aA
„Nagi, parodykite savo šalikus!“, – pareikalavo Aleksandras Džikičius ir ėmė pešioti apykakles grupelei lietuvių žurnalistų. Aplink save jis visur regėjo Kauno „Žalgirio“ fanus ir ieškodavo tai patvirtinančių įkalčių. Taip buvo prieš šešerius metus, kai juodojo humoro jausmo nestokojantis serbas treniravo Vilniaus „Lietuvos rytą“. Dabar A. Džikičius su Podgoricos „Budučnost“ bandys padaryti tai, ko nepajėgė anuomet – įveikti „Žalgirį“.
Aleksandras Džikičius, Gedvydas Vainauskas, Jonas Valančiūnas
© DELFI montažas

„Budučnost“ nesilankė Kaune 16 metų, tačiau Juodkalnijos sostinėje yra bent vienas žmogus, kuriam Nemuno sala kelia daug prisiminimų.

Iš Krepšinis.lt žurnalisto išgirdęs, kad „Žalgirio“ arenos pranešėju tebedirba skardžiabalsis aktorius Andrius Žiurauskas, A. Džikičius susiėmė už galvos.

„O Dieve, jie mane užmuš“, – sunkiai atsiduso 47-erių specialistas.

Vis dėlto masyvių gabaritų ir griežto charakterio serbas – ne tas, kurį lengva pastumti ar išgąsdinti. Tiesą sakant, pats A. Džikičius nevengdavo paauklėti sirgalių, kai dar vadovavo „Lietuvos rytui“.

Kartą per Europos taurės turnyro dvikovą Novo Meste (Slovėnija) treneris rungtynių metu įsivėlė į aštrią diskusiją su buvusios savo komandos „Krka“ aistruoliais, sėdėjusiais už atsarginių suolo.

„Tiesiog gyniau savo žaidėjus. Kadangi suprantu kalbą, išgirdau, kaip žmonės tribūnoje šneka visokias kvailystes apie maniškius. Panorau juos užčiaupti. Gal nereikėjo to daryti, bet esu labai globėjiškas – norėjau apsaugoti savo krepšininkus“, – prisiminė A. Džikičius.

„Lietuvos rytui“ jis dirigavo 2011-2012 metų sezone. Į Vilnių treneris atvyko kaip vienas iš daugelio tuo metu klubui itin artimos „Beobasket“ agentūros klientų, kurie keisdavo vienas kitą lyg diena – naktį.

Bet A. Džikičiui sekėsi truputį geriau nei daugumai jo pirmtakų ir įpėdinių, taip ir nesugebėjusių pristabdyti šio dešimtmečio pradžioje prasidėjusio „Lietuvos ryto“ nuosmukio.

Nors pats niekuomet nežaidė aukšto lygio krepšinio, nors kaip specialistas formavosi darbuodamasis NBA lygoje, į komandą A. Džikičius įnešė tipiškai serbiškų vėjų.

Tiesiog neįtikėtina, kad dabar man vėl reikės stoti prieš Paulių Jankūną. Net nepasakysi, kad jis nesensta – ne, jis jaunėja. Tikras krepšinio Benjaminas Buttonas.
Aleksandras Džikičius

Pavyzdžiui, kai kada prieš rungtynes stratego į traumuotų sąrašą įtraukti žaidėjai tik iš žurnalistų sužinodavo apie tariamas savo sveikatos problemas, treniruotėse jis kartais užkaukdavo lyg gyventojų perspėjimo sirena, žurnalistus nesivaržydamas pratino prie savo grubokų pokštų, o necenzūrinį žodyną nesunkiai pritaikė prie vietinio kolorito.

„Man buvo vienas keisčiausių atradimų, kad visiškai nemylite rusų, bet vis tiek keikiatės rusiškai“, – kikeno treneris.

Ir nors paskutinis Jono Valančiūno sezonas prieš persikeliant į NBA vilniečiams anaiptol nebuvo tik rožėmis klotas, A. Džikičius pasiekė daugiau nei bet kuris vėlesnis „Lietuvos ryto“ vairininkas. Jo vedamas sostinės klubas užėmė trečią vietą tiek VTB Vieningoje lygoje, tiek Europos taurės varžybose.

