Vokietija – krepšininkui puikiai pažįstama karjeros stotelė. Savo karjerą būdamas vos penkiolikos M. Mažeika pradėjo gimtojo miesto „Neptūne“, vėliau, būdamas devyniolikos, jis išvyko į Vokietiją, kur gynė Berlyno „Alba“ garbę. 2005-aisiais su U-20 nacionaline rinktine M. Mažeika tapo Europos vicečempionu.
Tada prasidėjo kelionės – Italija, Rusija, sugrįžimas į „Neptūną“, Latvija, Atėnai ir... Dar kartą „Neptūnas“. Tąkart Klaipėdos miesto komandai krepšininkas atidavė šešis sezonus, vienas jų buvo paženklintas klubo debiutu Eurolygoje, čia užsitarnavo kapitono pareigas.
193 centimetrų ūgio gynėjas spėjo tapti ne tik komandos kapitonu, bet ir Klaipėdos krepšinio simboliu, todėl daugelis nustebo, kai 2017-aisiais tapęs geriausiai besiginančiu Lietuvos krepšinio lygos žaidėju pakėlė sparnus ir pasirašė ilgametę sutartį su stebuklų „Bundeligoje“ nedemonstruojančia Jenos miesto komanda.
„Kalbą teko prisiminti, – kalbėdamas su LRT.lt konstatavo 33-ų M. Mažeika. – Ilgai netrukau. Čia labai vertina, jei stengiesi kalbėti jų kalba. Priėmė mane ganėtinai šiltai. Žinojau, kur važiuoju. Gyvenimo sąlygos yra geros, šeima yra patenkinta. O namai ten, kur šeima. Čia gerai jaučiamės“.
– Martynai, kodėl būtent Vokietija?
– Prieš kelis metus turėjau nuojautą, kad dar teks grįžti į Vokietiją. Puikiai žinojau, kaip profesionaliai čia yra žiūrima į krepšinį: kaip viskas vyksta, kaip yra elgiamasi su žmonėmis, žaidėjais, su jų artimaisiais.
Esu turėjęs įvairiausios patirties. Tikrai esu žaidęs klubuose, kuriuose su žaidėjais nebuvo skaitomasi. Todėl mano sprendimą nulėmė vokiečių požiūris į krepšininkus ir patį krepšinį. Tai suteikia ramybę ir stabilumą. Būtent tai mane ir suviliojo.
– Nebuvo skaudu palikti „Neptūno“ po šešių sezonų?
– Visko buvo. Įvairių situacijų. Juk krepšinis – dalykas, kuriame apstu susitarimų ir sutarčių, o abi pusės turi būti patenkintos. Apie tai, kodėl aš nelikau Klaipėdoje, galbūt, reikėtų klausti buvusių klubo vadovų. Nesigavo mums susitarti. Gal vadovai galėtų atsakyti, kodėl. Bet nemanau, kad tai buvo mano paskutiniai metai „Neptūne“.
Pats labai norėčiau grįžti ir pabaigti savo krepšininko karjerą Klaipėdoje. Juk šis klubas man labai daug reiškia... Nesupraskite klaidingai, su „Neptūnu“ tikrai išsiskyrėme be pykčių. Visada tik teigiamai atsiliepiu apie šį klubą ir drąsiai sakau, kad dar norėčiau grįžti. Tas jausmas, kai kovoji už savo miesto klubą ir pasieki dideles pergales, padarai laimingus savo žmones, yra labai smagus. Todėl tai patirtį dar kartą labai norėčiau.
– Martynai, kada tarp krepšininkų prasideda kalbos apie karjeros pabaigą? Po trisdešimto gimtadienio?
– (juokiasi) Dažniausiai. Bet kiekvienas krepšininkas jaučiasi skirtingai. Labai svarbi čia yra psichologija – keliesi ryte ir klausi, ar vis dar to nori, ar vis dar nori varginti savo kūną, ar tau tai patinka. Tai yra labai svarbu. Manau, kad krepšininkai karjeras baigia ne tik dėl traumų, ne dėl to, kad jie negali greičiau bėgti, bet dažnas jų supranta, kad tiesiog nėra noro eiti į treniruotes, važiuoti į rungtynes. O aš? Nejaučiu tokio nuovargio. Klausei, ar kalbos apie karjeros prasideda po trisdešimtmečio. Taip. Bet jei gerai jautiesi, visas tokias mintis veji į šoną.
