Plūsta masiškai
Pirmasis krepšininkams duris į JAV atvėrė Steponas Kairys, prieš daugiau nei 20 metų į savo antrąją kelionę per Atlantą išsivežęs Mindaugą Timinską ir Audrių Jonušą.
„Džiaugiausi, kad į mano rankas papuolė talentingi vaikinai – norėjau jiems ką nors ypatingo padaryti“, – savo veiklos pradžią prisiminė S. Kairys.
Tąkart pasiūlymą studijuoti ir žaisti NCAA gavo tik A. Jonušas, bet jis nusprendė likti gimtinėje. O štai M. Timinskas savojo šanso sulaukė tik kiek vėliau.
Nuo 1993 metų mokytis ir žaisti krepšinį į JAV su šilutiškio pagalba išvyko apie 350 vaikų. Visi norintys gali susisiekti su pačiu specialistu arba savo gebėjimus pademonstruoti specialioje kasmetinėje vasaros stovykloje. O besivaikančių amerikietiškąją svajonę Lietuvoje netrūksta: vasaros rekordas – 170 stovyklautojų ir 30 šanso išvažiuoti sulaukusių jaunuolių.
„Siunčiu tuos vaikus, kurie potencialiai turi galimybę, baigę vidurinę mokyklą, gauti stipendiją universitete“, – pasakojo treneris.
„Dar būdamas devintoje klasėje itin susidomėjau tokia galimybe“, – prieš mėnesį, bendraudamas su Krepšinis.lt, atviravo dabar NCAA žibantis Rokas Gustys. Bet kuo jaunimą taip vilioja išvykti kitapus Atlanto? Juk Lietuva – krepšinio šalis.
„Mūsų šalies grandai neturi tokių sąlygų, kokiomis pasigirti gali 25 ar net daugiau geriausių JAV universitetų. Juose dirba geriausi treneriai – kad ir Mike'as Krzyzewski, ilgus metus treniruojantis „Duke“ universiteto studentus“, – dukart olimpiniu čempionu su JAV rinktinės žvaigždynu tapusį trenerį išskyrė S. Kairys.
Rinktinės trenerio nepasitenkinimas
Vis tik tokios tendencijos užkliuvo Lietuvos nacionalinės komandos strategui J. Kazlauskui, kurio nežavi lietuvaičių „talento švaistymas“ kitapus Atlanto. 61-erių specialisto žiniomis, nuo Nepriklausomybės atkūrimo iš Lietuvos studijuoti į JAV iškeliavo apie 600 krepšininkų.
„Tačiau „laimingomis pabaigomis“ pasigirti gali vos 12-15 žaidėjų. Tai kiek mes prarandame krepšininkų? Mes norėtumėme, kad ne 5, o bent 80% tų vaikų galėtumėme išsaugoti“, – savo nuomonę neseniai išsakė Europos vicečempionų treneris.
„O kiek gerų krepšininkų yra iš 600 čia pasilikusių?, – tokiu pačiu klausimu atkirto S. Kairys.
„19-23 amžiaus grupė yra pereinamoji iš jaunimo į vyrų krepšinį, o Lietuvoje užaugusių gerų pavyzdžių matome tik vienetus – Arvydas Macijauskas, Ramūnas Šiškauskas...“, – rėžė treneris, paskaičiavęs, kad Lietuva per metus iki rinktinės dvyliktuko užaugina vos vieną žaidėją.
Anot šilutiškio, mūsų šalyje didžioji dalis jaunųjų krepšininkų nesulaukia savojo šanso sužibėti, todėl ir rizikuoja, priimdami sprendimą išvykti kitapus Atlanto, kur su kiekvienu žaidėju treneriai dirba individualiai.
„O ar turime skaičių, kiek vaikų nepasisekė Lietuvoje? Aš pats tų skaičių nežinau, bet dar gali kilti klausimas, kuris santykis iš tiesų yra geresnis“, – nei vienos iš pusių ginti nesiryžo „B Baltics“ agentūros atstovas Tadas Bulotas.
Akivaizdu, kad pastaraisiais metais Lietuvoje augantis jaunimas, atsitrenkęs į vyrų krepšinio duris, dažnai jų ir nebepraveria. Dėl to sunerimusi Lietuvos krepšinio federacija (LKF) ir krepšinio mokyklos ėmėsi naujos strategijos – šiuo metu mūsų šalyje viršų ima nebe kiekybė, o kokybė. Be to, treneriai daugiau dėmesio skiria tobulindami kiekvieno talentingo jaunuolio asmenines žaidimo savybes.
Skirtingos galimybės
Į JAV lietuviai sparnus pakelia dar nesulaukę pilnametystės – tai pats palankiausias laikas, nes žaisdami vidurinių mokyklų čempionatuose krepšininkai gali save pademonstruoti universitetų skautams.