Vis dėlto A. Džikičius per anksti žegnojosi iš palengvėjimo, kuomet Europos taurės finalo ketverto turnyro rungtynių dėl trečios vietos pabaigoje jo auklėtiniai nubloškė Sankt Peterburgo „Spartak“.

Aleksandras Džikičius, Renaldas Seibutis
Aleksandras Džikičius, Renaldas Seibutis
© DELFI / Kiril Čachovskij

Dievo keliai nežinomi – vaisingą pasirodymą tarptautinėje arenoje smarkiai apkartino kito serbo Aleksandro Trifunovičiaus treniruojamas „Žalgiris“, kurio „Lietuvos rytas“ per visą sezoną nepalaužė nė karto, įskaitant ir Lietuvos krepšinio lygos (LKL) finalo seriją.

Klubas tuomet pratęsė sutartį su A. Džikičiumi, tačiau panašu, jog abejonės jau buvo pasėtos. Naujo sezono pradžioje pakako kelių pralaimėjimų, kad serbui būtų parodytos durys – jį pakeitė asistentas Darius Maskoliūnas.

Atleistas iš Vilniaus ekipos, A. Džikičius kraustėsi po Balkanus: buvo grįžęs į „Krka“ ir savo jaunystės laikų komandą Belgrado „Partizan“, trumpai vadovavo Makedonijos rinktinei.

O praėjusiame sezone sukūrė mažą stebuklą su „Budučnost“, laimėdamas ABA (buvusi Adrijos lyga) pirmenybes ir pelnydamas kelialapį į Eurolygą. Už kurį iškart buvo apdovanotas nauju dvejų metų kontraktu.

Tik klausimas, ar išsišokėliai pataikė reikiamu adresu.

„Budučnost“ stipriausioje žemyno lygoje paskutinį kartą dalyvavo 2002-2003 metais, kai ekipai dar komandavo kitas trumpai „Lietuvos ryte“ šmėkštelėjęs treneris Vlade Djurovičius, o kelią profesionaliame krepšinyje pradėjo tokie Juodkalnijos talentai kaip Žarko Čabarkapa ar Slavko Vranešas.

O Dieve, kaip Jonas Valančiūnas viduje pykdavo, jei negaudavo prisiliesti prie kamuolio – skuosdavo atgal prie savo krepšio nuleidęs galvą ir po nosimi burbėdamas tą rusišką keiksmažodį.
Aleksandras Džikičius

„Budučnost“ pavadinimas išvertus į lietuvių kalbą reiškia ateitį. Regis, tokia ir yra nuolatinė klubo dalia – gyventi ateities viltimi, nes dabartyje Juodkalnijos reprezentacinė ekipa nėra pajėgi konkuruoti su Europos sunkiasvoriais.

Juodkalnijos valdžia skyrė 1,6 mln. eurų, už kuriuos atnaujinta 6 tūkst. vietų turinti „Morača“ arena, o „Budučnost“ vadovybė pasistengė investuoti papildomų lėšų į komandos sudėtį. Vis dėlto pastaroji vis tiek krenta iš bendro Eurolygos konteksto.

A. Džikičiaus ir jo ilgamečio padėjėjo dar iš „Lietuvos ryto“ laikų Srdano Flajso nurodymų klausosi vos keturi legionieriai – pagal vietos žaidėjų dalį komandoje „Budučnost“ neturi analogų Eurolygoje.

Aleksandras Džikičius
Aleksandras Džikičius
© Vida Press

Bet vien juodkalniečių nepakanka – Podgoricos krepšininkai iki šiol pralaimėjo visus 5 mačus, o jų bendra statistika – prasčiausia turnyre. „Budučnost“ yra silpniausiai puolanti Eurolygos komanda (vid. 65 taškai per rungtynes), atlieka mažiausiai rezultatyvių perdavimų (14), blogiausiai realizuoja dvitaškius (45 proc.) ir baudos metimus (62 proc.).

