aA
„Savo charakteriu ir veiksmais Michaelą Jordaną labiausiai primena Modestas Paulauskas – jis toks pat stiprus ir nesulaikomas po krepšiu. Ir gali taip pat kovoti. Protingas buvo žaidėjas“, – taip apie vieną iš trijų geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkų yra pasisakęs legendinis treneris Aleksandras Gomelskis.
Modestas Paulauskas
© DELFI montažas

Geležinis Modė iš tiesų buvo žaidėjas, pralenkęs laiką. Jis, net ir dar neegzistuojant tritaškiams, vienas įmesdavo pusę komandos taškų – po 40 ir daugiau – bei iki pat šių dienų yra pats tituluočiausias Lietuvos krepšininkas.

Tačiau pats Modestas, kaip jam ir priklauso pagal vardą (lot. modestus – „kuklus, padorus“), kratosi tokių skambių epitetų.

„Aš manau, kad čia toks labiau dėl individualių savybių palyginimas. Bet noriu pasakyti, kad A. Gomelskis visada labai mokėjo savo žaidėjus pagerbti, tik gal čia per daug jau pagyrė. Jis buvo toks žmogus, kuris turėjo labai gerą nuomonę apie savo auklėtinius“, – šventiniame interviu Krepšinis.lt teigė M. Paulauskas.

Visgi puolėjas ne veltui buvo pramintas Naikintuvo ir bombonešio hibridu krepšinyje. Vikrus, raumeningas, kovingas, degančiomis akimis ir įvaldęs tiems laikams nebūdingą šuolį Modestas it koks NBA žaidėjas ne tik itin taikliai atakuodavo pašokęs iš vidutinio nuotolio, bet kartais pristatydavo kamuolį į krepšį ir dėjimu iš viršaus, nors tai tuomet ir nebuvo populiaru.

Olimpinio aukso laimėtojas, dukart pasaulio ir net keturiskart Europos čempionas M. Paulauskas visą savo profesionalo karjerą praleido Kauno „Žalgiryje“, nors buvo kviestas ir į Ameriką, ir karštai viliojamas į Maskvos CSKA.

Galbūt iš dalies ir dėl to septintojo-aštuntojo dešimtmečio Lietuvos kiemuose berniukai pešdavosi dėl to, kas krepšinio aikštelėje vilkės išsvajotąjį 5 numerį, o naujagimių susilaukę tėvai labai dažnai suteikdavo jiems Modesto vardą – žinoma, M. Paulausko, kuris net septyniskart buvo pripažintas geriausiu Lietuvos metų sportininku, garbei.

Taškų darymo mašina, SSRS kapitono raištis ir šventas Miunchenas

Nors nuo M. Paulausko karaliavimo aikštelėse laikų prabėgo jau kone 50 metų, jo bendražygiai vis dar mena, koks unikalus jis buvo.

„Visiškai sutinku su Vladu Garastu, kuris pasakė, kad jeigu reikėtų rinkti visų laikų Lietuvos rinktinės penketuką, į jį tikrai įtraukčiau M. Paulauską, Arvydą Sabonį ir Šarūną Marčiulionį. Šis trejetukas – tai Dievo dovaną turėję žmonės, savo laikų didvyriais tapę dėl nepaprasto talento ir charakterio savybių“, – tikina Sergejus Jovaiša.

Šią šventąją Lietuvos krepšinio trejybę – Modę, Sabą ir Marčelą – vienija ir vienas istorinis faktas: visi jie tapo olimpiniais čempionais, pakeliui į Olimpą nuo sosto nustūmę JAV rinktinę.

Pirmasis tai 1972 m. padarė M. Paulauskas. Jo vadovauta SSRS komanda Miunchene po, ko gero, dramatiškiausio finalo per visą krepšinio istoriją ir pergalingo Aleksandro Belovo metimo su sirena 51:50 įveikė amerikiečius, kurie pirmą kartą olimpinių žaidynių istorijoje liko be aukso medalių.

