aA
Itin svarbių Europos taurės rungtynių išvakarėse DELFI TV studijoje apsilankęs Vilniaus „Ryto“ komandos kapitonas Chrisas Krameris pasidalino ilgu ir nuoširdžiu interviu. Gera gynyba pasižymintis įžaidėjas pasakojo apie Indianos valstijos ir Lietuvos panašumus, savo patirtį Milvokio „Bucks“ klubo treniruočių stovykloje bei svarbiausius artėjančios dvikovos su Berlyno „Alba“ akcentus.

– Pradėkime šį interviu nuo svarbiausio klausimo – kaip jūsų kelis?

– Kelis gerai. Žinote, mums tai buvo labai ilgas sezonas, visi patyrėme daug traumų. Bet tikėkimės, jog jos jau praeityje, ir sezoną užbaigti pavyks be jų.

– Ar galite papasakoti apie reabilitacijos procesą. Įsivaizduoju, jog jis labai varginantis tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Kaip jo metu pavyksta išlaikyti sveiką protą?

– Pirmiausia susižalojau riešą ir kelį, tada dar prisidėjo ir čiurna. Šešias ar septynias savaites praleidau su apsauginiu batu. Po traumos pasigirdo kalbų apie operaciją ir galimą mano sezono pabaigą, jas išgirdęs psichologiškai atsiduri labai gilioje ir labai tamsioje vietoje. Tai labai didelis smūgis. Bet savaitėms bėgant pradėjau jaustis truputį geriau.

Pagaliau galėjau užsiimti šiokia tokia fizine veikla, tuomet atsikračiau apsauginio bato, o po rentgeno ir magnetinio rezonanso tyrimų gavau gerų naujienų. Tuomet pradėjau reabilitaciją, iš pradžių labai lėtai, tačiau vėliau pradėjom palaipsniui didinti jos intensyvumą ir pasiekėme tašką, kai vėl galiu žaisti.

– Kaip, būdamas komandos kapitonu, reabilitacijos proceso metu atskleidėte savo lyderio savybes? Ar esate labiau linkęs vadovauti komandai žodiniu keliu, ar dažniau stengiatės parodyti pavyzdį savo darbu?

– Manau, kad esu ir toks, ir toks. Kai gali žaisti, pasidaro lengviau naudotis abiem šiais būdais. Tačiau būdamas traumuotas ir stebėdamas viską iš šalies matai žaidimą kitaip, nei aikštėje esantys komandos draugai. Įgauni galimybę įvertinti tai, kas vyksta ant parketo, kaip varžovai žaidžia puolime ar gynyboje, ir ką mes galime padaryti, kad juos sustabdytumėme ar pelnytume daugiau taškų.

Visada stengiuosi dalintis šiais pastebėjimais su komanda per ilgąją pertrauką ar minutės pertraukėles. Reabilitacijos proceso metu prisiėmiau šį vaidmenį, po prastų rungtynių per video peržiūras stengiausi būti aktyviu, reikšti savo nuomonę ir įsitikinti, jog visi žinome, ką turime padaryti.

Pas mus žmonės sako, kad 49 valstijose krepšinis yra tik žaidimas, bet Indianoje tai Krepšinis. Iš 20 didžiausių vidurinių mokyklų krepšinio salių mūsų šalyje turbūt 15 yra būtent Indianoje. Pats savo mokyklos metais žaidžiau 5,5 tūkst. žiūrovų talpinančioje salėje, o kai kurios kitos beveik siekia 10 tūkst.
Chrisas Krameris

– Užaugote Indianos valstijoje. Kaip vaikystėje atrodė jūsų aplinka? Ką galėtumėte papasakoti apie savo gimtąjį Huntingtono miestą?