Penktadienio varžovus iš Kauno juodkalniečiai lenkia tik kova dėl atšokusių kamuolių (atitinkamai 30 ir 34) ir retesnėmis klaidomis (15 ir 13).

O ir pats A. Džikičius pripažįsta, kad Šarūno Jasikevičiaus „Žalgiris“ stipresnis už kadaise akmenį po kaklu parišusią A. Trifunovičiaus komandą.

„Jie visiškai užpildė savo sudėtį. Yra trys įžaidėjai, trys atakuojantys gynėjai. Labai geru krepšininku virto Edgaras Ulanovas, stiprus Aaronas White'as, apie Paulių Jankūną nėra ko ir kalbėti. Dabar „Žalgiris“ turi tiek pasirinkimų, kad kartais žaidžia su dviem vidurio puolėjais aikštėje – Brandonu Daviesu ir Antanu Kavaliausku. O dar yra tas didelis vaikis – Laurynas Birutis“, – priešininkų ginklus rūšiavo A. Džikičius.

Vis dėlto išskirtiniame interviu Krepšinis.lt jis daugiau kalbėjo apie savo „lietuvišką“ praeitį: ilgametį „Lietuvos ryto“ prezidentą Gedvydą Vainauską, ryškiausią talentą J. Valančiūną, kitą „visiškai pakvaišusį“ jaunuolį – Dovydą Rediką.

Ir naujokų iš Juodkalnijos vargus bandant neatsilikti nuo grandų, kurių kategorijai serbas nedvejodamas priskiria ir „Žalgirį“.

– Kaip Podgorica sutiko po 16 metų pertraukos į miestą grįžusią Eurolygą? – Krepšinis.lt paklausė A. Džikičiaus

– Aistros prasme, juodkalniečiai nė kiek nesiskiria nuo lietuvių. Neperdedu taip sakydamas. Galiu didžiuotis tuo, ką nuveikėme praėjusiame sezone, nes to niekas iš mūsų nesitikėjo, tai buvo didelė staigmena. „Budučnost“ Eurolygoje – kažkas nuostabaus, ypač dabar, kai šis turnyras toks elitinis, kai jame varžosi vos 16 klubų, vos 12 miestų. Podgorica – mažas miestas, Juodkalnija – maža šalis. Bet vis dėlto esame šiame krepšinio žemėlapyje, žaidžiame su pačiomis stipriausiomis komandomis pasaulyje, neskaičiuojant Šiaurės Amerikos.

Visi mus stipriai palaiko. Žinoma, kartu ir nori, kad laimėtume. Nereikia sakyti, kaip tai sunku. Bet bent jau geriausi žaidėjai dabar atvažiuoja į Podgoricą. Manau, tai didelis dalykas, turime visas teises didžiuotis savimi.

– Jums pasididžiavimas dėl laimėto ABA lygos finalo turbūt dvigubas, nes nugalėjote „Crvena Zvezda“ – amžiną „Partizan“ klubo, kuriame prabėgo ankstyvoji jūsų karjeros dalis, konkurentę?

– Cha, „Partizan“ aš iš viso praleidau net 11 metų. Bet vis dėlto šįkart tai buvo konkurencija tarp „Crvena Zvezda“ ir „Budučnost“. Visos finalo rungtynės buvo labai sunkios. Kita vertus, praėjusiame sezone su jais susitikome šešis kartus ir penkissyk laimėjome. Taigi, manyčiau, kad titulą užsitarnavome, tai nebuvo atsitiktinė sėkmė. Visas mūsų sezonas buvo tikras susitelkimo ir sunkaus darbo manifestas. Praėjus dviem dienoms po finalo pabaigos septyni mano žaidėjai gulėjo lovose sirgdami – tokia išsunkta buvo komanda.

Alenas Omičius (dešinėje), Oguzas Savašas
Alenas Omičius (dešinėje), Oguzas Savašas
© Vida Press

– Ar klubas ir komanda pakankamai užaugo, kad žaistų su tokiais monstrais kaip Madrido „Real“, Maskvos CSKA, Stambulo „Fenerbahče“?