36-erius metus be trijų sekundžių trukusi JAV krepšininkų hegemonija baigėsi skandalingai: amerikiečiai užpildė protestą ir niekada taip ir neatsiėmė sidabro apdovanojimų, kadangi sovietų komanda pergalę išplėšė tik trečiu bandymu išsimetusi kamuolį iš užribio – pirmi du buvo pakartoti.

„Kilo toks triukšmas. Nieko iškart nesuvokiau. Žiūriu – visi glėbesčiuojasi, vienas kitą sveikina, ir aš prie jų. Kažkas mane sveikino, kažką aš sveikinau“, – tarsi pro rūką chaosą Miunchene mato Modestas.

Jis finalą, netikėtu trenerio Vladimiro Kondrašino sprendimu, pradėjo nuo atsarginių suolo ir, iki tol rinkęs po daugiau nei 12 taškų, jame tepasižymėjo 3 taškais.

„Miunchenas mano karjeroje yra kaip šventas miestas. Kai kalbama apie didžiausias mano pergales, jis minimas ir linksniuojamas dažniausiai“, – atviras M. Paulauskas.

Įdomu, kad jam – vieninteliam Lietuvos atstovui SSRS rinktinėje – buvo patikėtas kapitono raištis.

„Negaliu pasakyti kodėl. Bet žinote, rintinėje žaidžiau nuo 19 metų, o kai 1969-aisiais važiavome į Europos čempionatą Italijoje, buvau jau 24-erių ir mane paskyrė nebe eiliniu kareiviu, o kapitonu. Turėjau būti komandos autoritetas. Treneriai turbūt jautė didelę pagarbą ir pasitikėjimą, jei nusprendė, kad man galima patikėti tokias pareigas“, – aiškina jis.

Iš tikrųjų Modestas SSRS komandos sudėtyje debiutavo būdamas 19 metų ir iškart kaip! 1964-tųjų Europos jaunimo čempionate Neapolyje siautėjęs M. Paulauskas į Jugoslavijos krepšį suvertė daugiau nei pusę visų saviškių taškų – net 36-is iš 69, o viso turnyro metu rinko po daugiau nei 21 tašką ir ne tik iškovojo pirmenybių auksą, bet ir naudingiausio žaidėjo titulą.

Jau po metų jis pakartojo tą patį su vyrų rinktine, kai Maskvoje vykusiame finale SSRS atstovai 58:49 įveikė jugoslavus, o Žaidėjas-motoras su 16 taškų vėl buvo rezultatyviausias nugalėtojų gretose ir pateko į simbolinį geriausių čempionato žaidėjų penketą – būdamas 20 metų ir 6 mėnesių amžiaus. M. Paulauskas – vienas jauniausių tai padariusių visų laikų Europos žaidėjų. Neseniai jį pralenkė stebuklą su Slovėnijos rinktine sukūręs 18-metis Luka Dončičius.

Modestas su SSRS marškinėliais nuo aukščiausio Europos čempionatų pakylos laiptelio nenulipo ilgus metus – 1965, 1967, 1969 ir 1971, kol 1973-iaisiais pusfinalyje buvo sustabdytas ispanų.

1967 m. Urugvajuje ir 1974 m. Puerto Rike SSRS rinktinė su M. Paulausku priešakyje tapo ir pasaulio čempione, o tarptautinę Geležinio kapitono Modės karjerą vainikavo antras triumfas prieš JAV – 105:94 San Chuane.

Du antausiai Maskvai: pergalė Armijos dieną ir drąsus „ne“ CSKA

Dar anksčiau nei Sovietų Sąjungos rinktinėje M. Paulauskas pasirodė Kauno „Žalgiryje“. Į jį 17-metis pateko dar 1962-aisiais, kai komandos vairą laikė Vytautas Bimba.

„Į „Žalgirį“ Modestas atėjo gerai žinodamas, ko siekia, ir niekada nepraleisdavo pro ausis trenerių, vyresniųjų draugų patarimų. Mes labai greitai suradome bendrą kalbą. Didis troškimas būti pirmuoju padarė jį darbštų, pareigingą“, – yra sakęs V. Bimba.