– Huntingtono miestas yra labai mažas (17 tūkst. gyventojų – DELFI). Ten nėra daug veiklos ar užsiėmimų, aplink miestą plyti fermos ir laukai. Tad nuo mažų dienų sportas tapo didele mano gyvenimo dalimi. Užaugau stebėdamas, kaip mano tėtis žaidžia krepšinį mėgėjų lygose, taip ir pamilau šią sporto šaką. Žaidžiau ir amerikietišką futbolą, ir beisbolą, bet nuo vaikystės labai mėgau krepšinį ir norėjau pažiūrėti kur ši meilė gali mane nuvesti.

– Kalbant apie Indianą, nors niekada nesu buvęs Jungtinėse Amerikos Valstijose, sėdėdamas čia ir skaitydamas informaciją apie šią valstiją susidariau įspūdį, jog ji yra savotiškas Lietuvos vaidmens Europoje atitikmuo jūsų šalyje.

Nors ji yra beveik lygiai pusantro karto didesnė už Lietuvą ir joje gyvena daugiau nei 6,5 milijono žmonių, mus jungia viena ryški kultūrinė detalė – meilė krepšiniui. Pirmą kartą pamatęs Indianos šūkį „Mes čia auginame krepšinį“ net nustebau, jog jį sugalvojome ne mes. Ar JAV yra kitų valstijų, kurios garsėtų tokia aistringa meile krepšiniui?

– Žinote, pas mus žmonės sako, kad 49 valstijose krepšinis yra tik žaidimas, bet Indianoje tai Krepšinis. Iš 20 didžiausių vidurinių mokyklų krepšinio salių mūsų šalyje turbūt 15 yra būtent Indianoje. Pats savo mokyklos metais žaidžiau 5,5 tūkst. žiūrovų talpinančioje salėje, o kai kurios kitos beveik siekia 10 tūkst.

Svarbių rungtynių metu jos visada būna sausakimšos, susidaro įspūdis, jog visas miestas tiesiog sustoja. Žinoma, miestuose yra ir daugiau žmonių, tačiau būtent vidurinės mokyklos krepšinio rungtynės yra įvykis, kurį visi nori pamatyti. Ir nors, tarkime, Niujorkas garsėja stipriomis gatvės krepšinio tradicijomis, tokių atvejų, kad visa valstija šitaip stipriai mylėtų vieną sporto šaką, mūsų šalyje daugiau nėra.

– Ar užaugote palaikydamas „Pacers“ komandą?

– Ne. Manau, kad palaikiau tą, ką visi mano laikais augę vaikai – tuo metu Michaelas Jordanas buvo nenugalimas. Tad vaikystėje turėjau daug Čikagos „Bulls“ atributikos, „Air Jordan“ sportbačius ir visa kita, kas man tuo metu buvo prieinama.

Net ir dabar ypatingai neseku „Pacers“ komandos. Niekada nebuvau didelis jos gerbėjas, o dabar apskritai labiau domiuosi individualiais krepšininkais ir jų indėliu į komandos žaidimą. Jų darbo etika, kurią gali pamatyti vasarą. Šioje savo karjeros stadijoje daug labiau vertinu šituos krepšinio aspektus.

Chrisas Krameris
Chrisas Krameris
© DELFI / Andrius Ufartas

– Grįžkime prie Indianos vidurinių mokyklų. Jūsų valstijoje yra tiek daug talentingų krepšininkų – kaip suprantu, pats mokyklos laikais varžėtės su Memfio „Grizzlies“ įžaidėju Mike‘u Conley?

– Taip. Varžiausi su Mike‘u, kurio mokyklos komandoje žaidė ir pirmuoju NBA naujokų biržos šaukimu vėliau tapęs Gregas Odenas. Tiesa, kelio traumos vėliau sugriovė jo karjerą. O Mike‘as už aikštės ribų yra tiesiog nuostabus žmogus, o ir aikštėje jau vidurinės laikais jis išdarinėdavo neįtikėtinus dalykus. Jis gali atakuoti krepšį bet kuria ranka, jis labai greitas, galbūt NBA lygoje tai ne taip ryškiai matosi, kadangi ten visi pasižymi ypatingu atletiškumu. Tačiau Mike‘as yra puikus žmogus ir tikrai puikus krepšininkas.

