„Komentatorius turi nevengti pareikšti savo nuomonę, o žiūrovas, aišku, gali turėti savo. Nebijau interpretuoti įvykių aikštelėje, perteikti savo supratimą. R. Petrauskas, L. Kunigėlis, Nerijus Kesminas – visi jie man yra autoritetai, tačiau aš nesistengiu nieko kopijuoti ir siekiu turėti savo stilių“, – drąsiai kalba 25-erių vilnietis, per keletą metų jau spėjęs susidurti su darbu įvairiausio rango krepšinio varžybose – nuo NKL pirmenybių iki Europos vyrų čempionato.
Sidabru papuoštas Senojo žemyno pirmenybes R. Vyšniauskas nušvietė Lietuvos radijo klausytojams, o pastaruoju metu komentatoriaus balsas tapo neatsiejamu LKL rungtynių palydovu televizijos žiūrovams. Pokalbis su naujosios kartos komentatoriumi – apie karjeros pradžią, kritiką teisėjams, nešališkumą LKL grandų „Lietuvos ryto“ ir „Žalgirio“ mačų metu ir frazes, kurių tiesioginiame eteryje jis stengsis išvengti.
– Ryti, papasakok, kaip atsidūrei komentatoriaus kėdėje?
– Krepšinį komentuodavau ir vaikystėje prie televizoriaus, ir vėliau prie kompiuterio žaisdamas „NBA Live“. Mama man buvo sumeistravusi žaislinius krepšius su labai gražiais tinkleliais, tai ir ten komentuodavau, žaisdavau Eurolygą, rašydavausi rezultatus į sąsiuvinį, ką, įtariu, dariau ne tik aš vienas (juokiasi). Negaliu sakyti, kad aš pasirinkau komentatoriaus kėdę. Visą gyvenimą savo laisvalaikį siejau su sportu, bet kad iš to gyvensiu – net nesusimąstydavau. Po mokyklos baigiau anglų filologijos studijas, dirbau darbą pagal specialybę, ir netikėtai atsirado šansas užsikabinti.
Siunčiau savo įrašą konkursui Sporto TV, gavau pakomentuoti NKL rungtynes Šakiuose, visi liko patenkinti mano pasirodymu, tad internete sulaukdavau daugiau šansų. Vėliau pradėjau komentuoti ir futbolą, darbų vis daugėjo ir supratau, kad galiu siekti karjeros šioje srityje. Dirbu Sporto Televizijoje, kur man sudarytos puikios sąlygos save realizuoti. Dabar, kai daug sporto transliuojama internetu, yra realios galimybės jaunam entuziastui sulaukti savo šanso.
– Kokios buvo pirmosios rungtynės televizijoje, kurias teko komentuoti?
– Pirmosios rungtynės buvo „Viasat Sport Baltic“ eteryje. Laimėjau konkursą feisbuke ir su Gediminu Reklaičiu komentavome Europos čempionato rungtynes Turkija – Italija. Buvo tikrai linksma, nors, prisipažinsiu, labai jaudinausi.
– Atskleisk, iš ko mokeisi savo dabartinio amato ir kas tau yra komentatoriaus idealas?
– Matyt mokiausi nejučiomis, žiūrėdamas rungtynes. Lygiai taip, kaip ir rimtus anglų kalbos pagrindus ankstyvoje vaikystėje įgavau žiūrėdamas „Cartoon Network“. O ko pasimokyti turiu iš kiekvieno patyrusio profesionalo. Negaliu pasakyti, kad kažkuris vienas žmogus yra idealas. R. Petrauskas, L. Kunigėlis, N. Kesminas ir kiti – visi jie man yra autoritetai. Tačiau nesistengiu nieko kopijuoti, siekiu turėti savo stilių.
– Kas labiausiai patinka komentuojant ir kokios yra nemaloniausios šio darbo pusės?
– Labiausiai patinka buvimas arčiausiai visų įvykių aikštelėje, ir galimybė uždirbti iš to, kas man teikia didelį malonumą. Visą gyvenimą labiausiai mėgau žiūrėti sportą ir bendrauti su žmonėmis, todėl čia viskas susiderina. O nemalonių pusių beveik nėra. Kartais būna taip, kad po mačo lieku nepatenkintas savo komentavimu, todėl vėliau dar kelias dienas graužiuosi. Prireikė laiko įprasti ir atsisakyti laisvų savaitgalių, tačiau tai tik smulkmena.
– Neretai tenka girdėti pasipiktinusių balsų, kad sau leidi drąsiai vertinti vieną ar kitą epizodą. Iš kur toks pasitikėjimas?
– Nežinau, ar tai pasitikėjimas: gal tiesiog nebijau suklysti ar likti nesuprastas. Aš manau, kad komentatorius turi nevengti pareikšti savo nuomonę, o žiūrovas, aišku, gali turėti savo. Nebijau interpretuoti įvykių aikštelėje, perteikti savo supratimą. Tikrai nelaikau savęs ekspertu ir tikrai ne visada būnu teisus, tačiau sporto rungtynių žiūriu labai daug ir manau, kad šį bei tą išmanau.
Komentatorius negali tiesiog žerti statistiką ir pasakoti, kas turi kamuolį rankose. Būna taip, kad žmonės mane pataiso, pasako, kad blogai įvertinau epizodą ar nepelnytai kažką sukritikavau – už tokias pastabas visada padėkoju.
– Feisbuko grupėje „Trys su nesportine“ mėgstate kandžiai per dantį patraukti vieną ar kitą žaidėją, o po to su jais tenka bendrauti akis į akį. Ar netenka sulaukti priekaištų?