– Savo metų neskaičiuojate?
– Ne. Kiekvieną dieną bendrauju su jaunimu ir pats jaunėju (juokiasi).
– Ko vyresni krepšininkai gali išmokti iš jaunimo?
– Geras ir sunkus klausimus. Pastebėjau, kad iki šiol pats dažniau patarimus dalinu. Juk per savo karjerą mačiau įvairiausių situacijų. O iš jaunimo visada galima pasimokyti, aš netgi iš savo vaikų mokausi. Iš saviškių mokausi kantrybės. Juk nesame robotai, kartais nutrūkstame.
Pastebėjau, kad mano vaikas neretai būna kantresnis už mane. Jis viską daro teisingai. Man tik pavydėti belieka. Jaunimas... Žinai, aš pats nesijaučiu senas, tad mokausi pats ir jaunimui patarimus skaldau, ir užvedinėti dar juos reikia nuolat.
– Jeigu jau mes kalbame apie jaunimą, tai gal galėtumėte pasakyti, kuo skiriasi Martynas Mažeika, kuris atstovavo Lietuvos U-20 rinktinei nuo dabartinio?
– Požiūris į krepšinį pasikeitė. Klaipėdos krepšinio mokyklos filosofija visada būdavo paprasta: pasiimi kamuolį ir matai lanką. Daugiau nieko ten mūsų nemokė – tai buvo svarbiausia. Todėl aš labai džiaugiausi prieš kelis metus tapęs Lietuvos krepšinio lygos (LKL) geriausiai besiginančiu žaidėju. Man tai buvo vienas įspūdingiausių momentų karjeroje. Anksčiau treneriai nuolat man kartodavo, kad negaliu gintis. Tai man buvo galvoje labai įstrigę.
Todėl kiekvienoje treniruotėje, kiekvienose rungtynėse aš galvodavau tik apie gynybą. Tai įaugo į kraują. Žinojau, kad ateis diena, kai visiems įrodysiu, kad galiu. Taip aš pradėjau kaifuoti nuo gynybos. Man patiko. Kas yra krepšinis? Statistika yra svarbi analizuojantiems žaidėjus. Tačiau aš galvoju, kad svarbiausia visada turi būti žaidimo kokybė. Bent jau man tai yra svarbiausias dalykas krepšinyje. Kartais galiu daug įmesti, kartais galiu daug pramesti, bet visada galvoju, ar sugebėjau sužaisti kokybiškai, ar padėjau komandai, ar treneris leido man aikštėje būti trisdešimt minučių. Dabar man tai yra svarbiausia. Tuo skiriasi dabartinis Martynas nuo jaunėlio.
– Kada baigiasi statistikos vaikymasis?
– Niekada nebuvau krepšininkas, kuris be saiko vaikosi geros statistikos. Niekada. Gal dėl to aš ir nukentėjau. Supratau, kad noriu kokybės, kai paskutinį kartą grįžau į „Neptūną“. Galbūt būtent dėl to klubas pradėjo keistis į gerąją pusę. Nuolat bandydavau kitiems žaidėjams įdiegti, kad tai yra svarbiausia. Gal dėl krepšininkų požiūrio klubas ir pasiekė aukštesnį lygį. Gal anksčiau visi atvykdavę galvojo, kad „Neptūnas“ bus klubas, kuriame galės „pasidaryti“ gerą statistiką, tačiau taip nenutikdavo, nes vertybės buvo kitos. Kiekvieną dieną aš norėjau padaryti, kad „Neptūnas“ būtų geresnis, kad tai būtų klubas, į kurį norėtų atvažiuoti visi geri žaidėjai.
– Buvote tarsi „Neptūno“ simbolis. Sunku buvo patikėti, kad galite pakelti sparnus.
– Pasakyti tiesą? Aš vis dar jaučiuosi „Neptūno“ komandos kapitonu (juokiasi). Aš vis dar esu ten. Palaikau vyrus, kurie gina šio klubo garbę. Visą laiką galvojau, kad esu klubo dalis, tačiau krepšinis toks jau yra... Būna, kad turi rinktis vieną arba kitą pusę. Niekada negali žinoti, kaip bus po metų ar kelių.
– Koks yra Vokietijos krepšinis?