– Čia – kita medalio pusė. Dalyvaujame Eurolygoje, puiku. Bet tai nepaprastai sudėtinga. Ypač naujokams. Žinoma, kad sunku žaisti su jūsų išvardintomis ekipomis. Ir visomis kitomis taip pat – juk, pavyzdžiui, „Žalgiris“ taip pat yra monstras.

Galynėdamiesi su tokiais galiūnais išmokome, kad net 2 ar 3 „tuščios“ minutės gali nulemti rungtynių baigtį. Neblogai laikėmės žaisdami su Milano „Olimpia“, Stambulo „Daruššafaka“, Tel Avivo „Maccabi“, Atėnų „Panathinaikos“. Visiškai suskydome tik prieš „Real“, bet juk tai – ypatinga komanda.

Dovydas Redikas... Talentingas, apdovanotas fizinėmis savybėmis. Ir visiškai pakvaišęs.
Aleksandras Džikičius

– Surinkti konkurencingą sudėtį su turimais ištekliais buvo neįmanoma misija?

– Esu tikras, kad pagal finansus esame paskutiniai Eurolygoje. Net ir ABA lygoje nesame turtingiausi – mus lenkia „Crvena Zvezda“ bei Zagrebo „Cedevita“. O gal ir „Partizan“, nežinau. Balkanuose sunku skaičiuoti pinigus, nes niekas nesako tikrų skaičių – visi kažkodėl mėgsta pasigirti, kad laimi išleisdami mažiau už varžovus.

Kai patekome į Eurolygą, nusprendėme, kad subursime kiek įmanoma daugiau vietos krepšininkų. Turėjome tris amerikiečius (Aaronas Craftas praėjusią savaitę paliko komandą ir išvyko į Italiją – Krepšinis.lt), prancūzą Edwiną Jacksoną, slovėną Aleną Omičių – jeigu jį galima laikyti legioneriumi. Visi kiti – juodkalniečiai. Viena vertus, norisi suteikti galimybę tiems, kurie iškovojo teisę žaisti šiame lygyje, iš kitos pusės, po pralaimėjimų pradedi galvoti, kad pajėgumai – riboti. Eurolygoje labai sunku laimėti be brangių žaidėjų. Ir ne tik komplektuojant sudėtį reikalingi dideli pinigai – taip pat kalbu apie logistiką, transportą.

– Ar naudojatės užsakomaisiais skrydžiais?

– Kol kas – ne. Net per „dvigubą“ savaitę skraidėme paprastais reisais su persėdimais. Kiek laiko praleidome lėktuvuose ir oro uostuose? Jums to geriau nežinoti.

Dauguma žmonių nemato viso paveikslo, kuris piešiamas ne tik aikštėje. Kita problema – mums labai svarbus gynėjas Nikola Ivanovičius nuo sezono pradžios yra pusiau sveikas, jei taip galima išsireikšti.

– Nepaisant to, klubo prezidentas Draganas Bokanas kelia labai ambicingus tikslus – apginti ABA lygos titulą ir Eurolygoje bent iki sausio išlikti lenktynėse dėl vietos atkrintamosiose varžybose.

– Galbūt prezidentas norėjo pasakyti, kad mes norime būti konkurencingi kiekvienose rungtynėse. Nesu tikras, ar žiniasklaida teisingai perteikė jo žodžius. O ginti pozicijas vietiniame fronte, žinoma, yra mūsų pareiga. Bet reikalas tas, kad Eurolygoje teks sužaisti 30 mačų, o ABA lygoje – dar 22. Žmonės pamiršta, kad ir šiame turnyre turime keliauti po visus Balkanus. Patikėkite, toks tvarkaraštis tikrai ne į sveikatą, pavyzdžiui, neseniai žaidėme ketverias rungtynes per 7 dienas. O kai kurie mūsų varžovai į aikštę išbėga kartą per savaitę.

Nesame tokie geri, kad ABA lygoje laimėtume tausodami savo lyderius, dėl pergalių turime sunkiai dirbti. Ir, žinoma, visi dvigubai nori nugalėti čempionus.

