Nuginkluotas treneris šypteli ir perklausia: „Bet jei jūs nenorite, kad varžovai jums išmuštų kamuolį, turite išmokti jį varytis kaip kas?“ Jaunieji talentai, ilgai nedelsę, pateikia savo verdiktą: „Kaip Kyrie Irvingas arba Nikola Jokičius!“ Atsakymas priimamas ir vaikai kartoja pratimą, tik šį kartą jau daug labiau užsivedę ir motyvuoti.
Tai – tik vienas epizodas iš pusantros valandos treniruotės, kurių per savaitę antrokai turi tris: iš jų tik viena būna atvira ir tėveliams, kad šie neblaškytų dėmesio ir nedidintų savo atžaloms spaudimo.
Pratybų metu SKM treneris D. Sabaliauskas moko vaikus ne tik krepšinio paslapčių, bet ir šios sporto šakos istorijos, kai, rodydamas skirtingus pratimus, kaip pavyzdžius pasitelkia tokius žaidėjus kaip Artūras Karnišovas, Arvydas Macijauskas ir kitus.
Nors šiems dominuojant aikštėje pradinukai dar nebuvo gimę, jie vis tiek įdėmiai klauso, ką pasakoja treneris, ir bando perimti pačias geriausias Lietuvos krepšinio legendų savybes – minėtu atveju, pražangų provokavimą, kai varžovas ginasi ištiesęs ranką į priekį.
Tik antrus metus krepšinį lankantys vaikai jau sugeba ne tik įveikti kliūčių ruožą varantis du kamuolius vienu metu, bet ir pataikyti keturias ar penkias baudas iš šešių. Jiems jau įskiepyta taisyklinga pasiruošimo tokiems metimams procedūra: stovėsena, kai viena koja šiek tiek priekyje, pažiūrėjimas į krepšį, kamuolio sumušimas du arba tris kartus pagal įprotį, vėl pažiūrėjimas, gilus iškvėpimas ir metimas.
Tačiau dar labiau stebina, kad aštuonmečiai jau ne tik žino, kas tai yra vadinamasis „floateris“ (metimas aukšta trajektorija iš eigos, dažniausiai atsispyrus viena koja) ar „crossoveris“ (staigus krypties pakeitimas/sukryžiavimas varantis kamuolį siekiant suklaidinti arba apeiti varžovą), bet ir patys juos puikiai atlieka. Treneriui kartais tenka įsikišti tik dėl perdavimų kokybės, kai kamuolys draugui lekia ne tiksliai – į krūtinę, o kažkur kitur.
Nuvertus kliūtį ar kitaip prasižengus, nuobauda – dešimt pritūpimų, bet vaikai ir juos daro entuziastingai bei vėl čiumpa penkto dydžio kamuolį (vyrų krepšinyje naudojamas septintas). Tokiame amžiuje dar beveik nėra tritaškių: nors kamuolys ir lengvesnis, jį taisyklingai mesti iš tolimos distancijos būsimiems snaiperiams kol kas per sunku, o ir metimo techniką galima susigadinti.
Visa kita – beveik kaip vyrų krepšinyje. Tame, kuriame prieš 25-erius metus trankiai debiutavo dabar pats naująją mūsų šalies krepšinio kartą auginantis D. Sabaliauskas, vienintelėje istorijoje LKL naujokų biržoje pašauktas pirmuoju numeriu – aukščiau už Šarūną Marčiulionį (13), Arvydą Sabonį (25) ir Rimą Kurtinaitį (27).
Pokalbis su juo – ir apie vaikų trenerio darbo specifiką, ir apie jo paties krepšininko karjerą, istorinę LKL naujokų biržą bei dėjimų konkursus, kuriuose Donatas nebuvo tik statistas.