– Ar jau tais laikais jis buvo didelė žvaigždė?

– O taip, jų mokyklos rungtynes galėdavai žiūrėti per nacionalinį JAV transliuotoją ESPN. Tuo metu Indianapolyje egzistavo didelė priešprieša tarp jų komandos ir Erico Gordono atstovautos mokyklos. Be to, jie dar vidurinėje keliaudavo po visą šalį ir žaisdavo su geriausiomis JAV mokyklomis, tokiomis kaip Oakhill Academy Kalifornijoje. Tad taip, jis tapo tikra žvaigžde dar būdamas labai jauno amžiaus.

– O galiausiai Conley kartu su Odenu ir jumis buvo išrinktas į Indianos valstijos vidurinių mokyklų Visų žvaigždžių komandą.

Tai buvo labai prestižinis pasiekimas Indianoje. Į tą komandą pakliūna tik dvylika vaikinų. Su jais sužaidėme dvejas rungtynes prieš identišką Kentukio valstijos komandą ir tai padėjo užmegzti ryšius su žaidėjais, su kuriais vėliau teko varžytis NCAA pirmenybėse bei profesionalų krepšinyje. O kai pamatai tuos vyrukus, su kuriais tuo metu žaidei kartu, rungtyniaujančius aukščiausiame įmanomame lygyje ir vis dar grįžtančius į Indianą bei atliekančius tiek nuostabių nesavanaudiškų dalykų mūsų bendruomenėje, tą matyti tikrai smagu.

Tą akimirką žinojau, kad tai pabaiga, bet tikėjausi, kad galbūt kažkas pasikeitė ir jis man pasakys, jog nori pasilikti mane komandoje. Aišku, taip nenutiko. Tai mane truputėlį palaužė, bet manau, jog vien buvimas toje aplinkoje mane tuo pačiu ir motyvavo. Juk tai stipriausia pasaulio krepšinio lyga, ir jeigu nori į ją pakliūti, turi dirbti sukandęs dantis ir kasdien atiduoti visas jėgas. Tą ir stengiuosi daryti.
Chrisas Krameris

– Savo NCAA karjeros metu atstovavote Purdue universitetui, kuriame tapote tvirto charakterio gynybinio plano žaidėju. Kas buvo jūsų idealai, pagal ką formavote savo žaidimo stilių?

– Žaisdamas vidurinėje esi geriausiu savo komandos krepšininku ir atvykęs į universitetą galvoji, jog štai, aš dabar ir vėl būsiu svarbus, gausiu daug žaidybinio laiko ir mano vaidmuo nesikeis. Suvokimas, jog čia tau teks prisitaikyti ir pakeisti savo žaidimo stilių, tave gerokai nuleidžia ant žemės. Man netgi galėjo tekti praleisti vieną sezoną, kad galėčiau gauti žaidybinio laiko, tačiau galiausiai jie man pasakė, jog jeigu noriu žaisti, turiu tapti gynybiniu krepšininku.

Vienas iš mūsų trenerių buvo Cuonzo Martinas, šiuo metu vadovaujantis Misūrio universiteto komandai. Savo žaidimo metais jis puikiai gindavosi, tad pradėjęs dirbti su manimi kasdien jis ir atskleidė man, ko reikia, kad galėčiau būti geras gynyboje. Be to, turėjau puikų komandos draugą Davidą Teague‘ą, kuris taip pat buvo tikras gynybos ekspertas.

Gavęs traumą jis su manimi žiūrėjo daug vaizdo medžiagos ir paaiškino man kaip ją analizuoti, kaip rasti varžovo silpnąsias puses ir kaip tuo pasinaudoti. Tai buvo ilgas procesas, bet aš labai norėjau atlikti savo vaidmenį komandoje ir visad dengti geriausią varžovų gynėją. Tai mums padėjo iškovoti daug pergalių.