– Jaučiate spaudimą dėl pralaimėjimų Eurolygoje?

– Taip, žinoma. Nes nežinau, ar žmonės supranta, su kokiais varžovais ten susitinkame – turėtumėte to paklausinėti gatvėse. Tikrai neįsivaizduoju, kaip jie reaguoja į mūsų pralaimėjimus, tai – geras klausimas. Aš tik dirbu savo darbą, nebandau kurti viešosios nuomonės.

– Šią nesėkmių seriją pratęsti bandys „Žalgiris“ – komanda, kurios taip ir nesugebėjote įveikti, kuomet treniravote „Lietuvos rytą“. Ar tai – labiausiai erzinantis prisiminimas iš karjeros etapo Vilniuje?

– Turbūt. Apskritai galiu būti patenkintas tuomečiais mūsų rezultatais, išskyrus dvikovas su „Žalgiriu“. Bet jie buvo labai stiprūs, turėjo puikią Lietuvos rinktinės žaidėjų kartą. Tiesiog neįtikėtina, kad dabar man vėl reikės stoti prieš P. Jankūną. Net nepasakysi, kad jis nesensta – ne, jis jaunėja. Tikras krepšinio Benjaminas Buttonas. P. Jankūną reikia rodyti jauniems žaidėjams. Ir ne tik lietuviams – visai Europai tai yra pavyzdys. Nuostabu, kad tokio amžiaus, toks patyręs krepšininkas tebeturi tiek daug aistros savo darbui.

Kai sėdome į lėktuvą skristi namo, jie paskambino mano agentui ir pasakė, kad aš nebetreniruosiu komandos. Ką darysi, toks gyvenimas, tokia šio verslo realybė. Bet galiu didžiuotis tuo, kad esu vienas iš nedaugelio užsienio trenerių, kurie visą sezoną išdirbo „Lietuvos ryte“.
Aleksandras Džikičius

– Jūsų vadovaujamas „Lietuvos rytas“ užėmė trečias vietas tiek Europos taurės turnyre, tiek VTB Vieningoje lygoje. Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, tai – nebepasiekiamos aukštumos. Ar jautėte iš klubo vadovybės, kad pralaimėjimai „Žalgiriui“ viską sugadino?

– Žinoma, jaučiau, kad tai – svarbiau visko. Kai kuriose rungtynėse buvome arti tikslo, kitos visiškai nepavyko. Kaip ir sakiau, jie tiesiog buvo stipresni. Tačiau klubas vis tiek pasiūlė man pratęsti sutartį – manau, tai įrodo, kad bent kažką gero ten nuveikiau, ar ne?

Tai buvo permainingas sezonas. O juk galėjome žaisti ir Eurolygoje – lemiamose atrankos turnyro rungtynėse pirmavome, kol Tyrese'as Rice'as nepasisuko čiurnos. Nepasisekė.

Tačiau man pačiam tai vienareikšmiai buvo labai geri metai. Aš esu krepšinio gerbėjas. Man patinka būti apsuptam žmonių, jaučiančių aistrą krepšiniui. Todėl Lietuva man buvo tinkama vieta. Taip pat turėjau galimybę dirbti su nepaprastai talentingu vaikiu – J. Valančiūnu. Nežinau, ar pamenate, bet jis buvo naudingiausias Europos taurės turnyro žaidėjas, skaičiuojant efektyvumą per žaidimo minutę. O juk Jonui tada tik sukako 20 metų. Labai didžiuojuosi, kad jis ir Reno (Renaldas Seibutis – Krepšinis.lt) buvo išrinkti į simbolinį penketą. Tačiau „Žalgirio“ mes taip ir nenugalėjome.

Aleksandras Trifunovičius
Aleksandras Trifunovičius
© DELFI / Kiril Čachovskij

– Kokie buvo jūsų ir klubo prezidento G. Vainausko santykiai?

– Manau, kad geri. Kiek suprantu, jis nusivylė dėl pralaimėjimų „Žalgiriui“. Tačiau daugiau mūsų bendravimo niekas netemdė.

