Intriguojančia M. Pozo istorija ir unikalaus fotoreportažo kadrais pasidalinti nusprendė ilgametis jo bičiulis, portalo Planetacb.com žurnalistas Javieras Balmaseda.
„Nėra abejonių, kad istorija slepiasi už kiekvienos fotografijos. Tačiau ši istorija – išties unikali. Labai malonu, kad ji susidomėjimą kelia ir paties Sabo gimtinėje“, – bendraudamas su Krepšinis.lt teigė J. Balmaseda, iš savo archyvo ištraukęs ir 1992-ųjų birželio pradžios AS laikraštį, kuriame buvo publikuotas tikrą audrą Ispanijoje sukėlęs M. Pozo reportažas iš Kauno.
Reportažas, kurio „vinimi“ tapo tuomet 27-erių A. Sabonio interviu – Lietuvos krepšinio milžinas jaunam ir nepatyrusiam žurnalistui prisipažino žengiantis naują ir labai svarbų savo karjeros žingsnį.
Bet, kaip ir pats istoriją aprašęs J. Balmaseda, apie viską pasakosime nuo pradžių.
Kai 1992-ųjų gegužės pabaigoje M. Pozo sulaukė telefono skambučio, laiką jis leido gimtojoje Malagoje ir net negalėjo įsivaizduoti, į kokią neįprastą misiją bus išsiųstas. Į 25-erių praktikantą kreipėsi Martinas Tello – tuometinis laikraščio AS krepšinio skyriaus vadovas.
M. Tello patikimų šaltinių buvo informuotas, kad A. Sabonis netrukus paliks Valjadolido „Forum“ komandą (joje lietuvis žaidė tris sezonus – 1989-1992) ir savo karjerą tęs Madrido „Real“ gretose.
Redakcijoje buvo priimtas žaibiškas sprendimas – apie šią naujieną būtina pranešti pirmiems. Ir kuo greičiau. Kadangi vilčių, jog faktą patvirtins pats klubas – nebuvo, naujieną nuspręsta išpešti iš paties Arvydo lūpų. Tačiau tai buvo labai sudėtinga užduotis – tuo metu A. Sabonis su šeima jau buvo išvykęs į Lietuvą ir prisijungęs prie tarptautinėje arenoje debiutuoti besiruošiančios nacionalinės rinktinės.
AS redakcija nusprendė rizikuoti ir kreipėsi į jauną Malagos fotografą, jau kurį laiką bendradarbiavusį su AS ir turėjusį kontaktų su lietuviais. Visų pirma, su Ispanijoje žaidusiu Valdemaru Chomičiumi – geru Arvydo draugu.
„Mariano, Sabonis netrukus pasirašys sutartį su „Real“. Tau nuperkami skrydžių bilietai, tačiau reikės pasistengti ir padaryti Arvydo nuotrauką su kokia nors Madrido klubo simbolika“, – tokią informaciją redaktorius perdavė jaunajam savo reporteriui. Skambėjo paprastai, tačiau pats M. Pozo neslėpė nerimo.
„Jeigu pavyks – tai bus metų naujiena. Jeigu ne – mano didžiausia asmeninė nesėkmė“, – savo reakciją dabar prisimena ispanas. Patirti nesėkmę Lietuvoje buvo kur kas daugiau galimybių, nei triumfuoti – jau tada Arvydas garsėjo kaip geraširdis, tačiau žurnalistams žodžių labai šykštintis žmogus.
Tačiau M. Pozo žinojo, į ką veliasi – Lietuvoje jis jau buvo apsilankęs vasario mėnesį kartu su V. Chomičiumi ir Javieru Imbroda. Tuomet buvo sutarta, kad Ispanijos krepšinio specialistas J. Imbroda padės Lietuvos rinktinei atrankos į Barselonos olimpines žaidynes turnyre. Taigi, Mariano pasiryžo šiai avantiūrai.
Jis išvyko į Madridą, o po dienos per Kopenhagą išskrido į Vilnių. Danijos oro uoste M. Pozo atsitiktinai susitiko su dviem amerikiečiais reporteriais – Jackie Krentzman ir Stuartu Brininu – jie taip pat keliavo į Lietuvą su tikslu pakalbinti Šarūną Marčiulionį, tuo metu žaidusį „Golden State Warriors“ komandoje.
Čia laukė pirmasis netikėtumas.
Skrydžio į Vilnių metu lėktuve daugiau žmonių nebuvo – tik trys žurnalistai ir įgula. Neseniai nepriklausomybę atkūrusi Lietuva tuo metu dar nebuvo populiari kelionių kryptis, situacija šalyje – ne itin stabili, lėktuvo bilietai – brangūs. Kaip prisimena M. Pozo, tuo metu buvo tik viena galimybė per savaitę iš Ispanijos į Vilnių atskristi su vienu patogiu persėdimu. Todėl, oro uoste nepamatęs daugiau ispanų žurnalistų, jis suprato – į keistą misiją iškeliavo vienas pats.
