Manau, kad „Neptūną“ kito etapo link smarkiausiai tempė treneris Dainius Adomaitis. Jis ne tik naudoja efektyvią taktiką, padedančią atsiskleisti stipriausioms žaidėjų savybėms, bet ir pavertė komandą tvirtu kumščiu. Vienoje pajėgiausių turnyro grupių klaipėdiečiai nuskynė šešias pergales per pastarąsias septynerias rungtynes. „Neptūnas“ klupdė klubus, kurių biudžetai keliskart didesni nei uostamiesčio ekipos.
Šiame komentare – plačiau apie „Lietuvos ryto“ situaciją. Nepatekimas į antrą etapą Europos taurės varžybose – pats blogiausias rezultatas per visą klubo istoriją. Kai vilniečiai vasarą sužinojo savo varžovus, tikriausiai atsiduso lengviau: grupėje rusų, graikų, turkų vidutiniokai ir kukli Vengrijos miestelio komandėlė (Solnoko „Olaj“), apie kurią daugelis sostinės ekipos krepšininkų turbūt net nebuvo girdėję. Tačiau, kaip paaiškėjo vėliau, net guliašo šalies komanda „Lietuvos rytui“ buvo per stipri, jau nekalbant kitus priešininkus.
Prieš sezoną vilniečiai buvo pasirengę versti kalnus Europoje ir „Žalgirį“ Lietuvoje. Klubo vadovai trimitavo, kad pavyko suburti itin stiprią sudėtį ir pagaliau „atėjo laikas būti pirmiems“. Europos taurės turnyro E grupėje vilniečiai, ko gero, bus pirmi, bet ne iš priekio, o iš galo. Panašu, kad ir LKL čempionate iš planuoto galingo driokstelėjimo gali išeiti tik lengvas pirstelėjimas.
Prieš sezoną ir aš teigiau, kad „Lietuvos ryto“ sudėtis gera, bet nepamąsčiau, kad dauguma Vilniaus ekipos žaidėjų gynyboje tušti kaip varguolio kišenė. Išskyrus jau gerokai sulėtėjusį Mindaugą Lukauskį ir į krepšį sunkiai galintį pataikyti Žygimantą Janavičių. Net ir dabar kai kurie sostinės klubo vadovai įsitikinę, kad ši komanda gali nuveikti daug. Suprask, kad jeigu būtų buvęs kitas treneris (ne Marcelo Nicola), vilniečiai rungtyniautų daug solidžiau.
Taigi nenorima pripažinti akis badančių komplektavimo klaidų. Jei komandoje iš penketuko prastai dengiasi nors vienas krepšininkas, gynyba jau trūkinėja. O kai nesigina trys ar keturi žaidėjai, kaip sostinės ekipoje, tai jau visiškas krachas. Jei krepšininkas neišmoko patikimai gintis vienas prieš vieną jaunučių ar jaunių amžiuje, visiškai ištaisyti šios spragos paskui iš esmės neįmanoma.
Dar viena rimta bėda ta, kad nėra aukštesnio lygio sunkiojo puolėjo. Gediminas Orelikas ir Kšyštofas Lavrinovičius neretai drasko varžovų krepšio tinklelį, bet gindamiesi beveik visur vėluoja. Be to, G. Orelikas, kaip ketvirtas numeris, per žemas, o Brolis jau sunkiai juda aikštėje.
Gynybos užduotis apsunkina tai, jog komandoje trys tipiški vidurio puolėjai: Antanas Kavaliauskas, Julius Jucikas ir Artūras Gudaitis. Jie lėtoki, ypač pirmieji du, o tai trukdo efektyviai gintis prieš varžovų pikenrolą. Daugelis elitinių žemyno klubų priekinėje linijoje daugiausia remiasi šokliais, atletiškais, judriais, dažniausiai neaukštais sunkiaisiais puolėjais, o ne tradiciniais „centrais“. A. Kavaliauskas ir A. Gudaitis, be to, silpnai žaidžia nugara į krepšį.
Vargo vakarienė ir dėl trenerių. Dabar jau bus nelengva prisikviesti aukštesnio lygio save gerbiančių strategų, nes visi žino, kad gali būti išspirti net po serijos įspūdingų pergalių įvairiuose turnyruose (pavyzdžiui, Rimas Kurtinaitis) ar nespėjęs apšilti net kojų (pvz., Virginijus Šeškus). R. Kurtinaitis man prieš penkerius metus yra pasakojęs, kad labai norėjo pasilikti Vilniaus ekipoje, sutiko dirbti už menką jam atlyginimą, bet tuometis vienas klubo vadovų Jonas Vainauskas pareiškė, kad vilniečiai nežaidžia akiai patrauklaus krepšinio, todėl reikia naujovių.
Žinoma, Vilniaus klubas nepajėgus įsigyti Željko Obradovičiaus ar Dušano Ivkovičiaus, bet gali pabandyti prisivilioti nebrangių, talentingų specialistų. Tarkim, Mantą Šernių, kuris, ko gero, yra vienas gabiausių, jei ne pats gabiausias, iš jaunųjų šalies trenerių.
„Lietuvos ryto“ vadovas, buvęs dviratininkas Gedvydas Vainauskas yra prisipažinęs, kad komandą pastaruosius keletą metų iš esmės komplektuoja jis. Gal reikėtų leisti burti ekipą kokiam buvusiam krepšininkui ar klubą treniruojančiam specialistui?