– Iš pačių krepšininkų dėl šio projekto beveik nieko nesu girdėjęs. Ten mūsų rašančių daug, kiekvienas išsako savo nuomonę, savo įžvalgas, kurios dažnai tarpusavyje netgi nesutampa. Niekada nesiimsiu įžeidinėti ar žeminti mūsų krepšininkų, tačiau konstruktyvi kritika turi egzistuoti. Jei kažkuris krepšininkas įsižeidė ar pyksta ant manęs, tai aš atsiprašau – nesu prieš nieką nusistatęs ir visiems linkiu tik gero.
– Prieš keletą savaičių duodamas interviu R. Petrauskas pažymėjo manantis, kad pamatęs akivaizdžią teisėjų klaidą komentatorius neturėtų tylėti. Sutinki su šia nuomone?
– Nemanau, kad komentatorius turėtų švaistytis tokiais pareiškimais kaip „teisėjaujama blogai“ ar „teisėjai blogai dirba savo darbą“ , tačiau jeigu tu per pakartojimą matai, kad priimtas blogas sprendimas – tylėti jokiu būdu nereikia. Kritikos reikia kiekvienam žmogui, kad ir ką jis bedarytų – ji tik skatina tobulėti. Tačiau kritika turi būti adekvati ir pasverta. Apie teisėjus nekalbu, vertinu tik konkretų epizodą, tačiau niekada neapibendrinu, kad teisėjavimas buvo blogas – neturiu tam kompetencijos. Paskutinėse „Lietuvos ryto“ – „Žalgirio“ rungtynėse ir pats nusvilau – įvykių sūkuryje nepamačiau, kaip Antanas Kavaliauskas kyštelėjo koją Lukui Lekavičiui ir pasakiau, kad pražangos galbūt ir nebuvo. Tai – vienas iš atvejų, kai graužiausi po mačo.
– Tik nesakyk, kad komentarų apie savo darbą neskaitai ir į juos nereaguoji.
– Žinoma skaitau, o tie, kurie sako neskaitantys – dažniausiai meluoja. Man įdomu, ką žmonės galvoja, kaip vertina, kartais matau ir gerų pastabų. Mėgstu pasijuokti iš savęs, todėl net ir komentarai, kuriuose būnu kalamas prie kryžiaus, sukelia šypseną. Apskritai aš pats atrašau žmonėms feisbuke.
– Ar sunku išlikti nešališkam, kai žaidžia du Lietuvos krepšinio grandai? Juk, vienaip ar kitaip, žmonių simpatijos krypsta į kurią nors pusę.
– Man tai tikrai nesunku: mėgaujuosi krepšiniu, o mėgstamų žaidėjų yra ir vienoje, ir kitoje komandoje. Būdamas paauglys labai emocingai žiūrėdavau rungtynes, bet su laiku visa tai dingo. Supratau, kad svarbiausia yra objektyvumas. Palaikau visas Lietuvos krepšinio komandas, o kai jos susitinka tarpusavyje – tiesiog mėgaujuosi krepšiniu. Tiesioginis eteris yra didelė atsakomybė ir jeigu tu nesugebi būti nešališkas, tuomet geriau visai nekomentuoti.
– Ar krepšinio kamuolį rankose tenka palaikyti pačiam, ar apsiriboji komentavimu?
– Abejoju, ar yra daug žmonių, kurie visą gyvenimą tik žiūri sportą, skaito naujienas, bet patys nėra kamuolio į rankas paėmę. Aš pats nuo penkerių metų žaisdavau futbolą ir krepšinį beveik kiekvieną dieną, lankiau ir treniruotes. Niekada nebuvau geras žaidėjas, bet man buvimas aikštelėje teikia didelį malonumą. Net ir dabar, kai triskart buvo plyšęs kryžminis kelio raištis, kartais išbėgu į aikštelę, nors gal jau ir nereikėtų (šypteli).
– Pabaigai – keletas ne itin rimtų klausimų. Kas blogiausio rungtynių metu gali nutikti krepšinio komentatoriui?
– Na, gali pilvą susukti arba koks nors Domantas Šeškus sulaužyti nešiojamą kompiuterį. Pavojai tyko visur, turi būti budrus ir viskam pasiruošęs (juokiasi).
– Ko niekada nepasakytum transliacijos metu?
– Niekada nepasakyčiau: „Diana, aš tave myliu“. Nes aš jos jau seniai nebemyliu. O jei rimčiau, tikiuosi išvengti tokių frazių kaip „kamuolys apvalus“ ir „dabar krepšinį moka žaisti visi“.
– Dėl darbo specifikos tau teko priimti netradicinį sprendimą – persikelti iš Vilniaus į Kauną? Kaip vilnietis iki kaulų smegenų vertina šią permainą?
– Sprendimas tikrai nėra tradicinis, nebent keliesi iš „Lietuvos ryto“ į Kauno „Žalgirį“ (kvatojasi). Mano situacija kiek kitokia: komentavimas yra viena darbo dalis, tačiau taip pat dirbu su LKL TV reportažais. Darbo kontora taip pat Kaune, tad ir man, ir darbdaviams žymiai patogiau, kai esu vietoje. Iš tiesų pasikeitė nedaug kas – nuo sostinės mane skiria 100 kilometrų, kai tik yra galimybė, grįžtu ir prisikraunu iš mamos maisto trims paroms. Kaune iš esmės matau tik darbovietę, Laisvės alėją, senamiestį, „Žalgirio“ areną ir „Akropolį“, tai jokio kultūrinio šoko nepatyriau. Man Kaune skanesni kebabai, todėl viskas tvarkoje.
LKL grandų dvikovą komentuoja L. Kunigėlio ir R. Vyšniausko duetas:
