Abu šie strategai gerai pažįstami. Būtent J. Kazlauskui treniruojant Kauno „Žalgirį“ ir Lietuvos rinktinę, D. Adomaitis iškovojo skambiausias savo, kaip krepšininko, pergales – 1998 m. su komanda laimėjo Europos taurę, dar po metų – Eurolygą, o 2000 m. Sidnėjuje – olimpinę bronzą.
Bronzinį medalį D. Adomaitis turi ir kaip treneris. Tik kol kas ši bronza kitokio kalibro. 2015 m. LKL čempionate jam pavyko ant trečio garbės pakylos laiptelio užkelti Utenos „Juventus“, kuris tąkart paveržė bronzos medalius iš Klaipėdos „Neptūno“. Tačiau jau kitą sezoną, tapęs „Neptūno“ strategu, D. Adomaitis „atsilygino“ uostamiesčio komandai su kaupu – atvedė ją į finalą ir laimėjo sidabro medalius.
Fanatiškas atsidavimas darbui, siekis nuolat tobulėti, ko gero, yra viena šio stratego sėkmės recepto sudedamųjų dalių.
Savo, kaip trenerio, karjerą D. Adomaitis pradėjo iškart pakabinęs ant vinies sportinius batelius – 2009 m. tapo Slupsko „Energa Czarni“ trenerio asistentu, po metų jis jau buvo šios ekipos vyr. treneris. Vėliau vadovavo Vloclaveko „Anwil“ ekipai, o jo karjerai pakrypus į Lietuvą, vėl pradėjo nuo asistento pareigų, šįkart – sostinės „Lietuvos ryto“ komandoje. Tiesa, sezono pabaigoje jam teko prisiimti ir vyr. trenerio atsakomybę.
Per savo krepšininko karjerą D. Adomaitis yra žaidęs abiejų Lietuvos grandų – tuometės Vilniaus „Statybos“ ir Kauno „Žalgirio“ ekipose, taip pat Italijos, Lenkijos, Prancūzijos, Latvijos klubuose.
D. Adomaičio, kaip Lietuvos rinktinės stratego, krikštas laukia 2017 m. Europos čempionate. Čia pirmojo etapo B grupėje jo auklėtiniams teks kautis su Izraelio, Italijos, Gruzijos, Vokietijos ir Ukrainos ekipomis.
Treneris įsitikinęs, kad tai, jog jam dar neteko vadovauti komandai, žaidžiančiai aukščiausio rango turnyruose, netaps kliūtimi siekti pergalių su Lietuvos rinktine.
– Kuris treneris jums per jūsų karjerą padarė didžiausią įtaką? – paklausėme D. Adomaičio.
– Kiekvienas turėtas treneris padarė labai svarbią įtaką tuo periodu, kuris tuo metu buvo. Vieno išskirti negalėčiau. Ir pirmasis treneris Valdis Alekna, ir Raimondas Sargūnas Panevėžyje, įskiepijęs meilę krepšiniui, atsidavimą, koks turi būti. Vilniuje – Rimantas Endrijaitis – mano pirmasis kaip profesionalaus žaidėjo treneris. Jis man padėjo „susitvarkyti galvą“ – suprasti, kaip reikia dirbti, koks turi būti požiūris į darbą. Po to, perėjus į aukščiausią lygį, – „Žalgirį“ ir rinktinę – J. Kazlauskas. Šis treneris padėjo patikėti ne tik man, bet mums visiems, kad galime žaisti aukščiausiu lygiu, kad galime laimėti. Iš trenerių, kurie dirbo man žaidžiant kaip legionieriui, išskirčiau Andrejų Urlepą. Jis buvo tas treneris, kuris parodė visiškai kitokį krepšinį, kitokią sistemą ir fanatišką atsidavimą.
– Pats, dirbdamas treneriu, turite trenerį autoritetą?
– Yra trenerių, kurių nuomonė man labai svarbi ir su kuriais kartais, ypač vasarą, konsultuojamės dėl žaidėjų ir komplektacijos. Tai ne tik lietuviai, bet ir užsieniečiai. Manau, kad mums visiems, kurie tuo metu žaidėme „Žalgiryje“ ir rinktinėje, J. Kazlauskas, kaip treneris, yra didžiausias autoritetas.