V. Chomičiaus giminaitis iš Vilniaus oro uosto ispaną nuvežė tiesiai iki Kauno Sporto halės, kurioje tą vakarą naujai suburta Lietuvos rinktinė žaidė vienas pirmųjų oficialių savo rungtynių prieš Ilinojaus universiteto ekipą.
„Tai buvo tikra šventė. Lietuva ir vėl turėjo savo nacionalinę rinktinę, svarbiausius savo krepšininkus, kurie nebeapsivilko sovietinės komandos aprangos po nepriklausomybės atkūrimo ir kruvinų 1991-ųjų sausio įvykių. Komanda ruošėsi dalyvauti 1992-ųjų Barselonos olimpinių žaidynių atrankoje“, – pasakojo M. Pozo.
Per atokvėpio minutę ispanas pasikalbėjo su J. Imbroda ir V. Chomičiumi. Išgirdę misijos tikslą, pastarieji liko nusiteikę gana skeptiškai.
„Bus labai sunku“, – ištarė beveik vieningai. Tačiau suteikė ir vilties – iš karto po rungtynių Halėje buvo organizuojama nedidelė krepšininkų šventė, kurioje Mariano ir nusprendė išbandyti laimę. Neliko nieko kito, kaip laukti.
„Pasibaigus rungtynėms netrūko kalbų, sveikinimų, žaidėjų pokalbių, pokštų ir alaus. Prisiartinau prie Sabo, jį pasveikinau. Pasikalbėjome kurį laiką, kol Sabas man uždavė tiesų klausimą: „Dėl kokios priežasties atvykai? Liksi su mumis sekti rinktinės rezultatų?“ Atsakiau, kad neliksiu ir kad atvykau pasikalbėti su juo pačiu. Deja, jau po akimirkos Sabonis atsuko nugarą ir neberodė jokio noro bendrauti, – dėstė M. Pozo. – Pabandžiau laimę kitaip. Ištariau: „Arvydai kelionė man labai svarbi, tiesiog papasakok, kokie tavo tolimesni planai, ir tiek.“
Kadangi niekas nepadėjo, J. Imbroda prisiartino ir patikino tautietį, pats pabandysiantis įkalbėti Sabonį. Tačiau, anot ispano, geresnį patarimą davė V. Chomičius.
„Palauk, kol šventė įsibėgės, kol bus išgerta keletas bokalų. Ir aš laukiau“, – smulkmeniškai įvykį atpasakojo M. Pozo.
Anot žurnalisto, po kurio laiko Sabą jis „atakavo“ turėdamas argumentą: „Arvydai, jeigu manęs neišklausysi, aš prarasiu darbą.“ Ir tai padarė poveikį.
„Ką nori, kad aš pasakyčiau? Kur žaisiu toliau? Taigi Madrido „Real“ komandoje“, – netikėtai ištarė Sabas.
Kaip prisimena M. Pozo, šis atsakymas jį beveik išvertė iš koto. „Pasakiau, kad turiu įsirašyti nediduką interviu ir padaryti keletą nuotraukų. Lietuvis ramiai perklausė: „Turi „Real“ marškinėlius? Einame, užsivilksiu.“
„Negaliu sakyti, kad nedrebėjau – supratau, kad paruošiu metų naujieną laikraščiui jau vos po trijų valandų, kai išlipau iš lėktuvo. Nuėjome į persirengimo kambarius, kad niekas mūsų nematytų.
Ten Arvydas apsivilko markšinėlius, užsidėjo kepurėlę, aš jį nufotografavau ir paėmiau interviu. Viskas įvyko labai greitai, tačiau aš jau buvau pasiekęs savo tikslą ir turėjau visą savaitę priešakyje mėgautis Kaunu, krepšiniu ir bendrauti su bičiuliais – anksčiau išvykti iš Lietuvos tiesiog galimybių“, – prisimena M. Pozo.
Nebuvo galimybių ir perduoti informacijos, todėl po savaitės į Ispaniją sugrįžusį žurnalistą iš karto pasitiko AS redaktorius, paėmęs ranka rašytus tekstus.
M. Tello nuoširdžiai apkabino jaunąjį reporterį ir pripažino nesuprantantis, kaip jam pavyko įvykdyti misiją.
„Aš ir pats iki šiol tuo netikiu. Niekada negalėsiu atsidėkoti A. Saboniui už šią dovaną“, – pripažįsta M. Pozo.