– Kalbant apie jūsų karjerą Purdue universitete, ar labai nustebote, kai iš visų įmanomų pasaulio krepšininkų į Vilnių atvyko būtent Manny Harrisas?

– (Juokiasi). Žinojau, kad jis atvyksta. Kalbėjomės apie tai su Linu (Kleiza – DELFI) ir su treneriais, tad aš apie tai žinojau iš anksčiau. Bet niekas nežinojo, kad 2009-ais ar 2008-ais metais Manny man vožė alkūne į veidą, kai aš jį dengiau, ir sulaužė mano nosį. Tad mus sieja šita istorija, bet ji nutiko prieš daugybę metų. Tuo metu buvau labai piktas ant jo, bet nemanau, kad jis tą padarė vedamas piktų ketinimų. Aš tiesiog jį agresyviai spaudžiau ir jis bandė išsivaduoti. Bet jam atvykus tikrai truputėlį nustebau.

– Tapęs pirmuoju visų laikų krepšininku, keturis kartus iš eilės išrinktu į geriausiai besiginančių Big Ten konferencijos žaidėjų penketuką, 2010-ais metais dalyvavote Milvokio „Bucks“ treniruočių stovykloje. Kokie jūsų atsiminimai iš to laikotarpio?

– Tai buvo tas metas, kai žaidžiau turbūt geriausią iki tol savo karjeros krepšinį. Vasarą labai daug dirbau Indianapolyje, investavau labai daug laiko. Dalyvavau prieš NBA biržą vykusiose peržiūrose ir galiausiai gavau šią „Bucks“ man suteiktą galimybę. Toje komandoje buvo Brandonas Jenningsas, Andrew Bogutas, Corey Maggette, Drew Goodenas... Galėčiau tęsti ir tęsti. Tai buvo neįtikėtina patirtis ir aš iš tiesų žaidžiau labai sėkmingai.

Likus gal dvejoms ikisezoninėms rungtynėms aš pradėdavau rungtynes starto penkete ir, kaip naujokui, gaudavau tikrai nemažai žaidybinio laiko. Nors žinojau, jog nepakliūsiu į galutinę sudėtį, bet man taip gerai sekėsi, jog ėmiau tikėtis, kad galbūt visgi pavyks. Galiausiai mes grįžom iš išvykos ir ryte gavau skambutį, jog treneris Scottas Skilesas nori su manimi pasišnekėti prieš treniruotę.

Tą akimirką žinojau, kad tai pabaiga, bet tikėjausi, kad galbūt kažkas pasikeitė ir jis man pasakys, jog nori pasilikti mane komandoje. Aišku, taip nenutiko. Tai mane truputėlį palaužė, bet manau, jog vien buvimas toje aplinkoje mane tuo pačiu ir motyvavo. Juk tai stipriausia pasaulio krepšinio lyga, ir jeigu nori į ją pakliūti, turi dirbti sukandęs dantis ir kasdien atiduoti visas jėgas. Tą ir stengiuosi daryti.

– Išvardinote kelis krepšininkus, buvusius toje Milvokio komandoje. Dar vieną iš jų matėte šiame sezone, rungtynėse su Turino „Fiat“. Ar pasisveikinote ar kažkaip kitaip pabendravote su Carlosu Delfino?

– Nežinau ar jis mane prisimena, tad su juo nekalbėjau. Tais laikais Carlosas buvo puikus snaiperis ir aikštėje galėjo atlikti labai daug dalykų. Neturėjau galimybės su juo pasišnekėti, galbūt būtų buvę lengviau, jei pats būčiau rungtyniavęs, bet... yra kaip yra.

Christopheris Krameris
Christopheris Krameris
© DELFI / Kiril Čachovskij

– Jei „Rytas“ įveiktų Top-16 barjerą ir susitiktų su Krasnodaro klubu, jūs gautumėte galimybę sutikti savo studijų metų komandos draugą JaJuaną Johnsoną. Ar lauktumėte tokio susitikimo, ar labiau norėtumėte rungtyniauti prieš kitus varžovus?

