aA
Rimantas Kaukėnas nėra retas svečias gimtinėje, tačiau jo vizitai pastaruoju metu susiję tikrai ne su oranžiniu kamuoliu. Lapkričio pabaigoje jis dalyvavo neįgalaus triatlonininko Ernesto Česonio pristatymo renginyje, o prieš pat Kalėdas sugrįžęs krepšininkas su keliais tūkstančiais vilniečių įveikė kelis kilometrus Vilniaus kalėdiniame bėgime.
Šarūnas Jasikevičius ir Rimantas Kaukėnas
© Reuters / Scanpix

Bėgimas tikrai nėra svetima sporto šaka pavasarį 40-metį minėjusiam R. Kaukėnui: keleri metai iš eilės jis mielai prisijungia prie Vilniaus maratono. Tik bėga ne dėl savęs, o už kitų sveikatą.

Rimanto Kaukėno paramos grupė skaičiuoja šeštuosius metus. „Turime užsiregistravusių apie 200 savanorių. Tai reiškia, kad visuomenės savimonė apie paramą ir labdarą keičiasi. Mums tai yra labai džiūgu“, – su ugnele balse kalba Italijoje, Emilijos Redžo „Grissin Bon“ klube sezoną užbaigęs krepšininkas.

Taip, vis dar krepšininkas. Gynėjas 2016-aisiais jau buvo paskelbęs apie karjeros pabaigą, tačiau 2017 m. visus nustebino pranešęs apie naują sutartį iki sezono pabaigos.

Po paskutinių oficialių rungtynių, kurios vyko gegužės viduryje, R. Kaukėnas dar nėra padėjęs taško savo karjeroje. „Skamba keistai, bet noro ir jėgų dar tikrai į valias. Dar nenoriu pasakyti – „viskas baigta“. Galbūt dar turėsiu naujienų kalbant apie tolimesnius mano planus krepšinyje“, – intrigavo R. Kaukėnas.

Studijas JAV baigęs 192 cm ūgio gynėjas profesionalo karjerą pradėjo 2000 metais ir spėjo savo jėgas išbandyti Izraelio, Belgijos, Vokietijos ir Ispanijos čempionatuose, bet geriausi jo metai – praleisti Italijoje.

2005-2009 ir 2010-2012 metais Sienos „Montepaschi“ ekipoje žaidęs R. Kaukėnas penkis kartus tapo Italijos čempionu, o pastaruosius keturis sezonus džiugino Emilijos Redžo „Grissin Bon“ klubo aistruolius.

Gimtinėje krepšininkas žaidė vos du sezonus, o 2012-2013 metų sezone atstovavo Kauno „Žalgiriui“, su kuriuo iškovojo LKL čempionų žiedą. Po 2012 metų Londono olimpinių žaidynių karjerą Lietuvos rinktinėje užbaigęs gynėjas savo kraityje taip pat turi ir Europos čempionato bronzos medalį, laimėtą 2007 metais Ispanijoje.

Prieš Šv. Kalėdas R. Kaukėnas Vilniuje pasidalino mintimis apie norą tęsti krepšininko karjerą, paskutinį nenusisekusį sezoną Italijoje, jo vardo paramos grupę, aukojimo įpročius ir žmonių gerumą.

Sportuoja savarankiškai

– Dalyvavote Vilniaus Kalėdiniame bėgime, kokią vietą gyvenime užima ši sporto šaka? Ar dažnai bėgiojate?

– Dabar bėgioju daug ir kone kiekvieną dieną. Kai buvau vaikas, tai man neatrodė įdomu, vėliau tapo geru įpročiu, nes tai viena geriausių priemonių pasiruošti naujam sezonui, didinti ištvermę.

Vasaromis sprintai, ilgos distancijos – įprastos treniruočių dalys. Pamenu, stovyklose tekdavo paplūdimiu basomis įveikti 10 kilometrų laikui, buvo tikrai sunku.

Dabar bėgimas – kasdienis įprotis, žinau, kad reikia. Po kroso savijauta pagerėja, jaučiuosi žvalesnis, turiu daugiau energijos. Dabar neretai varžybose dalyvauju labdaros tikslais.