AS laikraštyje paskelbta informacija apie tai, kad A. Sabonis žais „Real“ gretose, sprogo tarsi bomba. Naujiena buvo rezonansinė – netgi pats „Real“ klubas jau po kelių valandų oficialiai pranešė apie susitarimą, pasiektą su Lietuvos milžinu, apie tai netrukus rašė visos Europos ir netgi JAV žiniasklaida.
Pas M. Tello, tuomet „sušaudymui“ išsiuntęs jauną reporterį, prisimena: „Nusprendėme sužaisti loterijoje ir netikėtai laimėjome pagrindinį prizą. Mariano Lietuvoje darbą atliko lyg geriausias JAV karo reporteris. Jeigu reikėtų palyginti su šiais laikais, savo prašymą debiutantui prilyginčiau tokiam atvejui, jei kažkas „žaliam“ žurnalistui lieptų vykti į Baltuosius rūmus ir asmeniškai pakalbinti Donaldą Trumpą. Ir, be to, jam dar turėtų pasisekti.“
„Manau, kad sėkmė Kaune padarė lemiamą įtaką tam, kad Mariano savo gyvenimą susietų su žurnalistika“, – įsitikinęs M. Tello.
To neslepia ir pats M. Pozo.
„Manau, kad tai buvo pats svarbiausias mano gyvenimo reportažas AS laikraščiui, nulėmęs tolesnę profesinės karjeros kryptį“, – tvirtina Sabą prakalbinęs ispanas, iki šiol sėkmingai bendradarbiaujantis su AS laikraščiu ir portalu.
Nuo šios įsimintinos istorijos prabėgo jau 26-eri metai, o malagietis toliau darbuojasi žiniasklaidoje, yra pripažintas ACB lygos ir Eurolygos fotografas, išleido keturias fotoreportažų knygas ir už savo darbus buvo apdovanotas ne viena premija.
Skaitytojų dėmesiui pateikiame visą M. Pozo interviu su A. Saboniu, išspausdintą 1992-ųjų birželio 3 ir 4 dienos AS laikraštyje.
– Arvydai, tavo bičiuliai sako, kad Madrido „Real“ komanda visada buvo Arvydo „Svajonių komanda“. Ar tai tiesa?
– Taip, Madrido klubas išlaiko tarptautinį prestižą, peržengiantį visas sienas. Nuo vaikystės girdėdavau apie „Real“ ir komandos pergales tiek krepšinio, tiek futbolo aikštėse. Vis dėlto, kai atsirado galimybė žaisti Ispanijoje, aš sudariau sutartį su Valjadolido „Forum“, kadangi tai buvo pirmas klubas, panoręs derėtis. Pasiūlymas buvo geras, jie parodė daug dėmesio ir norėjo greito atsakymo, kurio ir sulaukė.
– „Real“ septynis kartus laimėjo Europos čempionų taurę, tačiau dabar jau ilgiau nei dešimtmetį prestižinio trofėjaus neiškovoja. Ar manai, kad komandai būsi tas svarbiausias papildymas, padėsiantis kovoti dėl titulų?
– Su „Real“ noriu ir galiu laimėti viską. Netgi norėčiau pabaigti savo karjerą šiame klube, iškovojęs didžiausią įmanomą titulų skaičių. Dėl to ir pasirinkau „Real“ – kad atsisveikinčiau aukštumose.
– Tave vadina geriausiu Europos vidurio puolėju, tačiau jau ne vienus metus esi be jokių titulų. Galbūt tai buvo dar vienas motyvas, kodėl nusprendei keisti klubą?
– Taip, būtent. Kiekvieno sportininko tikslas yra laimėti. Valjadolide turėjau beveik viską, bet trūko skambių pergalių. O„Real“ turi solidžią sudėtį – ir jaunimo, ir veteranų. Galime nužygiuoti labai toli. Valjadolide praleisti treji labai smagūs metai, ir nors aukštumų su komanda pasiekti nepavyko, už viską galiu tik padėkoti. Valjadolide man patiko viskas, ten susiradau labai gerų ir patikimų draugų. Ačiū, Pucela (taip Ispanijoje kartais vadinamas Valjadolido miestas, – red. past.).
– Kada konkrečiai pasirašysi sutartį su „Real?“
– Ateinančią savaitę, per turnyrą Graikijoje, kuriame dalyvausime su Lietuvos rinktine. Mano atstovas ir „Real“ vadovai taip pat atvyks į Atėnus, ten pasirašysime popierius. Tačiau susitarimas jau yra pasiektas.
– Valjadolide gimė ir du jūsų sūnus – vienas vos kiek daugiau nei prieš mėnesį.
– Per šiuos trejus metus mano asmeninis gyvenimas pasikeitė radikaliai. Iš niekuo nerūpestingo vienišiaus tapau šeimos tėvu. Ir taip, būtent Valjadolide gimė Žygimantas ir Tautvydas. Taigi, vienu ar kitu būdu visuomet turėsime ryšį su Valjadolidu, nes ten įleidome šaknis. Tai dar viena priežastis, kodėl pasirinkau Madridą – abu miestai yra greta, o aš nebūsiu nutolęs nuo savo draugų.