– Jei išeisime į kitą etapą, bet kuris varžovas bus labai labai pajėgus. „Lokomotiv“ turi milžinišką biudžetą ir visą eilę puikių krepšininkų. Tiek JaJuaną, tiek Jamelą McLeaną, tiek dabar labai gerai žaidžiantį Dmitrijų Kulaginą ir porą kitų amerikiečių.

Tad tai būtų labai rimtas varžovas, bet bet kurią akimirką, kai galiu išvysti savo studijų metų draugus, aš labai vertinu. Norėčiau su juo pasišnekėti apie tai kaip sekasi, jo karjera Europoje – tiesiog neįtikėtina, aš labai didžiuojuosi jo sėkme. Tad norėčiau susitikti su Krasnodaro klubu, tai būtų šansas varžytis su labai gera komanda ir, tuo pačiu, galimybė sutikti JaJuaną.

– Šiandien jūsų laukia labai svarbios rungtynės su Berlyno „Alba“ klubu. Ar šis susitikimas bus žūtbūtinis jūsų šansams patekti į kitą etapą? Ar pavadintumėte šias rungtynes „mirk-gyvenk“ situacija?

– Manau, jog kadangi šiame Europos taurės etape tėra tik šešerios rungtynės, kiekvienos iš jų tampa žūtbūtinėmis. Ypač susiklosčius dabartinei situacijai. Jei praėjusią savaitę būtumėm laimėję prieš „Monaco“, dabar būtumėme labai geroje situacijoje, bet paleidome pergalę iš savo rankų. Tad šiandienos rungtynės mums turės milžinišką svarbą.

Jei iškovosime pergalę, mūsų padėtis mums leis galvoti apie kitą etapą, bet jei patirsime pralaimėjimą, būsime išties įremti į kampą. Privalome laimėti visas namų rungtynes ir iškovoti bent vieną pergalę išvykoje. Tad šiandieninės dvikovos svarba iš tiesų milžiniška. Nepavadinčiau jos „mirk-gyvenk“ akistata, bet pergalė mums kritiškai svarbi.

– Kai paaiškėjo Top-16 etapo grupės, ką pagalvojote supratęs, jog prieš Berlyno „Alba“ jums pačiam teks žaisti jau aštuntus metus iš eilės? Ar pamanėte „o, Dieve, tik ne vėl jie“, ar „šįkart mes juos pričiupsim“?

– Manau, jog turi džiaugtis galimybe rungtyniauti prieš turtingą istoriją turintį klubą. Jų treneris Aito yra tikra legenda. Jie yra labai stipriai į puolimą orientuota komanda, tad mes privalome labai gerai gintis. Turime išvengti klaidų ir neleisti jiems rinkti taškus greitame puolime, turime išlaikyti juos poziciniame krepšinyje. Turime maksimaliai susikaupti gynyboje tiek individualiai, tiek kaip komanda. Tikrai neįtikėtina, kad žaidžiu prieš juos aštuntus metus iš eilės, bet tikiuosi, jog šiais metais juos įveiksime du kartus ir taip sustiprinsime savo šansus patekti į kitą etapą.

Rokas Grajauskas ir Chrisas Krameris
Rokas Grajauskas ir Chrisas Krameris
© DELFI / Domantas Pipas

– Ačiū už pokalbį, sėkmės rungtynėse ir palaikysime jus arenoje!

– Ačiū už kvietimą. Tikiuosi, jog visi rytoj galės atvykti, nes sirgalių palaikymas mums bus labai svarbus.

– Kuri „Ryto“ sirgalių skanduotė yra jūsų mėgstamiausia?