– Lietuvos rinktinės vairą perimate būtent iš J. Kazlausko. Jeigu reikėtų, ar galėtumėte, ar norėtumėte kreiptis į šį strategą pagalbos, patarimo?
– Manau, taip. Treneris J. Kazlauskas labai atsidavęs savo darbui ir ypač Lietuvos krepšiniui. Pats esu žaidęs jo treniruojamas, matydavau, kaip jis dirba, kaip ruošiasi varžyboms, manau, nebūtų jokių problemų. Ir jeigu reikės, tikrai bus galima kreiptis.
– Ar krepšininkų santykis su rinktinės ir su klubo treneriu kitoks?
– Pagrindinis skirtumas, kad klubuose visi žaidėjai turi kontraktus, kur yra labai griežtai apibrėžtas uždarbis, gyvensena, vidaus taisyklės ir t. t. Į rinktinę visi suvažiuoja vedami vieno tikslo – atstovauti savo šaliai.
Tai didelė garbė. Niekas neatvažiuoja į rinktinę užsidirbti pinigų ar turėdami kažkokį kitą tikslą. Visų tikslas vienas, visi žino, kokia už nugaros sėdi ir palaiko sirgalių armija, kokios emocijos. Tai pagrindinis skirtumas.
– Baigęs karjerą, iškart pradėjote dirbti treneriu. Visada žinojote, kad rinksitės šį kelią?
– Kai žaidžiau, buvau labiau susikaupęs tam darbui. Tačiau bėgant metams vis tiek imi galvoti, kuo užsiimsi, kai baigsi žaisti. Paskutinius šešerius metus žaisdamas pradėjau gilintis į detales, daugiau bendrauti su treneriais, į rungtynes žiūrėti truputį kitaip. Buvau iš tų žaidėjų, kurie po mačo prašydavo trenerio vaizdo įrašo, persižiūrėdavau rungtynes, pradėdavau pirmiausia savo klaidas analizuoti, paskui, ką komanda negerai daro. Ypač Prancūzijoje su treneriais diskutuodavome. Tada jau supratau, kad trenerio darbas – labai įdomus, kad reikia gilinti žinias ir galima eiti šiuo keliu. Buvo didžiulis noras, bet kitas dalykas – ar tu sugebėsi, ar tau patiks? Tai darbas, kuriam reikia labai daug laiko ir 24 val. per parą tikrai per maža.
– Kada pajutote, kad tai ne tik noras, bet ir tai, kad šis darbas jums tinka? Reikėjo laiko?
– Nuo pat pirmų dienų supratau, kad tai yra tai, ką noriu daryti. Kitas dalykas – iššūkiai. Pavyzdžiui, patį pirmą sezoną, baigęs profesionalaus žaidėjo karjerą, pradėjau dirbti trenerio asistentu. Taip išėjo, kad vyriausiasis treneris dirbo su rinktine ir man reikėjo komandą ruošti sezonui. Tai buvo didžiulis iššūkis: galva verda, nori komandą paruošti kuo geriau, tad net tas treniruotes pats pirmiausia išbandydavau.
Daug buvo dalykų, kurių nežinodavau tiksliai: gali susiplanuoti, bet tiksliai nežinai, kiek tam prireiks laiko. Ir pats treniruočių, visų mikrociklų planavimas, mėnesinių planų sudarymas užtrukdavo gerokai ilgiau. Iš pradžių tai daugiausia atimdavo laiko. O kaip supranti krepšinį, taip jau supranti, gali savo žinias tik lavinti, gilinti, domėtis, informacijos bagažą didinti.
– Skinate skambias pergales LKL, atvesdamas savo treniruojamas ekipas ant nugalėtojų pakylos, jūsų treniruojamos komandos žaidžia Europos turnyruose, bet Eurolygoje, kaip treneris, jėgų nesate bandęs. Ar nepritrūks jums aukščiausio rango turnyro patirties?
– Nemanau, kad tai kliūtis. Teko būti trenerio asistentu, kai žaidėme Eurolygoje su „Lietuvos rytu“. Taip, Eurolyga – aukščiausias lygis, ten žaidžia stipriausi žaidėjai. Galima sakyti taip: ten truputį didesni greičiai, truputį greičiau priimami sprendimai, bet skirtumas nėra didžiulis.
