors raketę – skvošo, kuria jau neblogai įgudo naudotis, ar padelio.
Vietoje krepšinio M. Grigonio dienotvarkėje atsirado ir tinklinis, ir futbolas.
„Tik sekas futbolas prastai: stato ant gynybos, bet bent pabėgioju be kamuolio“, – juokėsi žalgirietis.
Neįprastose sporto aikštėse jis galėjo įsitikinti, kaip sugijo sezono metu prikamavusi koja. Bent jau dabar, kol pėdos nepatikrino didesniais krūviais, jokių nusiskundimų M. Grigonis nebeturi.
„Juokinga ta trauma buvo. Mažas pirštukas – net nežinau, kiek realiai jis reikalingas. Bet pasirodo, reikalingas – kol skaudėjo, žaisti neišėjo. O dabar jau praėjo daug laiko po operacijos, viskas turi būti ir yra gerai“, – ranka numojo Lietuvos rinktinės atstovas, penktadienį su Dariaus Maskoliūno pakviestais tautiečiais pradėjęs treniruočių stovyklą Palangoje.
Tačiau vasarai įsibėgėjus M. Grigonio ramybę ėmė trikdyti krepšinio pasaulio naujienos.
Visi darsyk galėjo įsitikinti, jog „Žalgirio“ orbita pastaraisiais metais buvo nubrėžta aplink Š. Jasikevičių – nelikus epicentro, krepšinio gravitacijos jėgos ėmė tampyti Lietuvos čempionus įvairiausiomis kryptimis.
M. Grigonis neslepia – vidinės sumaišties ir nežinios buvo ir jo galvoje. Vis dėlto nuotaika palengva keičiasi.
Nuo 2018 metų Kaune rungtyniaujantis krepšininkas, kurio sutartis su klubu galioja iki 2022-ųjų vasaros, interviu Delfi pasidalino mintimis apie permainas ekipoje ir jos ateities perspektyvas.
– Ar šios vasaros sprendimas buvo sunkiausias jūsų karjeroje? – Delfi paklausė M. Grigonio
– Kad realiai sprendimo nė nebuvo. Kaip turėjau galiojančią sutartį, taip ir turiu. Klubas kažkaip labai įdomiai pranešė, kad lieku. Bet juk kontraktą aš ir taip turėjau. Nebent kažkas būtų atėjęs ir dėjęs ant stalo kokį nors pasiūlymą. O tokio nebuvo.
– Nebuvo vilionių iš kitų klubų?
– Buvo tik nemažai kalbų. Daug priklausė nuo Šaro – kai jis išėjo, „užsikūrė“ turgus, prasidėjo gandų maratonas. Tų gandų buvo ir yra – dar ir dabar. Bet nieko konkretaus. Žvalgėsi Eurolygos konkurentai, tačiau pasiūlymo niekas nepateikė.
– Kokie pagrindiniai argumentai motyvuoja tęsti karjerą „Žalgiryje“?
– Atrodo aišku, kad būsiu svarbus komandos žaidėjas. Nebesu naujokas, mane žino, ir pats čia jaučiuosi patogiai. Jaučiu, kad galiu duoti komandai daugiau nei iki šiol. Kita vertus, dabar kalbėti lengva, o iš tiesų reikia sulaukti naujo trenerio. Jis nustatys sistemą ir jos ribas. Tada matysime.
– Kokius kriterijus pirmiausia turėtų atitikti naujasis „Žalgirio“ vairininkas?
– Visi jį lygins su Šaru, ir dėl to nė vienam treneriui nebus lengva. Juk antro Šaro neatsiras. Todėl jo įpėdiniui būtų gerai mokėti atlaikyti spaudimą, nes žiniasklaidos dėmesio tikrai bus daug. Aišku, užsieniečiui šioje vietoje gal kiek lengviau, nes jis nesupras lietuviškai ir neskaitys.