Gerbiau jo idėją sukurti atsvarą „Žalgiriui“ Vilniuje. Anksčiau aš nežinojau Lietuvos istorijos, nežinojau, ką „Žalgiris“ jums reiškė sovietmečiu, kad tai buvo pilietinės rezistencijos simbolis. Gedvydas – išdidus lietuvis, jis daug man papasakojo apie skaudžius praėjusio amžiaus įvykius Lietuvoje. Viskas su juo buvo gerai. Tik antras mano sezonas prasidėjo keistai, buvau atleistas.

– Kodėl klubas jums parodė duris vos įpusėjus spaliui?

– Buvo juokinga situacija. Maskvoje dviem taškais pralaimėjome CSKA. Komandai su Ettore Messina, Milošu Teodosičiumi, Nenadu Krstičiumi. Netgi galėjome išplėšti pergalę, bet paskutinį Nemanja Nedovičiaus metimą blokavo Antonas Ponkrašovas. O kai sėdome į lėktuvą skristi namo, jie paskambino mano agentui ir pasakė, kad aš nebetreniruosiu komandos. Ką darysi, toks gyvenimas, tokia šio verslo realybė. Bet galiu didžiuotis tuo, kad esu vienas iš nedaugelio užsienio trenerių, kurie visą sezoną išdirbo „Lietuvos ryte“ (juokiasi – Krepšinis.lt).

– Tais laikais tarp „Lietuvos rytui“ priklausiusio jaunimo buvo būrelis žaidėjų, vėliau liūdnai pagarsėjusių už aikštės ribų: Dovydas Redikas, Vilmantas Dilys, Žydrūnas Kelys. Ar turėjote problemų dėl sportinės drausmės?

– Ne, taip nesakyčiau. Ž. Kelio aš nebepamenu, o V. Dilį žinojau dar prieš ateidamas į „Lietuvos rytą“. Jis buvo vienas talentingiausių puolėjų Europoje. Reikalas tas, kad klube turėjome Lawrence'ą Robertsą ir Mindaugą Katelyną, todėl V. Diliui negalėjau suteikti žaidimo laiko. Gal vėliau jam nesisekė, gal nuėjo klystkeliais, bet tuo metu jokių rūpesčių man jis nekėlė.

Mindaugas Katelynas ir Dovydas Redikas
Mindaugas Katelynas ir Dovydas Redikas
© DELFI / Šarūnas Mažeika

D. Redikas... (juokiasi – Krepšinis.lt). Talentingas, apdovanotas fizinėmis savybėmis. Ir visiškai pakvaišęs. Na, bet jis irgi problemų prisikurdavo tik sau pačiam. Man jis nebuvo problema, o gal tiesiog ne viską žinodavau? Jei atvirai, aš ir nesu iš tų, kurie dedasi policininkais. Kol žaidėjai gali atlikti jiems skirtas užduotis aikštėje, kol nekelia sunkumų komandos draugams ir klubui, kol nepadaro ko nors ypatingai kvailo, aš nesikišu. O ir kaip tu juos sukontroliuosi? Netikiu absoliučia disciplina, aš prižiūriu tik tai, kas vyksta treniruotėse. Privatus gyvenimas, namai – kiekvieno asmeninis reikalas.

– Praėjusiame dešimtmetyje Minesotos „Timberwolves“ klubo trenerių štabe dvejus metus talkinote Dwane'ui Casey. Ar vėliau jūsų ryšys išliko?

– Taip, iki pat šių dienų likome labai artimi.

– Kalbėdavotės su juo apie J. Valančiūną, kurį D. Casey šešerius metus treniravo Toronto „Raptors“ klube?

– Be abejo! Aš buvau didžiausias Jono angelas sargas. Su D. Casey kalbėdavomės apie jį ir tada, kai dar žaidė „Lietuvos ryte“. Nežinau, ar man pavyko, bet stengiausi kaip įmanoma jį paruošti NBA. Joną aš nuoširdžiai mėgau – labai užsispyręs vaikinas. O Dieve, kaip jis viduje pykdavo, jei negaudavo prisiliesti prie kamuolio – skuosdavo atgal prie savo krepšio nuleidęs galvą ir po nosimi burbėdamas tą rusišką keiksmažodį.