Kas svarbiausia tokiame jauname amžiuje: „Svarbiausia – išlaikyti jų koncentraciją, nes jei juos paleidi, jie iš karto pradeda žaisti, atsiduria savame pasaulyje. Palinkėčiau visiems treneriams kantrybės su tokio amžiaus vaikais dirbant.“
Kada pasimato talentas: „Manyčiau, kad tokiame amžiuje pasimato imlumas krepšiniui, bet talentą dar sunku įžiūrėti. Jis gali išlįsti po dvejų-trejų metų. Bet krepšinio IQ ir tai, kaip vaikas pagauna, ką tu nori jam perteikti, skiriasi.“
Kaip „netraumuoti“ silpnesnių vaikų: „Jei pastatysi silpnesnį vaiką prieš stipresnį, jis automatiškai rinksis kompleksus, nes jį apžais, apšoks, apibėgs. Todėl vaikus šiek tiek reikia suskirstyti pagal pajėgumą, kad jie patogiai jaustųsi. Šiais laikais įvairių būrelių yra šimtai, todėl vaikas bet kada gali pasakyti, kad krepšinis nebepatinka ir nori eiti į futbolą ar plaukimą.“
Kaip vaikai priimami ir ar būna „atkabinami“: „Kai vaikai baigia darželius, priimame visus norinčius, jei tik įmanoma. O kai artėja pirmasis iššūkis (U12 turnyrai), vyksta atranka, paskiriami pirmos, antros ir trečios komandos treneriai ir jie išsirenka geriausius. O „atkabinimų“ nebūna: nė vienas vaikas nėra kažkur paleidžiamas, visi patenka į vieną ar kitą grupę – aukštesnį ar žemesnį divizioną. Ten jau prasideda konkurencija ir tikrasis krepšinis.“
Kada prasideda pirmi turnyrai: „Tai net darželinukų jau yra vidinis čempionatas ir tai – labai svarbu. Turnyrai tiek tėveliams, tiek vaikams kelia labai daug azarto, noro. Juk jeigu vaikui neduosi saldainio, jam ir nebus įdomu. Vidiniai čempionai vyksta ir tarp 7-8-mečių.“
Kaip vaikai reaguoja į pergales ir pralaimėjimus: „Ir verkia, ir džiaugiasi. Bet daugiausia čia reiktų apeliuoti į tėvelių sąmoningumą ir jų požiūrį į tuos turnyrus. Jie turėtų būti kaip šventė, kai net jei ir pralaimima, niekas neliūdėtų ir neverktų.“
Ar tenka pakelti balsą: „Šaukti ant vaikų tikrai nereikia, bet labai svarbu, kad per treniruotes būtų tvarka. Kiekvienais metais tu turi suprasti, kad tie vaikai metais užaugo, todėl reikia iš naujo formuoti savo santykį su jais. O jeigu tu visą laiką tik rėksi, kai jam sueis 18 metų, išgirsi labai gražų atsakymą atgal, kai jam neišlaikys nervai. Aišku, būna tų emocijų ir pakelto balso, tačiau visada turi jausti, kai tai – žmogus ir ant jo šūkauti negalima, kaip ir gyvenime.“
Kaip kovojama su šiuolaikinėmis technologijomis: „Per treniruotes tikrai neleidžiame jomis naudotis. Jeigu išvažiuojame į stovyklą, nebūna jokių išimčių ir surenkami visų telefonai, jie atiduodami tik vakare, kad vaikai pakalbėtų su artimaisiais, o naktį vėl paimami. Su tuo kovoti reikia, bet tuo pačiu negalime pamiršti, kad tai ir šiuolaikinio gyvenimo dalis.“