Baigę mokyklas abiturientai turi galimybę universitetą rinktis pagal savo poreikius. Aišku, viskas priklauso ir nuo gautų kvietimų skaičiaus, bet oficialiai vizituoti jie gali tik penkias pasirinktas mokymosi įstaigas.
Per dvi paras jaunuoliai supažindinami su komandos treniruočių procesu, žaidėjais, treneriais, mokslo ir gyvenimo sąlygomis, o tuomet išsirenka sau tinkamiausią variantą.
„Lietuvoje mes turime 10 LKL komandų, tai kokie šansai jaunam žaidėjui įsilieti? Kiek vietų tose komandose kasmet atsiranda? Daugiausiai 4-5. O vien NCAA pirmame divizione yra daugiau nei 300 komandų, todėl jaunimas gali ne sėdėti ant suolo, o bent tarpusavyje pasivaržyti“, – esminį privalumą įvardijo S. Kairys.
Ne ką geresnė situacija – ir žemesnėse mūsų šalies krepšinio piramidės pakopose. Vienintelis Lietuvos klubas, galintis pasigirti jaunimo auginimo schema, yra Kauno „Žalgiris“. Lietuvos čempionų pavyzdžiu šiemet nusprendė pasekti ir Vilniaus „Lietuvos rytas“, komandas turintis trijose šalies lygose – RKL, NKL ir LKL.
„Ne visi vaikai gali patekti į „Žalgirio“ piramidę. Duok Dieve, kad „Lietuvos rytui“ pasisektų sukurti patrauklią vietą vaikams. Bet šiai dienai Lietuvoje didelio pasirinkimo nėra, todėl vaikai ir išvažiuoja“, – apie susidariusią situaciją kalbėjo T. Bulotas.
Nauji rinkos žaidėjai
S. Kairys už pagalbą įgyvendinant svajonę pinigų neprašo, tačiau vaikų, norinčių savo potencialą pademonstruoti vasaros stovykloje, tėvai turi sumokėti 400 eurų dalyvio mokestį.
Anot S. Kairio, už šią kainą krepšininkai per dvi savaites be apgyvendinimo ir maitinimo dar gauna: meistriškumo, fizinių savybių, krepšinio ir techninių pagrindų įvertinimą, tobulinimą ir įtvirtinimą, individualių ir komandinių veiksmų puolime ir gynyboje mokymąsi ir tobulinimą, motyvacijos, dėmesio koncentracijos ugdymą, krepšinio terminologijos pagrindus anglų kalba, asmenines rekomendacijas ir konsultacijas renkantis profesionalo kelią.
Pasak specialisto, sutarčių su konkrečiomis mokyklomis S. Kairys neturi, o geriausią variantą jis parenka pagal jaunojo krepšininko ir jo tėvų pageidavimus.
„Yra kitų jaunų berniukų, kurie bando kopijuoti ir daryti tą patį ką ir aš. Tik vienas skirtumas – jie iš vaikų ima pinigus“, – save nuo naujų konkurentų atsijoti bandė treneris.
Lietuvoje jaunuolių išvežimu į JAV oficialiai užsiima ir įmonė „UBE Talent“, kurią įkūrė buvę krepšininkai Deirūnas Visockas ir Deimantas Baziukas.
„Yra kelios agentūros tiek Lietuvoje, tiek Europoje, kurios specializuojasi šioje srityje ir savo darbą daro profesionaliai – konsultuoja, padeda surasti mokyklas, o kilus klausimams ar problemoms jau būnant JAV, šeima taip pat gali kreiptis į kompaniją. Už tai imamas vienkartis 3000 eurų mokestis“, – aiškino D. Baziukas.
Norėtų kontrolės
J. Kazlauskas po pokalbių su Gonzagos „Bulldogs“ treneriais džiaugėsi, kaip jie išnaudoja Domanto Sabonio potencialą, tačiau išreiškė rūpestį kitais mažiau galimybių pasireikšti galinčiais jaunaisiais tautiečiais. Lietuvos rinktinės treneris prisipažino netgi sulaukiantis JAV savęs neatradusių vaikų tėvų skambučių.
„Mes neskatiname nei važiuoti, nei nevažiuoti, bet turime prisidėti prie tinkamo koledžo paieškų, kad vaikai tobulėtų. Šioje situacijoje norėtųsi, kad federacija įsikištų, nes ne visi agentai yra geri – turime ir savanaudžių. Todėl kelionės metu kalbėjomės ir apie bendradarbiavimus su koledžais“, – pasakojo iš turnė po JAV sugrįžęs J. Kazlauskas.
Bet JAV situacija kiek kitokia nei Lietuvoje – krepšininkus-studentus nuo agentų saugo NCAA taisyklės, todėl jie žaidėjų sprendimams įtakos neturi.
„Didelė dalis krepšininkų universitetus renkasi netoliaregiškai. Jie žiūri į jų reitingus, todėl dažnai rizikuoja, nes gali negauti žaidimo laiko. Jokia federacija negali reikalauti iš universiteto žaidimo laiko“, – pasakojo S. Kairys, teigęs, kad jis gali atlikti tik „patariamojo balso“ funkciją.
