aA
Sergejus Mikulikas – Rusijos sporto žurnalistikos legenda. Jis buvo vienas dienraščio „Sport Ekspress“ įkūrėjų, bet prieš tai didžioji dalis jo profesinės karjeros buvo susieta su sovietiniu krepšiniu.
(iš kairės) Arvydas Sabonis, Vladimiras Tkačenka, Sergejus Mikulikas (Foto: sports.ru)
(iš kairės) Arvydas Sabonis, Vladimiras Tkačenka, Sergejus Mikulikas (Foto: sports.ru)
© DELFI montažas / Scanpix

Primirštomis ar negirdėtomis tų laikų istorijomis S. Mikulikas pasidalino su sports.ru, ne kartą paminėdamas ir Kauno „Žalgirį“ bei Arvydą Sabonį.

Pateikiame sutrumpintą daugelį sovietmečio krepšinio žvaigždžių asmeniškai pažinojusio žurnalisto interviu.

– Kur labiausiai neapkęsdavo Maskvos CSKA – Kaune?

– Mano nuomone, nebuvo kitos vietos, kur CSKA neapkęstų labiau nei Leningrade. Bent jau Aleksandro Gomelskio ten visiškai netoleravo, laikė paskutiniu niekšu: pirma, jis pats išvyko iš Leningrado, antra, perviliojo į Maskvą nemažai žaidėjų.

Ten treneriui per rungtynes šaukdavo tokių dalykų, kad jis dažnai neišlaikydavo ir atsikirsdavo. Nemanau, kad žmogaus tautybės įvardijimas savaime yra įžeidimas, bet Leningrade A. Gomelskiui nuolat rėkdavo: „tu, žyde, sėdėk ir netriukšmauk“. Jis irgi užsidegdavo, provokuodavo.

– Kokia buvo A. Gomelskio stiprybė?

– Jis buvo stiprus psichologas, motyvatorius. Ir kieta asmenybė – vienintelė, prieš kurią visi klaupdavosi ant kelių. Akivaizdu, kad jo klausė ir bijojo.

Jis skirdavo pinigines baudas prasižengusiems žaidėjams. Jei jie nepasimokydavo, galėdavo nurašyti pusės metų atlyginimą, palikdamas simbolines kapeikas, kad tie kaip nors prasimaitintų.

Kai Sergejui Belovui sukako trisdešimt, A. Gomelskis surinko visą komandą ir ištraukė kažkokią dėžę. Jis ir sako: „Serioga, tavęs nė karto nepagavo ne vietoje, turi visada buvai labiausiai disciplinuotas iš mūsų visų. Ir štai tavo komandos draugai – parazitai, alkoholikai ir banditėliai – nusprendė įteikti tau dovaną“. Ir padovanojo spalvotą televizorių, nupirktą už kitų žaidėjų sumokėtas baudas. Gomelskis žinodavo, kaip pasielgti.

Aleksandras Gomelskis (Foto: vtb-league.com)
Aleksandras Gomelskis (Foto: vtb-league.com)

– Bet tuo pačiu metu nuolat regzdavo intrigas?

– Jo pozicija buvo paprasta: jeigu tu kitų nesuėsi, tai suės tave. Kartą rašiau straipsnį apie fantastišką gydytoją Vasilijų Avramenką, kuris padėjo daugeliui įžymių žmonių. Sudariau jo pacientų sąrašą pagal abėcėlę ir nusiunčiau paskaityti pačiam daktarui. V. Avramenka nieko netaisė, nieko nekeitė... tik pakėlė A. Gomelskį į sąrašo viršūnę. Aš jam sakau: „Vasia, šis interviu su tavimi, ne su Gomelskiu“. Jis paaiškino: „Gomelskis turi būti įrašytas pirmas arba visai nepaminėtas“. Tai geriausiai iliustruoja trenerio charakterį.

SSRS pirmenybių turai visada baigdavosi sekmadienį. Ir vienintelį sykį rungtynės buvo atidėtos iki pirmadienio – nes tą dieną išpuolė A. Gomelskio 60-mečio jubiliejus.