Ne išimtis ir Kalėdinis Vilniaus bėgimas, per kurį rinkome lėšas dviem vaikams. Džiaugiuosi, kad bėgimo organizatoriai ir rėmėjai prisideda prie mūsų, palaiko mūsų iniciatyvą. Buvo linksma, bėgime dalyvavo daug Kalėdų senelių, snieguolių, raganų. Pamatėme tą linksmąją lietuvių pusę.

– Kokią vietą šiuo metu Jūsų gyvenime užima krepšinis?

– Laukimo ir neapsisprendimo stadija. Norėčiau dar žaisti, bet nesinori važiuoti bet kur. Renkuosi atidžiai, turėjau porą pasiūlymų, bet jie nebuvo verti dėmesio. Ne dėl to, kad negera komanda, nenoriu labai nutolti nuo šeimos, kad nereiktų ilgam su ja išsiskirti. Be to, norisi keliauti ten, kur klubas kelia aukštus tikslus, nori kovoti dėl pirmos vietos (juokiasi). Ir tai nebūtinai Italija.

Po sezono – pralaimėjimo kartėlis

– 2017-ųjų sausio pradžioje nustebinote prisijungdamas prie Emilijos Redžo „Grissin Bon“ klubo, gal kitų metų pradžioje ruošiate dar vieną staigmeną?

– Viskas gali apsiversti per dieną. Kol kas nėra kažko tokio, ką galėtume aptarti. Bet noro grįžti į aikštelę yra. Čia yra problema (šypsosi). Tokiame amžiuje būtų geriau, jei tas noras žaisti būtų likęs praeityje.

Sveikata labai gera, matysime, ką atneš naujas rytojus.

– Bet panašu, kad sportinės formos tikrai nesate apleidęs?

– Daug bėgioju, sportuoju vienas. Kalbant apie krepšinio treniruotes, vienas čia kažko nenuveiksi, nebent gali mėtyti į krepšį. Sportinė forma mano gera, o dėl žaidimo praktikos nesijaudinu.

– Kaip žmona reaguoja į Jūsų planus dar nekabinti sportinių batelių ant vinies?

– Esame tokioje situacijoje: aš dar neapsisprendęs, nežinau, kur pakryps mano karjera: ar dar kažkur pažaisiu, ar imsiuosi trenerio veiklos. Yra ir tokių pamąstymų, bet kol kas aš esu krepšininkas, ne treneris.

Energijos daug turiu, norisi ją nukreipti teisingai į tą veiklą, kuri man patiktų. Manau, visų toks tikslas gyvenime – džiaugtis tuo, ką darai.

– Gal į aikštę skatina grįžti Italijos čempionato „sausai“ pralaimėta ketvirtfinalio serija (0-3 prieš „Avellino“ ekipą)? Ko gero, nesinori karjerą užbaigti tokiais skaudžiais pralaimėjimais?

– Paskutinis sezonas tikrai nebuvo geriausias karjeroje. Buvo daug klaustukų, kodėl mes žaidžiame taip, o ne anaip. Galbūt dėl to taip prastai finišavome. Netrūko pakilimų ir nuopolių, per tą sezoną komanda taip ir nesusižaidė, nors potecialas buvo didžiulis, galėjo žaisti finale.

Skaudus ketvirtfinalis, trečiosiose rungtynėse mes paprasčiausiai atidavėme pergalę varžovams. Padarėme labai grubią klaidą. Po mano baudos metimų pirmavome tašku, bet likus 12 sek. vienas komandos žaidėjas atliko skubotą metimą, nors kamuolį dar galėjome laikyti 7 sek. Varžovai per kelias sekundes sugebėjo išplėšti pergalę.

(Žiūrėti nuo 1:25.00)

Toks kartėlis tikrai likęs.

– Tačiau nebuvote epizodinis žaidėjas „Grissin Bon“ klube, žaidėte po 20 min., pelnydavote po 7,2 taško, panašu, savo vaidmeniu skųstis negalėjote.

– Esmė ne statistikoje. Ji priklauso nuo to, ko iš tavęs nori treneris, kokios tavo užduotys aikštėje. Yra svarbesnių komandoje žaidėjų, kurie pelno vos tris taškus, o ne tie, kurie surenka 20 taškų. Visi nori įmesti, bet ne visi gintis, daryti tą juodą darbą aikštelėje.

Aš visada stengiausi, kad į mane nežiūrėtų vien dėl taškų, man kiti krepšinio elementai buvo prioritetai.