Valingasis karys greitai tapo neginčytinu žaliai baltų lyderiu ir žiūrovų traukos į Kauno sporto halę objektu – kalbama, kad žaidžiant M. Paulauskui nelikdavo ne tik kad nė vienos laisvos sėdimos vietos, bet užgrūsti būdavo ir visi praėjimai bei laiptai.

O grūstis buvo ko. Savo 21-ąjį gimtadienį minėjęs Modestas Leningrado ASK ekipai atseikėjo 31 tašką (58:55), o po poros metų peržengė ir 40 pelnytų taškų ribą: 41 taškas krito į Rygos ASK krepšį, 42 – į Maskvos „Dinamo“, taip pat 42 – į Tbilisio „Dinamo“. Dar kelissyk puolėjas sumetė po 39 taškus.

„Žinote, man visą laiką visos rungtynės buvo pačios svarbiausios, kiekvienose dariau maksimumą, ką galėjau. Nebūdavo taip, kad negerbdavau varžovų ir sakydavau: „Ai, čia šiandien laimėsime“. Aš visada atiduodavau šimtą procentų. Buvo sunku išlaikyti tą vienodą kreivę, bet beveik kiekvienose rungtynėse rinkdavau po 17-18 taškų. Jei įmesdavau mažiau, man tai būdavo blogos rungtynės“, – nenumaldomą savo taškų alkį paaiškina jis.

Nieko nuostabaus, kad nesulaikomąjį M. Paulauską labai greitai į savo gretas panoro persivilioti ir nuolatinis čempionas CSKA su A. Gomelskiu, jau nekalbant apie tai, kad viešint JAV pervažiuoti į šią šalį, pradėti ten mokslus ir siekti NBA karjeros siūlė ir amerikiečiai.

Modestas Paulauskas
Modestas Paulauskas
© Stop kadras

„Tas kalbinimas buvo gal ne vienas, bet esminis vyko Kubos sotinėje Havanoje. Pasikalbėjome, išsiaiškinome, kad nebūtų jokių klausimų ir padarėme galutinį sprendimą“, – nesiplečia mūsiškis.

Nepaisant visų pažadų ir piešiamos gerovės, M. Paulauskas net nesileido į kalbas apie galimą persikėlimą į Maskvą, o jo poziciją prieš A. Gomelskį galiausiai užtarė ir CSKA kapitonas Genadijus Volnovas.

Paklaustas, ar vėliau nors sykį jam pavyko įkąsti galingajam Maskvos klubui, Modestas iš atminties ištraukė labiausiai jam įstrigusią pergalę prieš principinį varžovą.

„Taip, pavyko. Vienais metais CSKA net aplošėme Maskvoje vasario 23-iąją – per Raudonosios armijos dieną. Aš ir pats tada sėkmingai sužaidžiau, bet vienas niekada nieko nepadarysi. Reikia komandos draugų, kurie palaiko“, – neeilinį laimėjimą 1969 m. Maskvoje 85:81 atgamino jis, pats tada surinkęs net 35 taškus.

„Žalgiris“ maskviečiams įkando ir Kaune: 1971 m. sausį M. Paulausko 30 taškų nukalė pergalę 85:78.

„Aš atvirai kalbant niekada nekreipdavau dėmesio, kas prieš mane ginasi, nelabai jausdavau varžovo. Man tai nelabai rūpėdavo. Būdavo, kad ir du gynėjai prieš mane stovėdavo, dvigubindavo mane. Tada, sutraukęs kelis gynėjus, galėdavau atiduoti kamuolį savo partneriui. Tai darydamas jaučiau didelį malonumą“, – pasakoja jis.

Pasiteiravus, o kurios nesėkmės jam giliausiai įsirėžė į galvą, Krepšinio išminčius tokių neišskyrė:

„Be abejo, buvo ir skaudžių nesėkmių, bet jau tiek metų prabėgo, kad žinote, nebeatsimenu jų. Labiau išgyvendavau, kai komanda pralaimėdavo, nes jei pats nesužaisdavau, mano kolegos sužaisdavo ir asmeniškai blogos dienos išsitrindavo su komandos pergalėmis. Svarbiausias – visos komandos rezultatas. Pamenu, kad kas dieną pildžiau dienoraštį – apmąstydavau savo žaidimą, pergales, nuotaikas, klaidas. Labai naudingas dalykas. Jo rašymas su metais tapo nebe darbu, o malonumu“.