Viskas dėl A. Gomelskio įvykdavo pirmą kartą. Pirmą kartą dėl jo į Maskvą buvo pakviesti amerikiečiai iš Niujorko, kažkaip susiję su krepšiniu. Taip pat su juo pirmieji apsilankėme pirmame privačiame sostinės restorane. Tai buvo 1988-ųjų sausį. Ten buvo ir generolas pulkininkas, kuris įteikė A. Gomelskiui uniformą – Aleksandras Jakovlevičius visada svajojo būti generolu.

– A. Gomelskis vis išrasdavo kažką naujo?

– Taip, jis buvo improvizuojantis išradėjas, sugalvodavo naujų pratimų. Tarkime, vidurio puolėjai Vladimiras Tkačenka, Aleksandras Belostenas, Valerijus Goborovas ir A. Sabonis išsirikiuoja ratu trijų metrų spinduliu. O viduryje stovi A. Gomelskis ir iš visų jėgų spiria kamuolį – tik pabandyk nepagauti!

V. Tkačenkai tai buvo sunki užduotis. Jei jis būtų geriau koordinuotas, būtų žaidęs NBA. A. Belovas tokius kamuolius kažkaip nustverdavo, jam nebūdavo prastų perdavimų. O Vovai neišeidavo. Bet jis niekada neprašė kažkių išskirtinių sąlygų – nei aikštėje, nei gyvenime.

Aleksandras Gomelskis (kairėje), Vladimiras Tkačenka
Aleksandras Gomelskis (kairėje), Vladimiras Tkačenka
© twitter

Pamenu linksmą istoriją apie V. Tkačenką. Kartą po treniruotės jis maudėsi vonioje – buvo jaunas, nevedęs, nieko nelaukė. Staiga išgirdo triukšmą bute ir nuėjo patikrinti. O ten – du įsilaužėliai. Vienas iškart pabėgo pro duris, o kitas sustingo nustėręs. Pamatyti nuogą ir muiluotą V. Tkačenką – tas pats kaip sutikti sniego žmogų. Jis pats pasakojo: „viena ranka laikau vagį už pakarpos, kita maunuosi kelnes, o tas rėkia – tik nemušk, tik nemušk! Taip ir nunešiau į policijos skyrių, bet ten net pareiškimo nerašiau – juk nespėjo nieko pavogti. Tiesiog paaiškinau, kad pas mane daugiau kojos nekeltų.“

Tokia yra daugumos milžinų bėda: Vova turi labai gerą širdį. Aikštėje jį mušdavo, stumdydavo daužydavo. Kad bent kartą jis būtų kam kumščiu pamojavęs – daugiau niekas nebūtų ant galvos lipęs.

Pavyzdžiui, A. Belostenas buvo visiškai kitoks, mokėjo už save pastovėti.

Arba vėlyvosios A. Sabonio karjeros istorija. Jis grįžo į Lietuvą, kad pabaigtų karjerą. Ir ne šiaip pabaigė, o tapo Lietuvos čempionu. Kaip pats save vadino, „didžiausias akcininkas“ tapo čempionu savo paties valdomos komandos sudėtyje. Tada jis buvo ir Eurolygos MVP, tada „Žalgiris“ per plauką nepateko į finalo ketvertą visiškai kvailai pralaimėjęs Tel Avivo „Maccabi“ paskutinę sekundę.

Taigi, kartą Sabo paklausiau, kas jų kompanijoje yra stipriausias. Jis atsakė: „žinoma, Belostenas“. Kodėl?

Pasirodo, kai šalia nebūdavo A. Gomelskio, kaip jauniausią Sabą siųsdavo į restoraną „Sojuz“ užimti staliuko. O ten ant durų nuolat kabodavo ženklas „vietų nėra“.

Sabas ir pasakoja: „kai užėjau, šveicorius mane aprėkė, klausė, ar rusiškai skaityti nemoku. Aš jam – na ir gerai, išeinu, bet negi norite, kad vietoje manęs grįžtų piktas Belostenas? Ir staliukas kaip mat atsirado. Reikalas tas, kad ten būdavo tokia stora ketaus grandinė, kurią kartą įsiūčio pagautas Belostenas plikomis rankomis sutraukė. Aš pats kelis kartus bandžiau, bet man nepavyko.“

Aleksandras Belostenas (dešinėje) ir Vladimiras Tkačenka
Aleksandras Belostenas (dešinėje) ir Vladimiras Tkačenka
© cskabasket.com

– Ar jūs kada nors konfliktavote su krepšininkais?