Antra, reikia išlaikyti tą patį mentalitetą, kurį formavo Šaras. Nereikia galvoti, kad esame maži ir nieko negalime. Galbūt visų svarbiausia ir būtų, kad naujas treneris taip pat sugebėtų prieš kiekvienas rungtynes nuteikti komandą kautis dėl pergalės. Paskui jau eina visokie taktiniai dalykai.
– Š. Jasikevičius aukštai iškėlė „Žalgirio“ kartelę. Jam išėjus ir įstrigus komandos komplektacijai, nežinios dabar yra daugiau nei anksčiau?
– Kol kas – taip. Nėra trenerio, nėra nemažos dalies žaidėjų – daug kas neaišku. Bet laikui bėgant, manau, viskas išsispręs. Aš pats jaučiau nemažą sumaištį, bet dabar po truputį ateina vis daugiau pozityvumo. Taip, kažkam reikės pakeisti Šarą. Bet yra daugiau nei vienas kelias, vedantis į pergalę. Bandysime atrasti naują.
– Aikštėje mėgstate turėti daugiau laisvės nei jos likdavo tarp griežtų Š. Jasikevičiaus sistemos rėmų. Vis dėlto ką naudingo išmokote žaisdamas tokio stiliaus krepšinį?
– Pilna visokių niuansų. Daug kas jų nesupranta, ir dabar greitai neišaiškinsiu. Šaras buvo ne vien visas tas rėkimas ir švarko draskymas, jis buvo kur kas daugiau. Buvo pliusų, buvo minusų, kaip ir kievieno žmogaus atveju.
Iš kiekvieno trenerio yra ko pasimokyti, įsimesti ateičiai naudingų dalykų į savo kuprinę. Kas, pagal tavo paties supratimą, tau tinka – pasiimi, kas ne – palieki. Žaidžiau tiek pas Šarą, tiek pas Aito Garcia Renesesą. Absoliučiai skirtingi treneriai, o išmokti man tikrai buvo ko tiek iš vieno, tiek iš kito. Jei tik esi geras žaidėjas, prisitaikysi prie kiekvieno trenerio – dėl to žvaigždės tiek ir uždirba.
– Kalbant apie uždarbį, ar „Žalgiris“ derėjosi dėl jūsų atlyginimo sumažinimo atsižvelgiant į pandemijos poveikį klubo biudžetui?
– Gal kažkokias kalbas ir girdėjau, bet iki manęs jos nepriėjo. O kai išvyko Šaras, viskas vėl apsivertė aukštyn kojomis. Galiausiai likome prie tos pačios sutarties, kokia ir buvo pasirašyta.
– Ką galvojate apie Sergio Llullo ir Shane'o Larkino replikas „Barcelona“ klubo, kuris išlaidauja, kai visi veržiasi diržus, adresu? Sutinkate, kad tai – tarsi puota maro metu?
– Ar taip jau visi tuos diržus veržiasi? Kol kas nematau, kas dar be „Žalgirio“ tai darytų. Nežinau, kaip Stambulo „Anadolu Efes“ ar Madrido „Real“ gali verkti dėl finansų – ką tada mums kalbėti? O juk visada taip buvo: kas turi pinigų, tas ir diktuoja sąlygas. Žiūrėsime, ar tie pinigai padės laimėti Eurolygą.
– Nenuogąstaujate, kad dėl pandemijos lemtų finansinių praradimų ir Š. Jasikevičiaus netekties „Žalgiriui“ bus sunku prisikviesti pajėgių naujokų?
– Su Šaru tai padaryti galbūt buvo šiek tiek lengviau. Kita vertus, niekur nedingo galimybė žaisti Eurolygoje. Paulius Motiejūnas ne vienerius metus dirba direktoriumi, ištraukė klubą iš labai gilios duobės, visi juo pasitiki. Manau, vadovybė žino, kaip pritraukti žaidėjų ir rėmėjų.
Kaip sakiau, ir man pačiam iš pradžių buvo nerimo. Bet kai viską peržvelgi ramiai, kai praeina emocijos, atrodo, kad nebūtinai turime smukti žemyn.