M. Paulauskas pasižymėjo ir tuo, kad pašokęs ilgai iškabodavo ore – tai jam leisdavo išvengti varžovų blokų metant iš distancijos arba užbaigti atakas iš viršaus.

„Šuolį turėjau šiokį tokį. Įdėdavau į tą krepšį, bet tuo metu tai nelabai madinga buvo. Turiu ir nuotraukų. Bet žinote, aš buvau tokios nuomonės, kad kam be reikalo dėlioti, juk kiekvienas šuolis ir nusileidimas į apačią – atsimušimas, krūvis kojoms. Galų gale, už tai nieko neduoda – kad būtų trys taškai, tada suprasčiau. Taigi tikslas buvo paprasčiausiai įmesti kamuolį iš po krepšio. Šiais laikais viskas kitaip – deda, užsikabina už lanko, apsiveja kojomis, bet ir šoklumas, ir sportinė avalynė, ir ūgiai kiti“, – lygina jis.

Kita nauja šių laikų mada – tritaškiai, kurių linijos Modesto žaidimo laikais net nebuvo.

„Dabar negalėčiau spėlioti, bet tuomet nebuvo tritaškių ir turėjau taškus rinkti kitais būdais – prasiveržimais, metimais iš vidutinio nuotolio ar baudomis. O tritaškis jei būtų buvęs, aišku, tada būčiau treniravęsis ir jį mesti“, – šypsosi jis.

Ir kažin, ar jo žodžiais galima būtų abejoti. „Keldamas individualų meistriškumą Modestas nesitenkino vien treniruotėmis. Radęs minutę laiko jis vienas eidavo į sporto salę ir mėtė, mėtė. Po 300-500 kartų kartodavo vieną metimo būdą: iš vidutinio nuotolio su šuoliuku. Tobulindavo ir kitus būdus“, – rašoma 1978 m. išleistoje Vytauto Žemaičio knygoje „Krepšininkas Modestas Paulauskas“.

Beje, 5 numeris garsėjo ir tuo, kad iš didelio savo kovingumo kartais ir pasikarščiuodavo.

„Visko būdavo. Ir aš techninių gaudavau. Jei teisėjai nepastebėdavo, kai ten kažkas kepštelėdavo per rankas, o tuo labiau, jei dar neįmesdavau, ginčydavausi, klausdavau jų, kodėl jie nematė“, – neslepia jis.

Praėjus 50 metų Modestas gailisi, kad mintys apie karjeros pabaigą jį atsivijo dar būnant 28-erių metų, o tašką joje jis padėjo 31-erių.

„Dabar dar labiau stengčiausi, daugiau treniruočiausi. Tuo metu ar tai nervų sistema pavargo, ar dar kas“, – žvelgdamas retrospektyviai kremtasi jis.

Apie Sabą, sūnų ir „Žalgirį“

Baigęs krepšininko karjerą M. Paulauskas nuo krepšinio niekur nepabėgo, apsivilko kostiumą ir tapo treneriu.

1981 m. jo rankose atsidūrė būsimieji Lietuvos krepšinio flagmanai – Arvydas Sabonis ir Šarūnas Marčiulionis, su kuriais Kaune vykusioje SSRS moksleivių spartakiadoje buvo laimėta pirma vieta.

„Aš labai mačiau, kad iš A. Sabonio bus kažkas tokio. Neleis man sumeluoti gerbiamas Vladas Garastas, kuriam sakiau, kad imtų tą žmogų greičiau į Kauno „Žalgirį“, jis jau pasiruošęs“, – atmena Modestas, kurio užtartas 17-metis Sabas iš tiesų čia pat atsidūrė „Žalgiryje“.