– Niekada. Priešingai, kartą jie mane išgelbėjo, kai kilo nesusipratimas su Sporto komitetu.

Dirbdant „Sovetskij Sport“ redakcijoje prireikė parašyti socialinėmis temomis. Atvažiavau į Vilnių ir sužinojau, kad toks treneris pavarde Kostenka negavo nusipelniusio trenerio vardo, nors užaugino vaikinus, tapusius Europos jaunimo čempionais. Parašiau apie tai straipsnį.

Netrukus gavau telegramą, jog kurstau tautinę neapykantą. Reikėjo kažkaip išsisukti, o tada kaip tik įvyko Heino Endeno vestuvės su gimnaste Galina Beloglazova. Parašiau apie jas, ir Tautinių reikalų komiteto pirmininkas paskui visur kišo mano straipsnį: atseit, pažiūrėkite, kokia graži istorija, rusė ir estas, abu sportininkai, va kaip reikia dirbti. Tada „Sovetskij Sport“ vyriausias redaktorius paskambino Lietuvos komunistų partijos centro komitetui ir pasakė, kad toks žurnalistas kaip aš negali kurstyti tautinės nesantaikos. O prieš tai jis pats norėjo mane sudraskyti į skutus, šūkavo: „ką tu padarei, ožy, jaunas ir kvailas, pakišai mūsų laikraštį!“

Tuo metu susidraugavau su Jurijumi Fiodorovu – pirmuoju A. Sabonio treneriu. Parašiau ir apie jį, ir taip mano „nuodėmės“ galutinai buvo atleistos.

– Papasakokite daugiau apie A. Sabonį.

– Labai apmaudu, kad jį kamavo Achilo sausgyslės traumos. Antraip jis, manau, ne tik būtų spindėjęs NBA, bet ir visus juos ten pastatęs ant ausų.

Kai gydėsi traumas, jo dienos būdavo ilgos, monotoniškos, nuobodžios. Kartą jį aplankiau: visas jo pasaulis tada buvo susitraukęs iki baseino ir pratimų prie gimnastikos sienelės. Gerai, kad padėdavo reabilitologas, nes vienas Sabas tokiomis aplinkybėmis kažin ar apskritai būtų lipęs iš lovos.

Tada sklido kalbos, neva jis laužo režimą. Sabas pats manęs paklausė, ar girdėjau naujausią anekdotą apie jį. Atseit net Sabonio mama skundžiasi, ir kaimynai kalba, kad girtas grįžta namo, nežaidžia, nedirba, pinigų neparneša. Nors iš esmės aš nė sykio jo girto nesu matęs.

Arvydas Sabonis
Arvydas Sabonis
© RIA / Scanpix

Jo pirmoji trauma įvyko dėl to, kad jis labai priaugo svorio ir nekreipė dėmesio į gydytojus, kurie ragino stiprinti kojas. Antrą kartą sausgyslė jam plyšo paslydus ant laiptų, bet ne aludėje.

Toks jau jis, nesirūpina žemiškais dalykais, jam nusispjauti. Atsimenu, kai gavo pirmąjį automobilį – o vairuotojo teises, žinoma, padovanojo kartu. Važiuojame kartu per Vilniaus senamiestį, jis lekia kaip akis išdegęs. Sakau: „ką darai, neskubėk taip“. O jis: „ką, negi reakcijos neturime? Suspėsime pasukti“. Nors kur ten suksi: gatvės senamiestyje – metras į vieną pusę ir metras į kitą.

Visi sportininkai – tokie lenktynininkai. Jie ir aikštėje elgiasi kaip nutrūktgalviai vairuotojai. Jiems visada atrodo, kad suspės išsisukti.

– Ar dar bendraujate su Saboniu?

– Paskutinį kartą Palangoje lankiausi per jo šuns gimtadienį. Mano Šengeno viza buvo baigusi galioti, bet Sabas užtarė mane Lietuvos ambasados darbuotojams. Sakė: „užeisi, pasakysi reikalą ir atskrisi“.