– Čia dominuoja atletiškas žaidimas. Jau buvau netgi pamiršęs, kas tai yra. Teko darbuotis. Nebijodavau darbo, niekada jo nevengiau. Aš visada sakydavau apie krepšinį paprastai: „Vieni aukštai šoka, kiti žaisti moka“. Taigi ne kiekvienas, kuris aukštai šoka, gali sužaisti. Aš sugebu pasinaudoti savo patirtimi, jėga. Turiu savo „arkliukus“. Nepamirškime, kad esu tikras žemaitis – darbinis arkliukas, kuris nebijo sunkaus darbo. Žmonės čia tai vertina, o visi žinome, kad sunkus darbas padeda siekti rezultatų.
– Martynai, važiavote į Vokietiją kaip gynybos specialistas, ar buvo numatyta kita rolė?
– Jiems reikėjo, kad padėčiau įžaidėjo pozicijoje ir, žinoma, gynyboje. Čia pas juos varžovus spaudžia nuo pirmos sekundės per visą aikštę. Privalai dirbti. Rungtynėms reikia pasiruošti. „Na ura“ čia nesigaus gerai pasirodyti. Turi būti pasiruošęs darbui, nes čia visi mato, kaip esi pasiruošęs rungtynėms. Vieną kartą mūsų treneris vienam jaunam žaidėjui net pasakė: „Ar žinai, kaip Vokietija tapo tokia stipria valstybe?“ Jaunuolis atsakymo nežinojo. „Nes čia žmonės sunkiai dirba“, – tarė treneris.
– Kaip manote, kodėl M. Mažeikos niekada nebuvo nacionalinėje rinktinėje?
– Negaliu atsakyti.
– Bet siekis juk buvo?
– Žinoma. Nemeluosiu. Tikėjausi pakvietimo. Juk „Neptūnas“ buvo smagiai sujudėjęs, patekome į LKL finalą. Gerai sekėsi ir tarptautiniuose turnyruose. Neslėpsiu, visą laiką tikėjausi pakvietimo. Siekiamybė buvo. Norėjosi. Buvo daug noro. Juk buvo tikrai neblogų sezonų... Žaidėjus renkasi treneriai. Bet visada sakydavau, kad nesu blogesnis vien dėl to, kad nepatekau į rinktinę. Galvoju, kad ne visada geriausi žaidžia rinktinėje.
– Kaip manote, kiek klaidų per savo karjerą esate padaręs?
– Kažkada esu apie tai jau galvojęs. Yra tik vienetai, kurie nuolat pasirenka teisingą kelią. Pasvarstau kartais, kad su vienu treneriu galėjau visai kitaip bendrauti, galbūt, kažkada reikėjo imtis daugiau iniciatyvos, galbūt, į kažkurį klubą nereikėjo važiuoti, galbūt, nereikėjo pasilikti taip ilgai Klaipėdoje. Visokių smulkmenų yra, tačiau manau, kad viskas tik į naudą. Aš juk dar nebaigiu karjeros – galima tempti iki keturiasdešimties. Tokių pavyzdžių daug. Noro yra, pavyzdžių daug – galiu dar surasti daug teisingų kelių.
– O jeigu paklausčiau apie geriausius sprendimus?
– Labai džiaugiuosi, kad grįžau į „Neptūną“, kur pavyko pakelti savo karjeros kartelę. Žaidžiau aukščiausiame europiniame lygyje su savo klubu. Buvo smagu. Tai yra neišbraukiami mano karjeros momentai. Tai yra vienas geriausių mano sprendimų. O daugiau gerų? Net nežinau. Manau, kad blogų galima pririnkti daugiau. Juokinga, bet čia tinka posakis, kad visada gali būti geriau.
– Suprantama, kad visuomet jaunystėje yra svajonių klubas. Martynai, kuriame klube svajojote žaisti?
– Svajojau apie Kauno „Žalgirį“. Manau, čia tikrai nieko nenustebinsiu.
– Tikėjaisi išgirsti kurio nors NBA klubo pavadinimą?
– Ne. Bet gal čia ir yra paslaptis – reikėjo stipriau svajoti, ar ne? Galbūt, būčiau žaidęs ir kažkur kitur. Taip, buvau tasai, kuris niekada nėra nei svajojęs, nei garsiai sakęs „Aš žaisiu NBA“. Net vaikystėje. Nebuvau į tai paniręs. Bet ne dėl to, kad savimi netikėjau. Tiesiog galvojau, kad esu skirtas Europai, „Žalgiriui“.