„Griežtas, kietas. Kaip sakyt, konkretus. Dabar kai pagalvoji, brač, kas čia yra: kodėl taip reikėjo dusinti mus? Tada mums buvo nelinksma. Aišku, duodavo ir kažkokių patarimų, bet būdavo ir labai griežtų žodžių – tokių vyriškų...“, – su šypsena savo pažintį su M. Paulausku apibūdina A. Sabonis.

„Mes didžiavomės, kad mūsų treneris buvo M. Paulauskas. Žiūrėjome į jį, stebėjome jį, didžiavomės. Tai motyvavo mus eiti į salę, į aikštelę, į kiemą ir tas valandas mėtyti panašiai kaip jis – nuo lentos iš šono. Aš manau, kad labai daug likimų jis yra pakeitęs“, – filme „Modestas Paulauskas. Krepšinio švyturys“ pasakoja Š. Marčiulionis.

Praėjo dešimtmetis ir šio dueto vedama jau nepriklausomos Lietuvos krepšinio rinktinė 1992 m. Barselonoje pirmą kartą istorijoje iškovojo olimpinių žaidynių bronzą.

„Kai Lietuva 1992-aisiais laimėjo olimpinę bronzą, visus apėmė ypatingas džiaugsmas. Aišku, džiaugiesi, kad esi bent truputį prisidėjęs prie tų legendų gimimo“, – kuklinasi M. Paulauskas.

Vėliau jam po sezoną teko padirbėti ir „Žalgiryje“, ir Vilniaus „Statyboje-Lietuvos ryte“, taip pat išvykti į egzotines komandiruotes Angoloje, Suriname, Mauricijuje, Irake...

Dabar 73-ejų metų M. Paulauskas eina Kauno „Žalgirio“ Garbės klubo prezidento pareigas ir su klubo nariais, kurių daugelis žaidžia krepšinį, kelis kartus per metus važiuoja į rajonus sužaisti draugiškų rungtynių, aplankyti vaikų namų ir pan.

„Be abejo, lankausi arenoje, kad kuo daugiau rungtynių pamatyčiau“, – priduria jis.

„Žalgirio“ dubleriuose žaidęs 23-ejų metų M. Paulausko sūnus Modestas šiuo metu savo karjerą tęsia trečioje Italijos lygoje – Taranto „Anspi Santa Rita“ komandoje.

„Yra kaip tik atvykęs dabar pas mus kalėdinių atostogų. Ten jam sudarytos labai puikios sąlygos: gauna daug minučių žaisti, rodo gerus rezultatus, pastoviai pelno po 17-18 taškų“, – džiaugiasi tėvas.

Jo paties vilkėtas 5 numeris išdidžiai kaba „Žalgirio“ arenos palubėse – šalia 11 numerio ir Sabonio pavardės.

„Tai yra viskas kartu: ir brangu, ir malonu. Tai rodo didžiulę „Žalgirio“ pagarbą man, kaip klubo istorijos daliai“, – didžiuojasi jis ir giria dabartinę komandą.

„Visa „Žalgirio“ struktūra – aukščiausio lygio. Patys matote, kas dedasi arenoje, kai vyksta rungtynės. Ne veltui Paulius Motiejūnas pernai buvo apdovanotas geriausiu Eurolygos metų vadovu. Komanda dirba labai gerai ritmu, turi puikius darbuotojus, trenerį. Norėtųsi, kad tai kuo ilgiau išsilaikytų. Aišku, mes norime dar geriau, dar aukščiau, tobulumui ribų nėra, bet Šarūnas vėl valdo visą komandą.

Aš nė neabejoju, kad Š. Jasikevičiaus marškinėliai vieną dieną pakils į „Žalgirio“ arenos palubes“, – įsitikinęs jis.

Paprašytas įvardinti geriausių Lietuvos visų laikų krepšininkų penketą, kuriame vietą daugelis rezervuotų ir jam pačiam, Modestas įgarsino tik vieną žmogų. „Vieną lyderį matau. Tai – Arvydas Sabonis. Kaip sakoma, svarbiausia turėti gerą centrą.“

M. Paulauską žmonės vis dar atpažįsta gatvėje, renginiuose ir dažnai netgi prieina pakalbinti ar pasisveikinti. Visa tai jis priima santūriai – kaip ir tai, kad šiuolaikinis jaunimas galbūt net nenujaučia, kokio lygio krepšininką Lietuva turėjo prieš pusę amžiaus.

