– Dabar tau – jau aštuoniolika. Ar kažkas dėl to pasikeitė?
– Jaučiuosi taip pat. Tiesiog stengiuosi daug dirbti krepšinio aikštelėje ir prie knygų. Kol kas apie tai per daug negalvojau.
– Kaip prasidėjo tavo kelias į krepšinį?
– Nuo pat mažų dienų žiūrėdavau, kaip žaidė mano tėvas. Žiūrėdavau tėvo rungtynes NBA, kai jis atstovavo Portlando komandai. Nuo tada man patinka tiek stebėti, tiek ir žaisti krepšinį. Kai persikėlėme gyventi į Malagą, tapau „Unicaja“ jaunimo komandos nariu ir šiame klube žaidžiu jau ilgus metus.
– Ar sulauki patarimų iš tėvo?
– Po rungtynių dažnai pasikalbu su tėvu. Jis visados turi ką pasakyti: kartais kažką gero, o kartais ir blogo. Tačiau dažniausiai tai būna kažkas teigiamo.
– Ko tikiesi JAV?
– Tikiuosi geriausių rezultatų ir pasiekimų tiek krepšinyje, tiek studijose. Manau, kad tai bus puiki patirtis. Labai jos laukiu.
– Kokie ryškiausi tavo prisiminimai?
– Geriausi prisiminimai – iš „Unicaja“ jaunimo komandos. Vykome žaisti finalo rungtynių ir tai buvo nuostabus laikas. Tai buvo tarsi atostogos nuo mokyklos. Man labai patiko.
– Kada priėmei sprendimą vykti studijuoti ir žaisti krepšinio į JAV?
– Sprendimą priėmiau pasitaręs su treneriu Joanu Plaza, su savo tėvais, draugais.
– Kodėl priėmei tokį sprendimą?
– Manau, kad tai man bus geriausia. Įgausiu daug vertingos patirties. Tai bus didžiulis, tačiau labai naudingas pokytis mano gyvenime. Jaučiu, kad esu tam pasirengęs. Noriu padėkoti „Unicaja“ klubui už pasitikėjimą ir rūpinimąsi manimi nuo pat mažų dienų. Dėkoju visiems treneriams bei komandos draugams, su kuriais man yra tekę žaisti. Taip pat ypatingai noriu padėkoti treneriui Joanui Plazai ir „Unicaja“ vyrų komandos žaidėjams už palaikymą ir patarimus.
– Ką norėtum pasakyti savo gerbėjams?
– Esu labai jiems dėkingas. Suprantu, kad palaikyti jauną žaidėją kaip aš yra sunku, todėl ačiū jiems už viską. Jeigu ateityje mano ir „Unicaja“ keliai susikirs, tikrai norėsiu čia sugrįžti ir tęsti karjerą.