– Lietuvos rinktinės vyriausiojo trenerio rinkimų kampanija sulaukė daug atgarsių spaudoje, daug svarstymų, kam geriau patikėti vairą – Dainiui Adomaičiui ar Rimui Kurtinaičiui. Ar jūs sekėte šias batalijas, kaip jums iš šalies atrodė šie rinkimai?
– Atsiriboti neįmanoma – portalai, socialiniai tinklai, aš pats renkuosi informaciją, kas susiję su darbu ir t. t. Mane visada domina, jei tai yra analitinis straipsnis, ar labai pagrįsta nuomonė, kritika. Bet lietuviškas užsilipimas ant kėdės ir garsus rėkimas, kad tas toks, anas anoks, man neįdomus. Populizmas man nepatinka. Vis dėlto nuo to negali atsiriboti mūsų darbe. O kaip viskas vyko? Tai buvo nauja patirtis. Man buvo viskas labai paprasta – paskambino ir paklausė, ar sutinku, kad mano kandidatūra būtų iškelta vyr. trenerio pareigoms užimti. Pagalvojau dešimt dienų ir atsakymas buvo „taip“. Lietuvos krepšinio trenerių asociacija taip pat uždavė tokį klausimą, ar gali iškelti mane kaip vieną iš kandidatų Vykdomajame komitete. Jai irgi pasakiau „taip“. Viskas. Buvo susirinkimas, kuriame buvo balsuojama. Gal pritrūko daugiau bendravimo, situacijos išaiškinimo? Aš šioje situacijoje – blogas vertintojas. Atsiribojau ir stengiausi susikaupti darbui su „Neptūnu“, nes žaidėme begalę svarbių rungtynių.
– Pasiūlymas tapti Lietuvos rinktinės vyr. treneriu jums buvo netikėtas ar vis dėlto lauktas?
– Atvirai pasakius, tokių minčių buvo. Gal tokius pamąstymus sužadino aplinkinių žmonių klausimai: „Ar pasiruošęs?“, kai kurių netgi teigimas. Vis dėlto nesu svajotojas, skrajotojas padebesiais, esu labiau realistas, nemėgstu svarstyti, kas bus, jeigu... Ypač jei to nėra. Kai ateina konkretus pasiūlymas, tada reikia jį ir svarstyti.
– Esate Klaipėdos „Neptūno“ vyr. treneris. Ar darbas klube ir darbas rinktinėje netrukdys vienas kitam?
– Nemanau, kad tai problema. Ypač dabar, žinant, kokia bus sistema. Europos čempionatas vyks vėlai, pasiruošimas jam irgi neprasidės iškart po nacionalinių čempionatų, o liepos antroje pusėje. Visi žaidėjai atvažiuos pailsėję, nereikės galvoti, kaip derinti darbą ir kai kurių krepšininkų poilsį, visiems bus galima dirbti vienu ritmu. Gali truputį nukentėti pasiruošimas sezonui su klubu, nes čempionatas baigiasi rugsėjo 17 d., tačiau tam yra fizinio parengimo treneriai, asistentai ir t. t. O sezono metu bus sudaryti langai atrankinėms varžyboms į pasaulio čempionatą. Visi klubai privalės išleisti žaidėjus ir nevyks oficialių varžybų.
– Ar jau teko bendrauti su rinktinės žaidėjais, sulaukėte sveikinimų?
– Taip, sulaukiau sveikinimų, skambučių. Po truputį vyksta bendravimas. Pirmiausia noriu pabendrauti su visais, kurie yra žaidę rinktinėje.
– Jau svarstote apie tai, koks bus rinktinės veidas? Kas taps jūsų asistentais? Kokiuose turnyruose dalyvausite?
– Veidas bus tikrai lietuviškas (juokiasi). Pasiruošimo griaučiai po truputį dėliojami. Bendraujame su federacijos atstovais, po truputį darbas vyksta. Koks bus žaidimas? Pirmiausia reikia sulaukti sezono pabaigos, matysime, kokia bus žaidėjų sveikatos būklė. Kartais toks negailestingas dalykas kaip traumos pakoreguoja planus. Dėl asistentų minčių yra, bet detalizuoti dar nenorėčiau.
– Lietuvos rinktinėje niekada nebuvo išlepusių žvaigždžių, tačiau turime ir milijonierių, NBA ir stipriausiuose Europos klubuose rungtyniaujančių krepšininkų. Kaip užsitarnauti jų autoritetą?
– Lietuvos rinktinė niekada nebuvo ta rinktinė ir lietuviai nėra tie žmonės, kurie atvažiuoja į ją rodyti savo ego, patenkinti asmeninių ambicijų. Niekada nebuvo problemų tarp trenerių ir žaidėjų. Nemanau, kad kitą vasarą tai bus rinktinė, kuri kariaus su vyr. treneriu D. Adomaičiu. Tokios baimės nepagrįstos. Visi suvažiuoja dėl vieno tikslo – kovoti dėl užrašo ant marškinėlių „Lietuva“. Visi pamina savo asmenines ambicijas, didesnį ar mažesnį ego ir žaidžia dėl vieno tikslo. Žinia labai aiški ir tai žaidėjai supranta. Man, kaip treneriui, tai reikės primini ir pakartoti.
– Po Rio olimpinių žaidynių buvo daug kalbų apie psichologinę rinktinės būseną, apie tai, kad galbūt komandai reikalingas psichologas. Kokia jūsų nuomonė, ar reikia tokio specialisto rinktinėje, ar šios pareigos turi tekti vyr. treneriui?
– Turėjome net tokią diskusiją su treneriais. Dauguma jų man pritaria, kad krepšinio trenerio išsilavinime, kurį jis gauna, sporto psichologija turėtų užimti kuo didesnę vietą. Psichologija sportui labai svarbi, ypač kai kuriems žaidėjams. Ne kiekvienas gali būti kieto charakterio ar gintis stora oda, kai po nepasisekusių vienų kitų rungtynių pasipila kritika, visi daug kalba, ažiotažas aplink rinktinę didelis. Ne kiekvienas tai gali atlaikyti. Trenerio pareiga – kiek įmanoma atriboti nuo to, rasti tinkamą žodį. Ne tik vyr. trenerio – viso trenerių kolektyvo, medikų. Psichologas – nebloga mintis, tai taikoma praktika. Bet tai turi būti aukščiausio lygio specialistas ir svarbu, kad jis su komanda būtų visada. Negalima daryti bandymų – pabandyti per kažkurias rungtynes ar pan. Jis turi būti komandos dalis. Žiūrėsime, kalbėsime. Kiek teko analizuoti, kokia buvo situacija Rio, psichologinių problemų ten nebuvo, ne tai buvo svarbiausia.
– Kokia jūsų žaidimo filosofija? Kokie kertiniai jos akmenys.
– Mėgstu žaidėjams kartoti, kad pagrindinis dalykas, kuris suteikia stabilumo, – gera gynyba. Tau gali kartais labai nesisekti puolant ar priešininkas labai gerai žaisti gindamasis, bet itin aiškios apibrėžtos taisyklės, gynybiniai vaidmenys tiek asmeninėje, tiek komandinėje erdvėje garantuoja stabilumą. O puolant reikia duoti žaidėjams ir laisvės, pasitikėjimo, stengtis išnaudoti jų stiprybes. Visada turi išlikti komandiškumas – geras dalijimasis kamuoliu, kas yra lietuviško krepšinio vizitinė kortelė.
– Sakėte, kad kartais galva verda nuo minčių ir krepšinio. Kaip ją atvėsinate?
– Šeima. Vienareikšmiškai šeima. Žmona, dukros, namai – tai mano komforto zona. Čia man geriausias poilsis ir geriausias atotrūkis nuo darbo.
– Jūsų dukros krepšinio nežaidžia?
– Turi labai griežtą tėtį, kuris neleidžia (juokiasi). Gal dėl to, kad pats buvau profesionalus krepšininkas, žmona – irgi buvusi profesionali sportininkė (rankininkė – aut. past.). Žinome, kokia tai sunki dalia. Pats krepšinį baigiau žaisti dėl traumos. Yra begalė kitų užsiėmimų, kuriais dukros užsiima ir yra patenkintos. Bet krepšinis yra vienas svarbiausių dalykų šeimoje, tik daugiau kaip žiūrovams.