Ar dažnai susitinkate su dabartiniu Lietuvos krepšinio federacijos prezidentu A. Saboniu? „Ne, o kodėl turėčiau?“, – taip trumpai į klausimą apie santykius su Sabu atsakė Š. Marčiulionis.

Nors du bendraamžiai krepšininkai su Sovietų Sąjungos rinktine triumfavo Seulo olimpinėse žaidynėse, koja kojon žengė Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos nacionalinėje komandoje, šilti santykiai dviejų sporto legendų niekada nesiejo.

Lygiai taip pat lakoniškai Š. Marčiulionis atsakė ir į klausimą apie konkurenciją tap jo vardo ir A. Sabonio krepšinio mokyklų.

„Kokia konkurencija? Jos nėra. Aš jau ketverius metus viską laimiu“, – rėžė Š. Marčiulionis. – Jis turi gerų žaidėjų, tačiau aš nežinau, koks ten priėjimas prie vaikų, kokia filosofija.“

Visgi Šarui patinka jauniausias Arvydo sūnų Domantas, šiuo metu sėkmingai žaidžiantis NCAA lygoje.

„Man labai patinka Sabonio sūnus, iš jo gali išaugti klasiškas žaidėjas. 206 cm ūgis, kairiairankis – labai perspektyvus. Yra ir daugiau vaikinų, kurie gali pasižymėti 2020-ųjų olimpinėse žaidynėse“, – apie ateitį kalbėjo Š. Marčiulionis.

Kokia katė perbėgo tarp Šaro ir Sabo?

Š. Marčiulionis to nekonkretizuoja, tačiau neslepia, kad kadaise iš pusiausvyros jį vesdavo Sabo charakteris ir pašaipūs juokeliai.

„Išvedė jis mane iš kantrybės, vis traukdamas mane per dantį. Tai ir pasiūliau jam išsiaiškinti santykius. Šeremetjevo oro uoste, tualete. Tačiau milicija neleido nei deramai pradėti, nei užbaigti“, – pažymi Š. Marčiulionis.

Paklaustas apie bendravimą su kitomis Lietuvos krepšinio legendomis – Rimu Kurtinaičiu ir Valdemaru Chomičiumi, Š. Marčiulionis pripažino, kad labiausiai juos suartino kartu pasiektos pergalės.

„Kai laimi, tuomet draugystė būna. O kai pralaimi... Mes per 1988 metų Olimpiadą lengvai galėjome nusileisti ir pusfinalyje, ir ketvirtfinalyje. Po šito, veikiausiai, niekas su niekuo nebūtų kalbėjęs – būtume išsivaikščioję į skirtingas puses ir viskas. Dabar mes reguliariai susitinkame. Su vienais – dažniau, su kitais – rečiau, tačiau i tos rinktinės mums liko išskirtinai malonūs prisiminimai“, – dėstė jis.

Š. Marčiulioniui teko atsakyti ir į klausimą, kodėl jis uždarė savo vardo viešbutį Vilniuje.

„ Kažkada tai buvo pirmasis privatus viešbutis šalyje. Sovietinius, 70 cm pločio čiužinius su spyruoklėmis keičiau amerikietiškomis dvigulėmis lovomis, kurias asmeniškai užsakinėjau už Atlanto. Keitėme ne tik lovas, bet ir langus, lubas, baldus – praktiškai viską. Tačiau nuo to laiko praėjo jau 23 metai ir, žinoma, reikia permainų“, – pasakojo jis. – Dabar esu pasinėręs į naują projektą. Turiu gražią vietą ant ežero kranto, už 50 km nuo Vilniaus. Ten įrengėme klubą padelio teniso mėgėjams.

Tai verslo atvejis. Uždaras klubas tiems, kurie rimtai užsiima padelio tenisu. Faktiškai jis egzistuoja jau trečius metus ir per šį laikotarpį mes sužaidėme nemažai turnyrų, taigi trokštančių sportuoti profesionaliai pakanka. Kai tau per 50 metų, norisi bendrauti su žmonėmis, kurie yra artimi savo dvasia. Ta vieta visiems šiems dalykams padeda – 22 km ilgio ežeras, parkas.“

Š. Marčiulionis skeptiškai atsiliepė apie demografinę padėtį Lietuvoje. Paklaustas, kiek šiuo metu Lietuvoje yra gyventojų, Š. Marčiulionis trumpai atsakė: „Manau, maždaug 2,7 milijono, turint omenyje išvykusius“.

Ar gerai, kad dalis lietuvių emigravo?

„Žiemą lengviau važinėtis, daugiau vietos parkavimui. Tačiau, žinoma, tai nevykęs juokelis. Man dėl to labai skaudu. Aš grįžau, ir taip išeina, kad visi normalūs išvažiavo. Tai reiškia, aš nenormalus? Aš juk tik žiemą retai namuose būnu, o visą likusį laiką praleidžiu gimtinėje“, – kalbėjo buvęs krepšininkas.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Krepsinis.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (106)