– Savo namais laikote Emilijos Redžo miestą Italijoje?

– Labiau esame pasaulio gyventojai, tai Švedijoje pabūname (red. – žmona švedė), tai Italija. Visgi, mano dukros namus laiko Italiją, iš dalies jos italės, nors jų pagrindinė kalba – anglų, lanko tarptautinę mokyklą.

Vyriausia dukra supranta, kokia profesija užsiima tėtis ir kas yra krepšinis, pati jauniausia – dar nelabai. Bet visos trys mergaitės labai sportiškos, judrios panelės, džiaugiuosi dėl to.

Rimantas Kaukėnas
Rimantas Kaukėnas
© DELFI / Kiril Čachovskij

Prasmingi sugrįžimai

– Paskutinio vizito Lietuvoje tikslas – būtent sudalyvauti Vilniaus kalėdiniame bėgime renkant paramą dviem sunkiai sergantiems vaikams?

– Stengiuosi dažniau atvykti į Lietuvą, aplankyti tuos žmones, kurie prisideda prie labdaros. Tą bandau suderinti su viena, kita akcija, pavyzdžiui, Vilniaus kalėdinis bėgimas.

Šįkart norėjau susitikti su „I lunch“ kavinių tinklo atstovais, kurie prieš šventes surengė sveikintiną akciją – pardavinėjo mandarinus po 30 centų, o šie pinigai keliavo labdarai.

Stengiuosi suderinti tokius susitikimus su žmonėmis, kurie mumis tiki, mato gerus darbus. Savo ruožtu stengiamės būti aktyvūs ir padėti didesniam ratui žmonių.

Tai nėra lengva, bet rezultatai ateina per darbą.

– Darydamas gerus darbus, jau turite nemažai patirties, jūsų vardo paramos fondo grupė veikia nuo 2012-ųjų. Kaip keičiasi lietuvių požiūris į labdarą? Ar noriai patiki jumis, prisideda prie kilnių tikslų?

– Mums lietuviams atrodo, kad galbūt Lietuvoje yra labai daug prašančių aukoti, padėti, prisijungti prie labdaros.

Tačiau mes dar stipriai atsiliekame nuo Jungtinių Amerikos valstijų, kur mecenatystė ir aukojimas turi labai stiprias tradicijas. Turime kur stiebtis.

Aišku, idealiausia būtų, jei nereikėtų tos labdaros rinkti, o sveikatos sistema pasirūpintų sunkiai sergančiais ligoniais. Tačiau toli gražu taip nėra.

Galbūt mūsų šalyje ta labdara, žvelgiant iš šalies, atrodo įkyri. Galiu pasakyti, kad jaunimas Lietuvoje yra modernus ir drąsiai galvojantis, džiugu matyti. Nebūtina padėti finansiškai, yra įvairių priemonių, kaip galima pagelbėti sunkiai sergantiems.

Juos aplankyti, su jais pabūti, pasikalbėti, pasidalinti savo patirtimi, menu ar įgūdžiais, kurie yra tavo vizitinė kortelė. Bet koks sportininkas, kuris nueina pabendrauti su vaikais, gali pakeisti jų gyvenimą.

Vaikui, kuris pusę metų guli ligoninėje, pamatyti žinomą krepšininką, jo idealą, yra neįkainojama dovana. Daugelis galvoja, kad parama gali būti tik finansinė. Toli gražu ne. Parama turi būti galvoje – noras padėti kažkam, o pagalbos formų yra įvairių.

Kažką galiu nuvežti, kažką parodyti, sudalyvauti akcijoje, parodyti draugui, kad aš padedu, prisidedu prie paramos ir tikiu šia idėja.

Mes dirbame tiksliai tam, kam paramos reikia, kad kiekvienas paaukotas centas pasiektų tą žmogų, kuriam reikia pagalbos. Kartu mūsų tikslas – pakeisti požiūrį į paramą.

„Aš su laimingas ir džiaugiuosi, kad nei vienas mano buvęs ekipos draugas neatsisakė padėti. Juk visi rinktinės nariai yra patriotai, neatsisakantys padėti nacionalinei komandai aukodami atostogas, laisvalaikį su šeimomis ir tą darantys už „ačiū“.
Rimantas Kaukėnas

Galbūt vyresnius žmones sunkiau įtikinti, pakeisti jų supratimą apie aukojimą.

