R. Petrauskas. Ar prisijaukins „Žalgiris“ Fortūną?

„Tik nesakyk, kad taip nebūna“ – kadaise traukė grupės „Žas“ vyrai viename iš daugelio Lietuvos krepšiniui skirtų himnų. Tik šį kartą tenka pripažinti, kad būna, ir būna ne taip, kaip norėtųsi Kauno „Žalgirio“ gerbėjams – po džiaugsmo patekus į Eurolygos TOP-16 etapą, sužinoję būsimus varžovus F grupėje, daugelis griebėsi už galvų.

Tokio kiekio galingų varžovų, koks per artimiausius mėnesius užplūs Kauną (galbūt tik išskyrus Bambergo „Brose Baskets“) užtektų dar bent keliems sezonams į priekį, o čia – visi iškart. Ir dar prie viso to – Roberto Javtoko trauma. Taip, kauniečiai šiemet jau įrodė, kad iškritus vienam svarbiam žaidėjui (pirmiausia – Renaldui Seibučiui) komanda nesubyra, tačiau lenkiant rankas su tokiais varžovais, kaip Madrido „Real“, Maskvos CSKA, Pirėjo „Olympiacos“ ir Barselonos „Barcelona“, R. Javtoko raumenys – gyvybiškai svarbūs. Vis dėlto, „Žalgiris“ turės atsilaikyti be savo gynybos ramsčio.

Ką daryti? Pirmiausia padėkoti likimui, Dievui ir Ianiui Vougioukui, kad šis nesusiviliojo dvigubai didesniu atlyginimu ir neišvyko į Tel Avivo „Maccabi“ ar Sankt Peterburgo „Zenit“, nes kitaip bent viena pergalė TOP-16 būtų prilyginta nedideliam stebuklui. Dabar teks pasitempti likusiems „Žalgirio“ aukštaūgiams, kurie šį sezoną jau ir taip įdeda milžinišką indėlį į komandos pergales.

Brockas Motumas neabejotinai turės persiorientuoti į jam dar prieš sezoną numatytą atsarginio „centro“ rolę ir tai padaryti turės labai greitai, nes jau šio vakaro mače prieš jį stos geriausiais šio sezono Eurolygos aukštaūgis – Ioannis Bourousis. Akistatos su kitais oponentais – Jamesu Augustine‘u, Ante Tomičiumi, ar Gustavo Ayonu lengvų pasivaikščiojimų taip pat nežada.

Žalgiriečiai džiaugiasi prieš antrąjį Eurolygos etapą bent jau spėję užregistruoti jaunąjį Martyną Sajų, tačiau patys pripažįsta didelio indelio iš dar prieš savaitę NKL žaidusio „centro“ bent jau kol kas nesitikintys. Visgi, galima prisiminti praėjusio sezono Luko Lekavičiaus istoriją ir pagalvoti – „kodėl gi ne?“ Pavyzdžių, kai net jaunesni žaidėjai sužiba aukščiausiame lygyje apstu visoje Europoje, o „Žalgirio“ mokyklos vardas – puikiai žinomas visame senajame žemyne. Kodėl gi ne?

Tačiau R. Javtoko trauma, kad ir kokia skaudi ji bebūtų, tik vienas iš daugelio „Žalgirio“ trenerių galvos skausmų. TOP-16 etapas jiems bus lyg branduolinių minų laukas, kurį norint pereiti reikės pasitelkti visą turimą ginklų ir taktikos arsenalą, bei prieš kiekvieną mačą dosniai paaukoti karo dievams ir, be abejo, Fortūnai.

Daugiausiai neišnaudotų „Žalgirio“ rezervų slypi gynėjų linijoje, kurios žaidėjams reikės įjungti pačią aukščiausią pavarą ir pasiektą pagreitį išlaikyti viso antrojo etapo metu, norint bent pabandyti „užsikabinti“ už ketvirtosios grupės vietos.

Skirtingais paskaičiavimais, norint žengti į ketvirtfinalį reikia iškovoti ne mažiau nei šešias pergales, o užtikrinti bilietą turėtų bent aštuonios. Pažvelgus į laukiančius varžovus, trykšti optimizmu sunkoka, tačiau viltis neabejotinai degs tol, kol „Žalgiris“ turės bent teorinių galimybių išgyventi. O tam prireiks dar ne vieno Barselonos stebuklo.

Tuo pačiu TOP-16 bus neabejotina šventė „Žalgirio“ arenoje, kurioje dar bent septynis kartus šį sezoną, tikiuosi, susirinks didesnės minios, nei į Džordanos ar Marijono pasirodymus. Pergalės prieš „Real“, „Olympiacos“, „Barcelona“, o juo labiau, prieš CSKA tikrai būtų švenčiamos ne prasčiau, nei 51-asis Sabo gimtadienis.

O mane, tiesiogiai komentuojantį „Žalgirio“ – Vitorijos „Laboral Kutxa“, kaip, beje, ir visas likusias TOP-16 etapo rungtynes, nuo 19:45 val. galėsite išgirsti „TonyBet“ lažybose gyvai.