Kuo jaunoji karta nori užaugti: „Vaikai labiausiai seka lietuvius: lygiuojasi į Joną Valančiūną, Domantą Sabonį. Jiems mūsų žvaigždės yra pačios didžiausios. Aš net pats nustebau, kai jie dabar paminėjo K. Irvingą ir N. Jokičių, nežinojau, kad tokius žino.“
Ar tėveliai nesikiša į trenerių darbą: „Per paprastas treniruotes neįleidžiu tėvelių į salę, bet per savaitę būna viena atvira treniruotė, į kurią jie gali ateiti. Jie labai nori patarti, tačiau yra tam tikros taisyklės ir jie turi būti tyliai.“
Ką daryti, jei ne pats vaikas nori žaisti krepšinį, o jo tėvas nori, kad vaikas žaistų: „Dažnai susiduriu su tokia problema, kai tėvai nori įgyvendinti savo neišsipildžiusią svajonę. Yra tekę pačiam prieiti prie tėvų ir sakyti, kad jų vaikas labiau tiktų dziudo lankyti, kur galbūt save ir atrastų, vietoje to, kad jūs leidžiate jį į krepšinį. Kartais tenka tai pasakyti, nes matosi, kad tėvas serga tuo krepšiniu, bet jo vaikas jam nebūtinai gabus.“
Kiek tiesos mite, kad krepšinio treneriai žiūri į tėvelių ūgį: „Kažkiek tiesos yra tikrai. Jeigu tėvelis ir mama labai aukšti, tai genai, vadinasi, yra. O tokie vaikai juk būna ir lėtoki, ir vėluojančio brendimo, ir užsisklendę, bet tu žinai, kad jie gali ir po vienos vasaros pradėti dominuoti. Todėl treneris turi tokį vaiką palaikyti ir psichologiškai, ir morališkai, kad jie nesijaustų nereikalingi, o būtų komandos dalimi, nes dažniausiai jauname amžiuje visgi dominuoja mažiukai, kurie ir greitesni, ir kamuolį geriau varosi.“
Kur žaidžia sūnus: „Prieš tai jis žaidė už SKM, o dabar mokosi JAV, Merilando valstijoje, atstovauja „Saint Jameso“ mokyklos komandai. Martynui 18 metų ir po šių metų jis bandys stoti į universitetą.“
Ar apibūdinimas „Pirmasis LKL naujokų biržos šaukimas“ – ne prakeiksmas: „Ne, ne prakeiksmas, bet kažkaip čia prisiminė visi labai tai. Bet nori nenori tai yra istorija, teisingai? To jau nepakeisi. Malonu būti istorijos dalele.“
Kaip aplenkė visus kitus talentus: „Mane žinojo Jonas Kazlauskas, kuris paklausė, ar važiuočiau į Panevėžį žaisti, ir aš sutikau. Birža vyko Kaune, restorane „Pasimatymas“, suvažiavo visi su kostiumais, buvo Šarūnas Marčiulionis, ir mane patį pirmą pakvietė „Lietkabelis“. Mokėjo 250 JAV dolerių (1000 tūkst. litų), tais laikais tai buvo nerealu. Aš būčiau ėjęs ir žaidęs net ir už „ačiū“, nes tai buvo galimybė užsikabinti.“
Kas leido naujokui iškart debiutuoti starto penkete: „Niekas nebuvo pažadėta, tiesiog vyko treniruotės ir turbūt dešinioji Vidmanto Paškausko ranka treneris Raimundas Sargūnas kažką pamatė manyje ir leido daug žaisti. Bet kadangi po metų Panevėžyje prasidėjo problemos su pinigais, aš grįžau ir sulaukiau pasiūlymo iš Alytaus „Savy“.
