2015 metų Europos čempionato sidabras, 2016 metų Europos čempionato sidabras ir pasaulio čempionato bronza bei 2017 metų Europos čempionato bronza. Tokius apdovanojimus įvairaus amžiaus Lietuvos jaunimo rinktinėms nukalė A. Velička, pelnytai laikytas perspektyviausiu šalies įžaidėju per pastarąjį dešimtmetį. Gruodį atletui sukaks 21-eri, o žaidimas jaunimo rinktinėse išlieka vienintele jo tarptautinių varžybų patirtimi.
Įspūdingi 2016 metai, per kuriuos 17-metis laimėjo medalius su savo amžiaus bei metais vyresnių žaidėjų rinktine, o taip pat – tapo prestižinės stovyklos „Krepšinis be sienų“ MVP, nuvedė A. Veličką į „Barcelonos“ akademiją, tačiau iš jos nusivylęs kaunietis pabėgo jau kitais metais. 2017-2018 metų sezone jis kukliai žaidė Panevėžio „Lietkabelyje“, o vėliau sužaidė solidžius sezonus Tartu „Ulikool“ ir Prienų „CBet“ gretose.
Pastaruosius du sezonus A. Velička turėjo kontraktą su Kauno „Žalgiriu“, kurio krepšinio mokyklą buvo iškeitęs į katalonų talentų kalvę. Vis dėlto šanso apsivilkti žaliai baltą aprangą 195 cm ūgio krepšininkas taip ir nesulaukė. Praėjusiame LKL sezone per rungtynes vidutiniškai rinkęs po 12,2 taško, 4,7 atkovoto kamuolio, 3,2 atkovoto kamuolio bei 13,9 naudingumo balo, vasarą jaunuolis sukirto rankomis su Šampanės Šalono „Reims“.
Lietuvio startas Prancūzijos čempionate – daug žadantis. Pirmojo turo akistatoje su stipriausiu šalies klubu Vilerbano ASVEL jis per 30 minučių pelnė 13 taškų (2/5 dvit., 2/5 trit., 3/4 baud.), atliko 3 rezultatyvius perdavimus ir išprovokavo 6 varžovų pražangas.
Antrose sezono rungtynėse atakų organizatorius pasirodė dar solidžiau – į „Nanterre 92“ krepšį per 32 minutes įmetė 17 taškų (4/5 dvit., 2/5 trit., 3/3 baud.), atkovojo 5 kamuolius, atliko 8 rezultatyvius perdavimus ir išprovokavo 4 pražangas.
A. Veličkos pasirodymus ir progresą akylai seka jo pirmasis treneris – 1992 metų Barselonos olimpinių žaidynių prizininkas Romanas Brazdauskis. Buvęs Kauno „Žalgirio“, Vilniaus „Statybos“ ir Panevėžio „Lietkabelio“ krepšininkas įsitikinęs – Arnas nėra prarastas talentas.
„Visi matome, kad Arnas vis dar yra kažkokioje paieškoje. Pats jo dar tikrai nenurašau. Nemanau, kad viskas yra baigta ir jis netaps žvaigžde. Jis vis dar yra pakankamai jaunas, jam tik 20 metų, todėl viskas yra prieš akis. Iki visiško subrendimo – dar aibė laiko.
Dabar jam buvo svarbu surasti optimalią laikiną stotelę. Kaip matome, Prancūzijoje jis turėjo keletą gerų rungtynių. Ir minučių gauna, ir taškų pelno. Esu didelis Arno gerbėjas ir noriu, kad jam kuo geriau pasisektų“, – Delfi sakė R. Brazdauskis.
Vis dėlto „Žalgirio“ krepšinio akademijoje dirbantis specialistas pripažino, kad jaunųjų Lietuvos krepšininkų integracija vyrų krepšinyje yra opi problema.
„Tai tikrai nėra pats lengviausias dalykas. Tik vienetai iš jaunimo rinktinių gerai įsitvirtina vyrų komandose. Kita jaunimo rinktinių žvaigždė Tadas Sedekerskis taip pat yra paieškoje. Kiti talentingiausi Lietuvos krepšininkai – taip pat. Tai yra bendra šalies problema ir sunku pasakyti, kodėl jie neatsiskleidžia iki galo. Tikrai turime didelių talentų, bet kažko vis pritrūksta. Galbūt trenerių pasitikėjimo.“
Nors dėl sustojusio progreso R. Brazdauskis nekaltina ankstyvo išvykimo į Barseloną, treneris atskleidė, jog A. Velička, palikęs Lietuvą, susidūrė su psichologinėmis problemomis.
„Aišku, tada buvo keistoka, kad jis išvažiavo į tą Barseloną, nes visiems atrodė, kad visi vaikai siekia patekti į „Žalgirį“. Aš irgi norėjau, kad jis žaistų čia, vietoje, bet buvo taip, kaip buvo. Matome, kas iš to išėjo.
Vis dėlto nežinia, kas būtų, jeigu Arnas būtų likęs Kaune. Galbūt tuomet būtų buvę dar blogiau... O tame „Barcelonos“ internate… jam ten tikrai nebuvo lengva. Tų vaikinų surinkta dešimtys, jie malasi tarp savęs. Be tėvų, be draugų, be nieko, uždaryti. Taip prasideda psichologinės problemos.“
Psichologinių problemų, panašu, A. Veličkai nepavyko išvengti ir sugrįžus gimtinę.