Nors prie mūsų idėjų prisijungia ne tik įvairaus amžiaus verslininkai, sportininkai, savanoriai, bet ir medikai savo žiniomis, patarimais. Tai mums didelė pagalba. Kai sužinai, kad tavo artimasis serga vėžiu, apima didžiulė panika, skambini visais varpais. Pašaliniam žmogui iš šalies tai gali pasirodyti perdėta, tačiau baimė didžiulė.

Juk kaip tėvai reaguoja, kai jų vaikas suserga angina? O jei vėžys? Nežinai nuo ko pradėti ir ką daryti.

Slaugant ilgai ir sunkiai sergantį vaiką turi sėdėti prie lovos, prarandami darbai, pajamos. Juk jo nepaliksi lovoje kelerius metus vieno. Su tuo nesusidūrę – to nesupranta.

– Į jūsų užklausas prisidėti prie paramos noriai jungiasi žmonės, verslas?

– Mes nesistengiame lįsti į akis, suprantame, kad pinigus uždirbti nėra paprasta. Esame tokioje stadijoje, kad dar kuriame, statome savo valstybę, keičiame ją, tad nėra taip, kad kalnai pinigų mūsų lauktų.

Bet skųstis mes negalime, prie mūsų prisijungia daug įvairiausių verslininkų, kompanijų. Į kai kurias net nesikreipėme, o pačios mus susirado, nes žino, kad pinigai bus teisingai panaudoti.

Norime, kad tas suvokimas padėti sergančiam visuomenėje ateitų natūraliai.

– Ar į jus dažnai kreipiasi pagalbos, ar daugėja prašymų padėti?

– Labai įvairiai, vyrauja toks bangavimas. Kartais visai ramu, niekas nesikreipia, kartais kreipiasi vienas po kito. Bet visada turime kam rinkti lėšas, kam padėti. Ne tik renkame lėšas brangiems vaistams, medicininei įrangai ar brangiai kelionei į užsienio gydymo įstaigą.

Stengiamės praplėsti paramos ratą, į mus kreipiasi nemažai savanorių, norinčių mums padėti. Turime užsiregistravusių apie 200 savanorių. Tai reiškia, kad visuomenės savimonė apie paramą keičiasi. Mums tai yra labai džiūgu.

– Stengiatės padėti kiekvienam, prašančiam konkrečios pagalbos, ar egzistuoja tam tikra atranka?

– Siekiame išsiaiškinti, kam reikia pagalbos, kas prašo jos, ar tai sąžiningi žmonės. Tariamės su medikais dėl ligos istorijos, viską išanalizuojame iki galo, ar mūsų parama tikrai gali padėti. Finansiškai niekam nepadedame, pinigų nedaliname, nesiunčiame, o tiesiogiai sumokame už vaistus, medicininę įrangą, ar už gydymo paslaugas.

Šiaip kreipiasi į mus nemažai, nes mes stengiamės padėti ne tik sergantiems vėžiu vaikams, bet ir kitomis retomis, sunkiomis ligomis sergantiems žmonėms, kartais net tenka padėti jų šeimomis.

Yra tokių istorijų, kad šeima neturi net lėšų atvykti iki ligoninės patikrinti vaiko sveikatos. Tada ką jau kalbėti apie maistą ir panašiai. Pasitaiko įvairiausių situacijų ir mes jas analizuojame.

Stengiamės ir emociškai padėti, juk vaikui nėra lengva šalia matyti verkiančią mamą. Stengiamės pakelti tokiems ligoniams nuotaikas, išpildyti kokią nors svajonę, su jais pabendrauti, kažką kartu nuveikti, aplankyti kokį koncertą ar krepšinio rungtynes. Idėjų ir galimybių daug, tik reikia dirbti.

– Ar mielai prie jūsų iniciatyvų ir pagalbos užklausų prisijungia buvę bendraklubiai? Ar dažnai kreipiatės į juos?

– Aš su laimingas ir džiaugiuosi, kad nei vienas mano buvęs ekipos draugas neatsisakė padėti. Juk visi rinktinės nariai yra patriotai, neatsisakantys padėti nacionalinei komandai aukodami atostogas, laisvalaikį su šeimomis ir tą darantys už „ačiū“.