Ką gi, užėjau, bet pasitaikė kažkoks protokolo mėgėjas. Reikėjo užpildyti visus dokumentus, nurodyti kelionės tikslą ir taip toliau. Sakau: „skrendu į svečius“. Pas ką? „Pas Knopkę“. Jis pasižiūri į mane: „o kas tas Knopkė?“. Sakau: „tu ką, Sabonio šuns nežinai?“ O jis: „a, Sabonio šuo, palaukite, palaukite, tuoj viską sutvarkysime“. Taigi, Knopkė vertinama.

Arvydas Sabonis ir Vladimiras Tkačenka
Arvydas Sabonis ir Vladimiras Tkačenka
© Itar-Tass / Scanpix

– Ką prisimenate apie „Žalgirio“ ir CSKA superfinalus?

– Tai buvo pati kiečiausia sporto konfrontacija. „Žalgiris“ laimėjo Maskvoje. Abi komandos laukia kelionės pačiu įprasčiausiu traukiniu Maskva-Kaliningradas. Restorano vagonas pilnas švenčiančių lietuvių sirgalių. Po futbolo rungtynių aš tokio vaizdo niekada nesu matęs.

Sėdžiu su jais. Paprastai lietuviai sako: „Maskvoje – vieni kvailiai ir ožiai, o tu – visai kitoks. Už tai ir išgerkim“. O aš jiems atsakau: „ne, už kvailius ir ožius gerkite be manęs. Čia – mano miestas, aš čia gimiau ir užaugau“.

O šįkart kažkokia gerbiama šeima sako: „Maskvoje nuostabūs žmonės, pardavė mums bilietą į rungtynes už 25 rublius, už tai ir išgerkime“. Ką? Juk bilietas kainavo pusantro rublio! Sakau: „ne, aš už tokius pabaisas negersiu, visai neturi sąžinės“. Bet lietuviams kaina nerūpi, svarbiausia, kad pamatė rungtynes.

Paskui užėjo Sergejus Tarakanovas – kavos atsigerti. Dairosi, ieško vietos atsisėsti. O lietuviai net kojas ant suolų susikėlė – nepriims. Sako: „Sergejus – negeras žaidėjas, blogai elgiasi“. Bet kai atėjo Viktoras Pankraškinas parūkyti, priėmė, jį visi mėgo.

Paskui „Žalgiris“ dramatiškai laimėjo paskutines rungtynes, o tos pačios dieną rytą mirė SSRS komunistų partijos pirmasis sekretorius Konstantinas Černenka, ir šalyje buvo paskelbtas penkių dienų gedulas. Man tai reiškė penkias dienas be jokių sporto varžybų, taigi, ir be darbų. Ir visas tas penkias dienas mes šventėme „Žalgirio“ pergalę.

Lietuviai sakė: „negalvok, kad mes čia linksminamės dėl to, jog kažkas Maskvoje numirė. Mums išvis nusispjaut, kas ten pas jus valdo: Brežnevas, Chruščiovas ar Černenka“. Tada supratau, kad ši šalis apolitiška, kad čia visi mąsto taip: nelieskite mūsų, ir mes jums nieko blogo nedarysime.

– Ką manote apie dabartinę Rusijos krepšinio situaciją?

– Beprasmiška kovoti su dideliais žmonėmis. Jeigu jau Sergejus Ivanovas nusprendė sunaikinti Rusijos čempionatą ir įkurti VTB Vieningąją lygą, nieko nepadarysi.

Aš dar 2011 metais supratau, kad ji nebus sėkminga. Tada pirmą kartą pamačiau, kokią infrastruktūrą Europos čempionatui pasistatė Lietuva. O po to nuskridau į Kazanę, kur „Žalgiris“ žaidė VTB lygos rungtynes. Po jų kauniečiai ten ir pernakvojo, o kitą rytą kartu su mumis skrido į Maskvą, paskui skrido į Vilnių, tada autobusu važiavo į Kauną. Matydamas tuos pavargusius žaidėjus, aš supratau, kad be užsakomųjų skrydžių šitas turnyras ilgai neišgyvens.