„Ne, neapmaudu. Žinote, yra atverstas naujas istorijos puslapis. M. Paulauskas užleido vietą A. Saboniui, tada A. Sabonis – Jonui Valančiūnui ir Domantui Saboniui. Tokia istorija, nieko nepadarysi“, – dar sykį savo vardą pateisina Modestas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(1 žmogus įvertino)
5.0000
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Kurtinaitis – apie „Žalgirio“ nelaimę finale ir bandymą iš „Ryto“ išpirkti Parachovskį (75)

Rimas Kurtinaitis buvo pasyvus Karaliaus Mindaugo taurės turnyro finalo stebėtojas, nors...

Italijoje „suremontuota“ NCAA dvigubų dublių mašina nebenori liesti „Ryto“ temos (12)

Lietuvos krepšinio rinktinėje yra du nauji veidai, bet tik vienas iš jų nepratęs šeimininkauti...

Butkevičius prisipažino vargiai tikėjęsis tokio sezono posūkio: išlipti „iš mėšlo“ padėjo ir Suttono išvykimas (48)

Kauno „Žalgirį“ sekmadienio vakarą įveikusios ir Karaliaus Mindaugo taurę iškovojusios...

Tik nepradėti gailėtis savęs Valančiūną raginantis Kleiza: šiuolaikinėje NBA aš būčiau dar geresnis (100)

Linas Kleiza buvo iškeistas pats dar padoriai net nepradėjęs savo NBA karjeros ir nespėjęs...

Giedraičio atžala pasirengęs aprūpinti „Lietkabelį“ sušiais ir picomis (3)

„Kol kas brangiausia verpstė“, – po Karaliaus Mindaugo taurės ketvirtfinalio socialiniame...

Top naujienos

Rinkimai, pakeitę Lietuvos istoriją: kaip Paksas „ėmė apačias“ (79)

Pasiūlymas tikrinti moksleivius dėl narkotikų su kinologų šunimis, raginimai mažinti nedarbą...

Lietuvius sugundė butai pajūryje po 10 tūkst. eurų: kelia rimtą konkurenciją Palangai (127)

Užsienio šalys vis labiau traukia lietuvių dėmesį siūlydamos itin nebrangius būstus saulėtuose...

Didelius atlyginimus Lietuvoje žada ne tik programuotojams: 4 grupės, kurios uždirbs daugiausia (82)

Apie žadamą šviesią ateitį programuotojams turbūt jau girdėjo visi – jų paklausa ir toliau...

Prastos žinios rusams: teks dar stipriau susiveržti diržus (695)

Po penkerius metus trukusio pajamų mažėjimo ar jų inertiškumo Rusijos vartotojai 2019 metais...

Teismo prašoma suimti Ričardo Malinausko patarėją papildyta (8)

Teisėjų korupcijos bylą tirianti Generalinė prokuratūra penktadienį kreipiasi į teismą dėl...

Eurovizija: gal pagaliau? Atrankos lyderė Monika Marija bei dėl jos sprendimo į finalą patekęs Alen Chicco vyksta apklausa (14)

Penktadienį, 10 val naujoje DELFI TV laidoje „EUROVIZIJA: gal pagaliau?“ – didžiosios konkurso...

Teisėsaugos atstovai: teisėjų korupcijos bylos tyrimas gali užsitęsti kelerius metus (274)

Teisėsaugos atstovai sako, kad nagrinėjant vadinamąją teisėjų korupcijos bylą , tyrimas gali...

Rusija stiprina įtaką kaimyninėse valstybėse: jos rankose – galingas instrumentas (42)

Rusija , stiprindama savo įtaką kaimyninėse valstybėse, ne tik naudoja energetinio spaudimo...

JAV pristatytas ambicingas planas, Trumpas gąsdina automobilių ir skrydžių lėktuvais atėmimu (35)

Pastaruoju metu progresyvųjį Vašingtono sparną ant kojų sukėlė „Žaliasis naujasis kursas“...