„Rungtyniaudamas Prienuose jis viską darė teisingai. Ir numesdavo kamuolį, ir išprovokuodavo pražangas. Darė viską, ką geriausiai mokėjo. Gal ne visą laiką pavykdavo pataikyti geru procentu, bet mes su tokiais pastebėjimais žmogui irgi įvarome psichologines problemas.
Manau, kad Lietuvoje Arnui pritrūko palaikymo. Čia jis nuolat buvo kritikuojamas, buvo akcentuojama, kad pataikymas yra jo silpna vieta“, – kalbėjo R. Brazdauskis, puikiai suprantantis, kodėl jo auklėtinis panoro vėl žaisti svetur.
Prisimindamas pirmąją pažintį su A. Velička, R. Brazdauskis teigė, jog šis dėl šalto veido išsiskyrė dar vaikystėje. 56-erių specialistas nepagailėjo auklėtiniui šiltų žodžių bei paaiškino, kodėl šiemet paraišką dalyvauti NBA naujokų biržoje pateikęs jaunuolis vis dar gali tapti žvaigžde.
„Arnas visą laiką išsiskyrė iš kitų vaikų. Jo veidas visada buvo šaltas, jis nerodė jokių emocijų. Nei jis nenukabindavo nosį, nei užriesdavo ją. Buvo darbininkas, treniravosi su metais vyresniais krepšininkais, žaidė dvejose lygose, tapo čempionu dvejose amžiaus grupėse, visus vesdavo į priekį. Gerų savybių Arnas turi ne kaip vienam žmogui, o trims.“
„Talentas pas jį tikrai yra ir dirbti žmogus dirba, bet viskas priklauso ir nuo kitų įvairiausių niuansų: kokia komanda, koks treneris, koks tavo vaidmuo. Aišku, daugiausiai vis tiek lemia talentas, įdirbis ir genai, kuriuos tau perdavė tėvai. Pas Arną visos šios detalės yra, todėl visai nedaug trūksta, kad jis sužibėtų. Aš tikiu, kad jis dar taps pirmo ryškumo žvaigžde, ko iš jo ir buvo tikimasi“, – pridūrė treneris.
Apie tėvų perduodamus genus užsiminęs R. Brazdauskis su jaunųjų krepšininkų integracijos vyrų krepšinyje problema susidūrė ir artimiausioje aplinkoje. Jo sūnus Lukas, su jaunimo rinktinėmis laimėjęs 2006 ir 2008 metų Europos čempionatų sidabro medalius, buvo laikomas vienu perspektyviausių šalies krepšininkų, tačiau profesionalo karjerą baigė 29-erių.
2007-2010 metais L. Brazdauskis priklausė tuomečiam Vilniaus „Lietuvos rytui“, o vėliau vilkėjo Kėdainių „Nevėžio“, Pasvalio „Pieno žvaigždžių“, Alytaus „Dzūkijos“ Ir „Trakų“ marškinėlius. Paskutine karjeros stotele 2017 metais tapo Šakių „Vytis“.
„Su Luku irgi buvo visokiausių niuansų. Visų pirma, Vilniuje jo pozicijoje buvo daugiau patyrusių žaidėjų, daugiau mačiusių ir gerokai stipresnių žmonių. Palikus Vilnių, viena po kitos pasipylė traumos. Buvo akimirkų, kai Lukas galėjo padaryti šuolį, o kodėl taip neįvyko… todėl, kad neįvyko“, – sakė R. Brazdauskis.
Paklaustas apie pagrindines problemas, su kuriomis susiduria į vyrų krepšinį žengiantys jaunieji sportininkai, R. Brazdauskis vėl prabilo apie psichologinius barjerus. Anot trenerio, šiuos barjerus suformuoja jaunuolių aplinka, kuri dabar yra visai kitokia nei praeityje.
„Pagrindinės problemos yra psichologinės. Manau, kad daugelis patekusių į vyrų krepšinį susiduria su psichologiniais sunkumais. Vaikinai ten pamato galingesnius žmones ir tarsi atsitrenkia į sieną. Tuomet pradeda abejoti savimi, galvoti, kad galbūt geriau susikoncentruoti į mokslus, gal dar kažką.
Dabar jaunimas kitoks, kitokios kartos auga. Pas juos kiti dalykai galvoje. Kai mes augome, mums aklai krepšinis buvo galvoje. Daugiau niekas įdomu nebuvo. Niekas negalvojo apie kitus dalykus – vien tik apie krepšinį. Visą laiką tu buvai krepšinio aikštelėje, už jos buvai kitame sporte.
Mes grįždami iš rungtynių eidavome žaisti kitų rungtynių. Dabar daug kas skaičiuoja tuos krūvius, ypač tėvai. Jei dvejos rungtynės per dieną, visi jau galvoja, kad vaikas neatsigaus. Man tai yra juokinga. Sužais porą kartų po 20 minučių ir pervargs? Juokas ima.
Dabartinė aplinka kenkia jaunųjų krepšininkų psichologijai ir padaro juos silpnesniais“, – teigė R. Brazdauskis, pokalbio pabaigoje paaiškinęs, koks vaidmuo dirbant su jaunimo psichologija tenka treneriams.
„Kiek turi gyvenime patirties, tiek ir padedi. Kalbiesi: su vienu gražiau, su kitu – grubiau. Bandai įskiepyti tą nugalėtojo mentalitetą, nes krepšinyje lygiųjų nebūna, kažkas turi laimėti. Jei pasiseka įskiepyti laimėtojo mentalitetą, tada ir užauginsi žmogų laimėtoju, bet… visi būti laimėtojais negali.“