Kaip sulaukė ovacijų LKL dėjimų konkurse: „Dalyvavau dviejuose – Alytuje ir Kaune. Sporto halėje išmečiau kamuolį, nusivilkau marškinėlius, pagavau, dėjau, bet kamuolys į lanką atšoko. Nusižiūrėjau nuo NBA ir sulaukiau daug ovacijų, visi sakė, kad pagaliau kažkas naujo, tik gaila, kad neįdėjau. Ten buvo visko pati pradžių pradžia.“
Kokie atsiminimai iš LKL bronzos laimėjimo 2002 m.: „Puikūs atsiminimai. Laimėjome 2:1 prieš „Šiaulius“. „Alitos“ komandoje buvo Gintaras Kadžiulis, Kšyštofas Lavrinovičius, Saulius Kazevičius, Nerijus Varnelis, Virginijus Sirvydis, Martynas Andriukaitis, Tomas Vanagas, Povilas Čukinas.“
Kam labiausiai dėkingas už karjerą: „Aš džiaugiuosi, kad per savo karjerą praėjau tokius trenerius kaip V. Garastas, Rimantas Endrijaitis, Valdemaras Chomičius, R. Sargūnas. Jie man tikrai daug ką davė.“
Kaip vertina patirtį Lietuvos U16 ir U17 rinktinėse, su kuriomis kaip trenerio asistentas laimėjo Europos sidabrą ir pasaulio bronzą: „Patirtis buvo nuostabi. Teko dirbti su Gediminu Petrausku ir mokytis iš jo. Dar tose komandose žaidė trys mano auklėtiniai, tai juos puikiai pažinojau. Labai įdomu buvo pamatyti skirtingus šalių krepšinio stilius ir tendencijas. Tai privertė susimąstyti kaip treneriui, ar teisinga linkme einu. Šioje vietoje sutikčiau su gerbiamu Vladu Garastu, kad trenerio darbas niekas nesibaigia ir kad visada atsiranda naujų minčių, idėjų bei naujovių.“
Iš ko daugiausiai pasisėmė treniravimo paslapčių: „Noriu pasakyti, kad bet koks buvęs krepšininkas turi patirties, bet jam norint tapti treneriu irgi reikia, kad kažkas jį pamokytų. Aš nuoširdžiai „ačiū“ noriu pasakyti Šarūnui Sakalauskui, kuris turėjo kantrybės patarti man būtent tam tikrus dalykus būtent iš trenerio pozicijos.“
Ar prisimena pirmąjį savo trenerį: „Taip, tai Vytautas Poteliūnas. Pradėjau lankyti nuo pirmos klasės, kai man buvo septyneri metai. Mūsų komanda buvo labai gera ir mes laimėjome praktiškai visus čempionatus, išskyrus vieną jaunių turnyrą, kai prieš mus susijungė dvi Kauno grupės ir ten žaidė Šarūnas Jasikevičius, Žydrūnas Ilgauskas, Andrius Jurkūnas, Arvydas Straupis ir kiti. Tada Kaunas prieš mus jau laimėjo.“
Kaip gyvenimas apsisuko ratu: „Tikrai neįsivaizdavau, kad vieną dieną ir aš būsiu treneris, bet mano visas gyvenimo ratas susijęs su krepšiniu. Tai ir hobis, ir darbas. Kai baigiau krepšininko karjerą, kokius metus buvau apsisprendimo kryžkelėje, o tada sulaukiau pasiūlymo iš Š. Marčiulionio. Pradėjau nuo vaikų grupelės ir įsibėgėjau. Gaila, kad ta akademija sugriuvo, nes buvo daug pergalių ir visko.“
Ar trūksta namų SKM akademijai: „Tikrai trūksta. SKM apie tai galvoja ir yra net projektas, pats jį mačiau. Norima pastatyti mokyklą ir suburti visus į vieną vietą, kad geriausi treneriai dirbtų toje pačioje bazėje ir vienas iš kito galėtų mokytis. O dabar sunku, kai visi atskirai.“
Ką duoda krepšinis: „Būti krepšininku gerai, nes tave Lietuvoje visi labai labai myli. Krepšinis žmogui daug durų gyvenime atidaro. Daug keliauji ir pasaulio pamatai, daug draugų surandi. Svarbiausia neužriesti nosies ir tave mylės iki galo“.
Siūlome prisiminti vieną iš LKL dėjimų konkursų, kuriame iki pusfinalio nušuoliavo ir D. Sabaliauskas.
2007 m. veiklą pradėjusi Sostinės krepšinio mokykla (SKM) per 12 metų atliko stulbinamą šuolį – tapo geriausia krepšinio mokykla visoje Lietuvoje pagal vaikinų pasiektus rezultatus Moksleivių krepšinio lygoje (MKL). Palyginti, 2010 m. pavasarį buvo tik 36-a.
SKM sudarytos visos sąlygos krepšinio subtilybių mokytis ir patiems mažiausiems, kuriems skirtos darželinukų grupės. SKM treniruotes rengia net 35 sostinės mokyklose ir 55 darželiuose.
Mokykloje dirba tokie treneriai kaip Donatas Sabaliauskas, Rūtenis Paulauskas, Tomas Purlys, Gintautas Vileita ir kiti.