Man tik nepatiko vienas dalykas. Visi jį lygino su Arvydu Saboniu. Manau, tai – nesąžininga. Arvydas yra Arvydas. O Jonas – visai kito stiliaus žaidėjas.

Aleksandras Džikičius ir Jonas Valančiūnas
Aleksandras Džikičius ir Jonas Valančiūnas
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Atsimenu, kaip pirmą kartą atvykau į Vilnių. Mane vežė iš oro uosto į butą kitame Neries krante. Pravažiavome didelį prekybos centrą, o visą jo fasadą dengė milžiniška Jono nuotrauka. Šypsosi išskėtęs rankas, gerai atrodo. Žiūriu pro automobilio langą ir galvoju: štai mano žaidėjas, ir jam – 19 metų. Supratau, kad priešakyje nusimato nelengvas sezonas. Bet nepaisant visos ankstyvos šlovės, Jonas mane priėmė teigiamai, nors ir smarkiai jį spausdavau. Girdėjau žmones kalbant, kad net per smarkiai, bet tenorėjau jam padėti.

– Tačiau dauguma sirgalių kaip tik buvo įsitikinę, kad J. Valančiūnui per mažai leisdavote pasireikšti.

– Galbūt. Bet priminsiu vieną dalyką: Jonas gaudavo papildomų treniruočių, dirbo daugiau nei kiti – taip bandėme sustiprinti jo kūną. Be to, mūsų tvarkaraštis buvo pernelyg intensyvus: Eurolygos atranka, Europos taurė, VTB Vieningoji lyga, Lietuvos čempionatas, Baltijos lyga. Kartais net nebežinodavai, kurio turnyro rungtynes žaidi: jų tiesiog buvo per daug. Toks derinys vedė į garantuotą traumą, ir aš to norėjau išvengti. Žmonės galvoja, kad jaunystėje taupyti sveikatos nebūtina, galima žaisti be perstojo, bet tai nėra tiesa. 20 ar šiek tiek daugiau minučių per rungtynes Jonui buvo optimalus žaidimo laikas.

Aleksandras Džikičius
Aleksandras Džikičius
© Vida Press

– Jūsų tautietis Igoris Kokoškovas kadaise tapo pirmuoju europiečiu NBA klubo trenerių štabe, o dabar yra pirmas vyriausiasis treneris iš Senojo žemyno. Ar kas nors dar primena, kad jūs buvote antras, gavęs nuolatinį darbą NBA ekipoje, ir paklausia, kada tapsite antruoju europiečiu prie NBA klubo vairo?

– Papasakosiu tokią juokingą istoriją. 2003-iaisiais San Antonijaus „Spurs“ strategas Greggas Popovichius pirmą kartą pakvietė mane padirbėti NBA Vasaros lygoje. Atvykau ir komandos trenerių štabe be paties G. Popovichiaus radau Mike'ą Browną (2009-ųjų geriausią NBA trenerį), Mike'ą Budenholzerį (2015-ųjų geriausią NBA trenerį), Brettą Browną (dabartinį Filadelfijos „76ers“ vairininką), Jamesą Borrego (dabartinį Šarlotės „Hornets“ strategą), Joe Prunty (šiemet laikinai vadovavusį Milvokio „Bucks“). Visi jie anksčiau ar vėliau tapo vyriausiais treneriais, o aš buvau septintas toje kompanijoje.

Jeigu nori tobulėti, geriausia, ką gali padaryti – stebėti stipriausius trenerius ir žaidėjus bei iš jų mokytis. Būdamas JAV mačiau daug dalykų – gerų ir blogų. Niekada neužmiršau, kas esu ir iš kur atvažiavau, neatsisakiau visko, ką žinojau apie krepšinį prieš NBA. Netapau vienu iš jų – turėjau kitokią nuomonę kai kuriais klausimais. Galbūt dabar elgčiausi truputį kitaip, bandyčiau ilgesniam laikui įsitvirtinti.