Kartais vis vien sugebama juos kritikuoti, sumaišyti su žemėmis ir panašiai. Rinktinei visada atstovavo puikūs vyrai. Kodėl visi vėliau veržiasi į rinktinę? Nes tokios atmosferos niekur nėra kitur, nerasi tokios komandos, kaip Lietuvos rinktinė.

Bet ne tik krepšininkai prisideda prie mūsų. Tai ir lengvatlečiai, kitų sporto šakų atstovai, muzikantai, menininkai, aktoriai.

Gal per visą paramos grupės veiklą vienas ar du žmonės nerado laiko mums padėti, prisijungti savo indėliu prie mūsų iniciatyvų.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Valančiūnui Kanadoje maistą ruošdavęs šefas debiutuos rinktinėje – pasidalino meniu idėjomis (3)

Kitą savaitę Palangoje prasideda Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės treniruočių stovykla....

Iš Kurtinaičio lūpų – negirdėti faktai: nuo „Timberwolves“ dėmesio iki lemtingo pokalbio su Algirdu Brazausku (64)

VTB Vieningosios lygos interneto svetainės parengtas interviu su Maskvos srities „Chimki“...

Šoko terapijai pasiryžęs Maksvytis – apie rusų skambutį po pergalės prieš „Žalgirį“ ir nerealią paslaugą Kurtinaičiui laida „Krepšinio zona“ (13)

Po dešimties dienų gimtadienį švęsiantis Kazys Maksvytis šiemet dovanomis sau pasirūpino iš...

Romanovo nuotykiai „Žalgirio“ fone: gluminantys siūlymai Mačiuliui ir Šalengai, Loch Neso šturmas ir „nupirktas“ šokių konkursas (24)

„Tokių spalvingų antraščių ne krepšinio temomis, kiek atsirado per šiuos sezonus, daugiau...

„Ryto“ atsako tikėjęsis Ulanovas: mes grįžti į Vilnių negalime, turime viską užbaigti Kaune (4)

Įspūdingą benefisą pirmajame kėlinyje surengęs Edgaras Ulanovas pateikė rimtą paraišką...

Top naujienos

Apmaudu: jau pasaulio čempiono titulu besidžiaugęs Rapšys finale diskvalifikuotas (142)

Pasaulio plaukimo čempionate Pietų Korėjoje Danas Rapšys antradienį 200 m plaukimo laisvu...

Išvardinti pretendentai į Skvernelio įvardytus ministrų postus (37)

Pasitikėjimą Seime pasitikrinęs ir palaikymo sulaukęs Saulius Skvernelis tvirtino, kad keisis...

Vladimiras Laučius. Ekologinis iškrypimas: apmokestins automobilius, bet iškirs miškus (248)

Punios šilo gamtinio rezervato plėtra sustabdyta aplinkos ministro nurodymu. Visai nestebinanti...

Borisas Johnsonas išrinktas naujuoju JK ministru pirmininku (91)

Antradienio popietę skelbiami Jungtinės Karalystės konservatorių partijos pirmininko rinkimai. Jų...

Užfiksuota: judesio akimirka, dėl kurios Danas Rapšys netapo pasaulio čempionu lietuviai pateikė protestą (13)

Pietų Korėjoje vykstančio pasaulio plaukimo čempionato vyrų 200 metrų plaukimo laisvu stiliumi...

Skvernelis: NT ir automobilių mokesčiai bus įvesti nuo sausio 1 d. papildyta (464)

Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis tikrinasi pasitikėjimą Seime. Paklaustas, kokių...

Smarkiai padaugėjo sergančiųjų vėjaraupiais: užsikrėsti itin lengva, kaip išvengti komplikacijų? (2)

Vėjaraupiai laikomi nesunkia, vaikiška liga, tačiau gali sukelti rimtą pavojų sveikatai ir...

Kaip prastumti laiką oro uoste, neišleidus nė cento

Ilgas laukimas oro uoste ne visada turi būti nuobodus ar atsieiti daug pinigų. Jei kada teko visą...

Nauja sukčiavimų banga: prisidengę „Swedbank“ vardu, siunčia kompiuterinius virusus (2)

Į DELFI redakciją kreipėsi skaitytojai, kurių elektronines pašto dėžutes pasiekė įtartini...