– Nuolatinė diskusija – talentas ar juodas darbas. Kaip manote, krepšinis talentų ar juodadarbių sportas?
– Krepšinyje yra ir talentingų, ir juodadarbių. Yra talentingų, kurie net nepavargę įmeta dvidešimt taškų, jie net nesuprakaituoja. Kitiems reikia darbuotis, kitiems reikia ir gintis, ir pulti, todėl nori to, ar ne, pradedi prakaituoti. Galvoju, kad sunkiausias darbas yra gynyboje. O tiems, kas talentingas ir gali daug įmesti, tos gynybos daug ir nereikia. Todėl visuose klubuose yra ir talentų, ir juodadarbių. O aš tas per viduriuką. Vieną dieną aš būnu talentingas, kitą – juodadarbis (juokiasi).
– Išdrįsiu ir paklausiu, kaip manote, jūsų karjeroje pritrūko talento ar ūgio?
– Ūgio visada norėjau. Visada norėjau būti aukštesnis. Bent šiek tiek. O, jeigu atvirai, manau, kad pritrūko ir to, ir kito. Esu sunkiadarbis. Visas vasaras atiduodu sportui. Iš manęs jau žmona net juokiasi, kad vasarą manęs nemato. Savo talentą keliu į viršų tik juodo darbo sąskaita.
(Pauzė)
Žinoma, talento pritrūko. Be abejo, ir ūgio (juokiasi). Visada norėjau būti dvimetrinis. Pasižiūrėkime dabar, kokie žaidėjai aikštėje – įžaidėjai dvimetriniai, todėl reikia gynyboje su jais daug dirbti... O mes, įsivaizduok, klube turime bėdų su „trečiu“ numeriu, todėl man tenka ir šioje pozicijoje žaisti. Tai ką aš ten? Alkūnėmis. Treneris man jau kartą yra pasakęs „Kaip man gerai, kad tave turiu“. Pasidžiaugiau ir aš.
– Koks nusimato šis jūsų sezonas?
– Nesvarbu, kuriame klube žaidžiu, jis man tampa labai svarbus. Pergyvenu dėl nesėkmių, džiaugiuosi dėl pergalių. Tik atvažiavęs pasakiau visiems, kad noriu, kad klubas žaistų atkrintamosiose. Žinau, kad mūsų klubas yra pajėgus. Mano toks tikslas. Mūsų klubas nėra žaidęs „Bundesligos“ atkrintamosiose. Todėl noriu, kad jis tai pasiektų.
– Ir kaip vokiečiai nužvelgė atvykusį lietuvį, kuris užsibrėžė tokius tikslus?
– Labai teigiamai. Jie žinojo, koks yra mano charakteris. Suprato, kad nesu mėgėjas pralaimėti. Noriu, kad klubas, kuriame žaidžiu, pasiektų kuo daugiau. Ir, tiesą pasakius, dar neteko žaisti klube, kuriam nėra reikalingi pergalių trokštantys ir siekiantys aukštesnių tikslų žaidėjai.
– Martynai, aikštėje dabar keikiatės lietuviškai ar vokiškai?
– (Juokiasi) Prisipažinsiu, kad jau seniai esu nusikeikęs lietuviškai. Dabar Europoje yra tiek daug amerikiečių, kad tik supykus ant kurio nors priešininko, keiksnoji angliškai. Bet gal kartais „nusispjaunu“ kaip nors lietuviškiau. Bet techninių negaunu tiek daug, kiek gaudavau Lietuvoje.
– Esate skaičiavęs, kiek techninių pražangų esate gavęs už emocijas?
– Vieną sezoną LKL juk buvau antras pagal šiuos statistikos rodiklius. Man ir pačiam keista. Kartais būnu labai ramus, o kartais degu...
– Juk žemaičiai yra ganėtinai ramūs.
– Tikrai. Namuose esu tarsi katinas. Matyt, aikštėje išsiduodu, o po to jau ramus.
– Vokietijoje jau esate nubaustas technine pražanga?
– Praėjusiame sezone, kiek pamenu, nebuvau nubaustas. Nėra kada čia plūstis – čia sunkiai dirbame gynyboje, stovime, prakaituojame, kvėpuojame. Nėra kada keiktis.