Reikia turėti omenyje, kad JAV profesionalų komandos vyriausiasis treneris turi labai daug pareigų už aikštės ribų. Treniruotės ir rungtynės – tik maža jo darbo dalis. Yra žiniasklaida, sirgaliai, klubo savininkai, agentai ir t. t. Treneris už tai atsakingas. Tik kai tai įsisąmonini, gali pradėti realiai svarstyti, ar E. Messina, Željko Obradovičius arba bet kuris kitas specialistas būtų sėkmingas klubo strategas NBA. O juk skiriasi ir pats žaidimas. Pavyzdžiui, ten didžiulį svorį turi žvaigždės, ir ne visi treneriai su tuo gali susitvarkyti.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Patį Sabą apstumdydavęs krepšinio vilkas „Žalgirį“ įvertino iš CSKA pozicijų specialiai Krepšinis.lt iš Maskvos (8)

Maskvos CSKA treniruočių metu Darrylą Middletoną nesunku supainioti su keliasdešimčia metų...

LKL prezidentas – apie sujudimą Vilniuje, Sabo kadenciją, Šaro priekaištus ir Čeponį laida „Krepšinio zona“ (42)

Lietuvos krepšinio lyga skaičiuoja jau 26-tuosius savo gyvavimo metus, tačiau jai yra vadovavę tik...

Žalgirietis Daviesas pademonstravo įspūdingą kamuolio varymo techniką (4)

„Žalgirio“ vidurio puolėjas Brandonas Daviesas rungtynėse su „ Šiauliais “ prie savo...

Kėdainiuose apsilankęs Kirilenka prakalbo apie FIBA „langų“ sabotažą (26)

Tarptautinės krepšinio federacijos ( FIBA ) sumanyta pasaulio čempionato atrankos varžybų sistema...

Pau Gasoliu besižavintis Birutis nemėgsta būti lyginamas su kuriuo nors krepšininku (2)

Eurolygos svetainė atkreipia dėmesį, kad Lietuva visada galėjo pasigirti solidžiais...

Top naujienos

Po nesėkmės suirzusi Rusija trimituoja: Lietuvą sukaustė baimė (393)

Kremlius trečiadienį pasmerkė „smarkų spaudimą“ dėl Rusijos kandidato į Interpolo...

Gyvai / Eurolygos testas Maskvoje: CSKA – „Žalgiris“ (41)

Kauno „Žalgirio“ ekipa trečiadienį pradeda rusiškų išbandymų etapą: trečiadienį Lietuvos...

Būsto paskola: kiek ji kainuoja ir kaip reikia derėtis su banku kokias palūkanas rinktis geriausia (2)

Ekspertai sako, kad šiuo metu pinigai yra pigūs. Tačiau, nors palūkanos nėra didelės, imant...

Lietuvių kavos gėrimo įpročiai šiurpina italą: mane purto tas užpylimas (113)

Kava – vienas populiariausių žmonijos gėrimų, be kurios neapsieina daugelio žmonių rytas. O...

Užkalnis. Apie asocialus, čigonus, pašalpinius ir kitus blogus žodžius (263)

Sužinojau, kad žodžio „asocialas“ mūsų vis dar laisvoje, bet sparčiai nelaisvėjančioje...

Dar niekur nerodytame Eimunto Nekrošiaus žmonos interviu – itin atviri prisipažinimai

INIT televizija paviešino dar niekur neskelbtą interviu su legendinio režisieriaus Eimunto...

Prestižinėje Kauno gimnazijoje nesivaldantis moksleivis vaikus daužė ne kartą (31)

Trečiadienį kilus skandalui po to, kai į viešumą iškilo tai, kad prestižinės Kauno gimnazijos...

Eimunto Nekrošiaus bičiulis apie režisierių ištikusias sveikatos problemas: kalba ėjo apie operaciją (32)

Kartu su visa šalimi mylimo ir talentingo režisieriaus gedintys aktorius bei režisierius Adolfas...