– (Juokiasi). Dažniausiai net neįsivaizduoiu, ką jie skanduoja. Bet manau, kad geriausia, kurią girdėjau, buvo kai mes žaidėme mažesniojoje arenoje ir į aikštę žengė Skučas. Nesakysiu, ką sirgaliai apie jį šaukė, bet kažkas man tai išvertė ir man tai pasirodė juokinga. Tačiau bet koks palaikymas mums yra labai svarbus, o šios rungtynės – ypač svarbios. Tad labai prašau visų, atvykite į areną ir palaikykite mus.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Mozgovas neįtrauktas į Rusijos rinktinės sudėtį, nors pats tvirtina priešingai (2)

Rusijos krepšinio rinktinė paskelbė kandidatų, pretenduojančių vykti į planetos pirmenybes...

Lietuvos krepšininkai olimpiniame festivalyje pralaimėjo bendraamžiams iš Turkijos

Europos jaunimo vasaros olimpinio festivalio, vykstančio Baku (Azerbaidžanas), vaikinų krepšinio...

Klaipėdoje liekantis Masiulis – apie augančią atsakomybę, rinktinės patirtį ir NBA (11)

Geriausiu jaunuoju Lietuvos krepšinio lygos žaidėju šiemet išrinktas Gytis Masiulis toliau...

Jomantas toliau atstovaus dzūkams

Alytaus „Dzūkijos“ kapitonas Artūras Jomantas ir toliau vilkės ekipos marškinėlius. Kaip...

Buvęs žalgirietis Cherry žais kartu su Kuzminsku (1)

Pirėjo „Olympiakos“ klubas oficialiai paskelbė, kad amerikietis gynėjas Willas Cherry...

Top naujienos

Pasidalino abituriento rašiniu: šimtukininkas, olimpiadininkas, o egzamino neišlaikė (89)

Į DELFI redakciją kreipėsi abituriento, kuris neišlaikė valstybinio lietuvių kalbos ir...

Naujų mokesčių vajus: automobilių ir NT savininkai gali pradėti skaičiuoti (124)

Premjeras Saulius Skvernelis antradienį dar kartą pareiškė, kad nuo 2020 metų keisis...

Cemento kompanijas kamuoja 33 trilijonų dolerių galvos skausmas (2)

Didžiausi pasaulyje cemento gamintojai jaučia spaudimą iš aplinkosaugos grupių, reguliuotojų...

Javapjūtė įsibėgėja – aiškėja reali derliaus kokybė (7)

Praėjusį savaitgalį Rokiškio rajono laukuose jau triūsė kombainai – ūkininkai pradėjo pjauti...

Taršos mokesčiai privers išlipti iš pamėgtų automobilių – galingus vokiškus pakeis nedideli japoniški (841)

Prabilusi apie mokestį taršiems automobiliams, Aplinkos ministerija riebų brūkšnį nubrėžė...

Donata Gutauskienė atvirai – apie nuteistojo vyro pamokas ir dar vieną jo atžalą: mūsų šeima nebus ta, kuria kiti žavėsis (41)

Atlikėja ir žurnalistė Donata Gutauskienė-Laisva sako pasirinkusi ne patį lengviausią kelią,...

Pats metas ieškoti kraujažolės: Bružienė papasakojo, kokiais atvejais tai bus puikus vaistas

„Ir ateis ta diena – kai tu nieko nedirbsi./ Ir eisi tą dieną skinti augalų./Ir senatvėje...

Mokslų daktarė apie uogas, kurių naudą dažnai užmirštame: jei jų nevalgote, neįsivaizduojate, ką prarandate (62)

Juodieji serbentai (lot. ribes nigrum ) Europoje valgomi jau apie 400 metų, o įrašai apie šias...

„Sūduva“ šeimininkavo San Marine: gynėjo benefisas ir sutriuškinti varžovai (80)

Iš UEFA Čempionų lygos atrankos iškritusi Marijampolės „Sūduva“ sėkmingai persikėlė į...

Patikrinti būdai, kaip atsikratyti bjauraus dvoko vonioje (1)

Ar teko kada įeiti į vonią ir sušukti: „O Dieve! Kas čia taip smirda?“ Jūsų poilsio oazę...