Sergejus Ivanovas
Sergejus Ivanovas
© Itar-Tass / Scanpix

Mano nuomone, VTB lyga reikalinga pirmiausia dėl „Žalgirio“ ir CSKA akistatų. Visa kita yra tik užkandis prieš pagrindinį patiekalą. O jeigu pastarojo nėra, tai nėra ir Vieningosios lygos – tik atvirasis Rusijos čempionatas.

S. Ivanovas rodė mums skaičius, kaip pakilo rungtynių lankomumas vietoje Rusijos pirmenybių įkūrus VTB lygą. Jis, žinoma, buvo teisus, bet tai lėmė tokie miestai kaip Vilnius, Kaunas, Minskas. O kai tik lietuviai pasitraukė, VTB lyga tapo paprasčiausiai neįdomi.

Krepsinis.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(23 žmonės įvertino)
4.8261

Kadaise net „Žalgirio“ viliotas Lukauskis: jau buvome beveik sutarę, bet tada Romanovas kažko pribūrė (8)

Kai 17-metis Mindaugas Lukauskis 1997-ųjų sausį pirmą kartą karjeroje pasirodė ant parketo...

Skambučių iš Lietuvos nustebintas „Parma“ direktorius: toks treneris pasitaiko tik kartą karjeroje (162)

„Tai, kad Kazys Maksvytis treniruos Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę, mūsų klubui ir garbė,...

Traukti iš balos Lietuvos moterų krepšinį – užrūstinus Lukašenkos parankinį ir atsakius kinams (14)

Rimantas Grigas antrą kartą suka į moterų krepšinį. Pirmoji naujojo Lietuvos rinktinės...

Žinutės iš Maskoliūno sulaukęs Maksvytis: nežinau, kaip man seksis, bet norėjosi į šitą traukinį įsėsti laida „Krepšinio zona“ (25)

Kazys Maksvytis šeštadienio vakarą bandys atimti ugnį iš Prometėjo (taip vadinasi Kamianskės...

Diplomatinės krizės pristabdytas Krapikas – apie psichologinius išbandymus ir Motiejūną Eurolygoje (11)

Po trijų sezonų Kinijoje Gintaras Krapikas džiaugiasi būdamas Lietuvoje. Iš CBA lygos...

Top naujienos

Tomas Janonis | D+

Federacijos vadovo šeimos verslą lydi keisti sutapimai: į sąskaitas plaukia asociacijos eurai (4)

Lietuvos lengvosios atletikos federacija, gaunanti finansavimą ir iš valstybės, regis, glaudžiai...

Italijoje į darbą – tik su galimybių pasu: Lietuvoje į tokią idėją žiūrima su atsarga (183)

Siekiant pristabdyti COVID -19 plitimą, Italija imasi griežtesnių priemonių – nuo spalio 15...

Nuo sausio pirmosios daugiabučių gyventojai čia statyti automobilių nebegalės: įsigalios priimti KET pakeitimai (102)

Rugsėjis pažėrė pluoštą siūlymų keisti Kelių eismo taisykles. Viena jų ypač aktuali...

Preliminarūs rinkimų rezultatai: Vokietijos socialdemokratai įveikė Merkel bloką (59)

Vokietijos centro kairės Socialdemokratų partija (SPD) sekmadienį įvykusiuose nacionaliniuose...

Snieguolė Miceikaitė | D+

Teisininkas atsako: ar statybų eigoje rangovas gali didinti kainą?

Statybos kainoms išgyvenant piką, statytojai, motyvuodami brangstančiomis medžiagomis, didesnius...

Sumažėjus darbo krūviui mokytoją nutarta atleisti iš darbo žeminančiu būdu – kaip išspręsti tokius konfliktus

Kaip šaukštas deguto sugadina statinę medaus, taip ir konfliktas, kilęs darbe, gali rimtai...

Vienas po kito spaudimą didinantys įvykiai: kylančią trąšų kainą pajaus ir perkantys maisto produktus (5)

Dauguma žmonių apie trąšas nesusimąsto – nebent tada, kai važiuoja per ypač kvepiančią...

Valerijus Morozovas, šeimos gydytojas | D+

Gydytojas Morozovas – apie skiepus nuo gripo: jie nerekomenduojami tik dviem atvejais

Sveiki, sveiki atvykę į gydytojo kabinetą. Ir vėl didėja sergamumas COVID-19 . Bet kiek galima...