Ankstesniais metais treneris kabinetų duris varstė tardamasis dėl geresnių sąlygų Martynui Pociui ar L. Kleizai, o „UBE Talent“ atstovas D. Visockas, prieš renkantis universitetą, konsultavo R. Gustį, dabar žibantį „Hofstros“ universitete.
„Aš esu tik vienas iš įmonės įkūrėjų – viskuo rūpinasi JAV gyvenantis D. Visockas. Bet jis ne tik konsultuoja renkantis mokyklą: Deirūnas padeda jaunuoliams pritraukti universitetų dėmesį ir pasirinkti studijų vietą. Bet visa tai papildomai nebeapmokama.
Be to, prieš siunčiant vaiką į konkrečią mokyklą, Deirūnas ją jau būna gyvai įvertinęs, todėl jaunuoliai nėra siunčiami į nežinią“, – pasakojo D. Baziukas.
Nors jis taip pat atstovauja ir „You First Sports“ agentūrai, į JAV išsiųsti ir ten globojami vaikai nėra niekam įsipareigoję ir, baigę universitetus, savo kelią gali rinktis nevaržomi.
„Tikrai nemanau, kad važiavimas į Ameriką yra blogai, tiesiog negalvoju, jog toks vaikų išvežimas kaip dabar toliau turėtų vykti. Mano nuomone, tam reikalingos kažkokios taisyklės, nes dabar to proceso niekas nekontroliuoja. Lietuvoje treneris, federacija, mokyklos investuoja savo laiką ir pinigus į vaiko tobulėjimą, o jis vieną dieną ateina ir pasako, kad išvažiuoja.
Ir tikrai yra tokių atvejų, kad tam vaikui už Atlanto bus geriau, bet formali komunikacija turi vykti. Kaip agentai laikosi tam tikrų standartų: moka už licencijas, veda klientų sąrašus, naudojasi FIBA taisyklėmis, taip ir jie turėtų turėti kažkokius rėmus“, – sakė agentas T. Bulotas, rykštę į rankas pasiimti siūlęs LKF vadovams.
Krepšinis – ir kaip pagalbininkas
Vis tik į skaičius, kuriuos pateikė J. Kazlauskas, reikėtų žiūrėti kiek atidžiau – į JAV mokytis ir žaisti krepšinio išvažiuoja tik mažas procentas lietuvių, svajojančių apie karjeros aukštumas. Jeigu S. Kairys padeda vaikams, potencialiai galintiems gauti stipendiją, tai agentūrų darbas apima kiek didesnį norinčių išvykti ratą.
„Tie, kurie yra perspektyvūs ir išvažiuoja, vėliau vis tiek pasiekia profesionalų lygį. O žemesnio meistriškumo žaidėjams – tai galimybė pasiekti kitokių tikslų“, – dėstė D. Baziukas.
Savo nuveiktu darbu per pastaruosius 23-ejus metus didžiuojasi ir S. Kairys.
„Dirbant šį darbą aš vienodai džiaugiuosi ir dėl profesionalais tapusių krepšininkų ir dėl tų, kurie baigę mokslus randa savo gyvenimo kelią. Man krepšinio dėka įgytas išsilavinimas yra didelis laimėjimas – tie vaikai dabar grįžo į Lietuvą ir dirba bankininkais, mokslininkais, daktarais“, – privalumus vardijo specialistas.
„JAV viskas suderinta taip, kad mokslas ir krepšinis eitų petys į petį. Praleidai paskaitas – teks praleisti ir rungtynes. Todėl, jeigu myli krepšinį, turi pamilti ir mokslus“, – esminį skirtumą tarp Lietuvos ir JAV sistemų išskyrė 22-ejų metų kaunietis R. Gustys.
„Į JAV išvykau įgauti žinių ir įgyti diplomą, o krepšinis man padėjo įgyvendinti šią svajonę. Viskas, ką patyriau būdamas JAV, tikrai verta tų keturių metų: anglų kalbos tobulinimas ir kitos kultūros supratimas – labai naudingi dalykai. Jau nekalbu apie diplomus, kuriuos gausiu. Tai geriausias sprendimas mano gyvenime“, – prieš kelis mėnesius Krepšinis.lt prisipažino E. Mockevičius.
Vis tik iš Kuršėnų kilęs 208 cm ūgio centras – vienas tų krepšininkų, kuris JAV paliks ne tik su dviem diplomais (komunikacijos ir verslo srities), bet ir su karjeros perspektyvomis.
Šiame NCAA sezone Evansvilio universiteto studentas kaip reikiant sužibėjo – vilkėdamas „Purple Aces“ komandos marškinėlius vidutiniškai rinko 15,7 taško ir 14 atkovotų kamuolių. Pagal pastarąjį rodiklį E. Mockevičius buvo nepralenkiamas visoje JAV studentų lygoje.