– Lietuvoje klubinis krepšinis atsidūrė didelėje krizėje. Geriausi žaidėjai išvyko rungtyniauti į užsienį, „Žalgirio“ susilpnėjimas nuvylė sirgalius. Netgi teko laikinai uždaryti legendinės Sporto halės duris ir rungtynes žaisti mažesnėse salėse, anksčiau naudotose tik treniruotėms.
– Manau, kad pamažu sugrąžinsime krepšiniui populiariausios sporto šakos Lietuvoje vardą. Taip, visi veteranai išvyko į užsienį ir gimtinėje liko tik jaunimas, todėl komandos susilpnėjo. Įtakos ištikusiai krizei turėjo ir politinė situacija šalyje.
– Regis, susidomėjimas sugrįžta jau dabar – Sporto halė per rinktinės rungtynės buvo pilnutėlė.
– Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir, galų gale, suformavus Lietuvos rinktinę, susidomėjimas tikrai išaugo. Tačiau aš nesu išankstinės euforijos šalininkas. Visas pasaulis mus jau mato Barselonos olimpinėse žaidynėse, bet aš manau, kad priešolimpinis turnyras bus labai sunkus, niekas tikrai nėra užtikrintas, kad užims vieną iš keturių pozicijų, garantuojančių bilietą į Barseloną.
– Su Saboniu ir Marčiulioniu sudėtyje viskas atrodo paprasta.
– Yra daug kitų komandų su ryškiomis asmenybėmis, gerai sukomplektuotų. Iki dabar turėjome tik labai lengvus pasibėgiojimus pasiruošimo rungtynėse. Suomijos jaunimo rinktinė, JAV universitetai, kitos Baltijos šalių komandos, Lietuvos B rinktinė... Pernelyg minkšta, kad darytume išvadas. Kitą savaitę laukia „Akropolio“ turnyras Graikijoje, kur prasidės sunkumai. Italija, Graikija, Prancūzija – bus rimti testai.
– Kas, be sportinio intereso, nulėmė tai, kad sutartis su „Real“ buvo pasiekta?
– Daug kas turėjo įtakos, tačiau galiu tau pasakyti, kad pinigai tikrai nebuvo lemiamas faktorius. Turėjau netgi ekonomiškai geresnių pasiūlymų – tiek iš Europos, tiek iš JAV.
– Sakoma, kad esate geras bičiulis su Antonio Martinu (tuometiniu Madrido „Real“ aukštaūgiu, – red. past.) ir galite suformuoti nesulaikomą tandemą.
– Antonio yra puikus žaidėjas ir turi charakterį. Vertinu jį kaip draugą, tačiau dabar viską reikia daryti iš eilės. Mano tikslas – Lietuvos rinktinė ir olimpinės žaidynės. Tai ne tik sportinės viltys, bet visos mūsų šalies pasididžiavimas – po Nepriklausomybės atkūrimo vėl matyti plazdančią trispalvę, mūsų tautinius simbolius.
– Šarūnas Marčiulionis atstovavo Vilniaus „Statybai“, o tu pats – Kauno „Žalgiriui“. Tai yra principinių varžovų komandos, kaip, pavyzdžiui, Madrido „Real“ ir Madrido „Estudiantes“ Ispanijoje. Nebus konflikto?
– Šarūnas atvyko iš JAV, o aš – iš Ispanijos, kiti atvyko iš Vokietijos, Australijos ir kitų įvairių pasaulio šalių. Čia esame dėl vienos bendros priežasties: Lietuvos. Ir visa kita – nesvarbu.
Kaip paaiškėjo vėliau, A. Sabonio nuogąstavimai dėl rinktinės žadimo olimpinių žaidynių atrankos varžybose Badalonoje nepasitvirtino. Vlado Garasto treniruojama Lietuvos rinktinė laimėjo visas 11 rungtynių ir užtikrintai pateko į Barselonos olimpiadą, kur pirmą kartą šalies istorijoje iškovojo bronzos medalius.
A. Sabonio planams pabaigti karjerą Madride taip pat nebuvo lemta išsipildyti. „Karališkajame“ klube Sabas praleido tris sezonus, du kartus laimėjo Ispanijos čempionatą, 1995-aisiais triumfavo Eurolygoje ir tapo finalo ketverto MVP, tačiau jau tais pačiais metais Arvydas išvyko į NBA, kur pratęsė karjerą Portlando „Trail Blazers“ klube. Apskritai paskutine profesionalia A. Sabonio komanda tapo „Žalgiris“, kur vidurio puolėjas sėkmingai rungtyniavo 2003-2004 m. sezone.
