„Niekada nemėgau kameros, jos ir dabar nemėgstu. Ir neplanavau eiti į televiziją. Man tiesiog pasisekė. Grįžtant prie tos vadinamosios „laisvės laikų kartos“. Per mėnesį vietoje vieno televizoriaus atsiranda šeši, vietoje 2 dienraščių – 11, vietoje dviejų žurnalų – „Jaunimo gretų“ ir „Švyturio“ – 15. Visiems reikia žmonių, kurie užpildytų tuos puslapius. Ir mūsų 3 kursai žemiau, trys anksčiau – ėjo į darbą nuo pirmos studijų dienos. Galėjai rinktis – į televiziją, radiją ar kažkur kitur. Tais laikais kokybės kriterijai buvo juokingi. Ir aš buvau vienas tokių – taip ir nebeliko laiko mokslams. Iki šiol studijų taip ir nebaigiau...“, – pokalbyje su Andriumi Tapinu pasakoja vienas iš garsiausių Lietuvos krepšinio komentatorių.
Jūsų dėmesiui – įdomiausi legenda jau spėjusio tapti komentatoriaus atsakymai į klausimus ir visas „Laisvės TV“ laidos vaizdo įrašas.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado komentavimas?
– Visiškai atsitiktinai. Išvažiavome su kolega Giedriu Drukteiniu – taip jau mums susiklostė, kad dviese pavyko išvažiuoti į JAV. Oficiali priedanga buvo studijuoti dvi savaites Lietuvių Išeivijos Kultūros archyve Čikagoje. Prabuvome ten abu po 9 mėnesius. Buvo viskas jau virš leistinos buvimo ribos. Užsiiminėjome... Kuo tik neužsiiminėjome. Ir šuniukus vedžiojome, ir garažą statėme, ir pamatus po garažu kišome. Nelegaliai gana ilgai dirbome. Bet iš esmės tas darbas buvo toks, kad užsidirbi kažkiek pinigų ir nekaupi jų. Tu išleidi juos vien tam, kad pamatytum kuo daugiau šalies.
Pažintinė kelionė. Tik visa tai buvo pilkoje zonoje, jei būtų pagavę, gal būtų ir išsiuntę. Ir tuo metu turėjau galimybę pamatyti daug krepšinio rungtynių. Kadangi gyvenau Čikagoje, tai tuo metu buvo auksiniai Čikagos „Bulls“ metai, Michaelas Jordanas. Aš praktiškai kiekvieną savaitę visas rungtynes žiūrėdavau arenoje, kadangi buvau gavęs akreditaciją, nes aš juk žurnalistas.
– Taip, čia tas kur pamatus lieja nelegaliai.
– Taip. Ir senukus prižiūri. Ir grįžau atgal, ir mano kolega Vytaras Radzevičius jau buvo įkėlęs koją į taip vadinamą „Rytų Lietuvos“ televiziją, kuri vėliau buvo pavadinta „Baltijos televizija“. Ir jie nusipirko NBA teises ir Vytaras, kadangi buvo girdėjęs, kad toks bičas, kaip aš, buvo Amerikoje ir matė daug NBA paskambino ir pasakė: ateik ir pabandyk pakomentuot. Neturėjau net minties, kad man kažkas pavyks, net negalvojau. Ką ten galvosi, 21 metai. Nuėjau, pakomentavau ir kitą dieną jau paskambino direktorius ir pasakė, kad gal ir dar paprašysim pakomentuot. Viskas. Tiesiog pasisekė.
– Linai, koks didžiausias feilas buvo komentatoriaus karjeroje?
– Žinai, ką vadinsime feilu? Kai tu suklysti ir pavadini žaidėją ne ta pavarde – ar dar kažkas, čia mano nuomone, yra smulkmenos.
– Ne, aš kalbu apie tokius, kur prisimini ir pagalvoji – o varge.
– Na, šiaip didžiausias feilas, kuris galėjo įvykti, bet neįvyko – buvo toks vienas. Jei tai būtų išėję į eterį, viskas būtų pakrypę kiek kitaip. Labai trumpai ir ne visai iki galo, gerai?
– Ne, tai žiūrėkit, nebūtinai trumpai ir iki pabaigos. O po to mes neįdėsime.
– Aš žinau, žinau kaip jūs neįdėsite. Anonse jau bus.
– Mes nedarome anonsų, mums nereikia anonsų. Mes ir taip daug peržiūrų surenkame.
– Gerai, minėjau kad tais laikais kokybės kartelė nebuvo labai aukštai ir, nepaisant to, kad mes ir patys ją gal ir bandydavome išsikelti sau, vis karts nuo karto, tas rokenrolinis gyvenimas vis nuvesdavo. Tai padaugini kokia taurele, tai bokalu. Ir vieną kartą taip jau buvome jau pagavę tą rokenrolo bangą, kad su Vytaru Radzevičiumi nusprendėme grįžę po rungtynių, po transliacijos, kad reikia įgarsinti dar vieną NBA laidą, kad sekmadienį nereikėtų parintis, kad sekmadienis būtų laisva diena.
– Jau buvot įmetę?
– Taip, šiek tiek, šiek tiek. Ir kaip mums atrodė, mes viską padarysime idealiai, idealiai. Be stabdymų įrašysim. Stabdymų buvo.
– Nes reikėjo pakelti čerkelę.
– Ačiū Dievui ir tokiam kolegai vienam, garsistui ir montuotojui, kuris tuo metu vienas įrašinėdavo mūsų garsus. Ačiū Dievui, kad jis šeštadienį, prieš transliaciją nepatingėjo ateiti iš ryto anksčiau pažiūrėti ką gi tokio grandiozinio mes su Vytaru nuveikėme. Va tą įrašą norėčiau turėti labiau už viską. Ne pirmą, ne paskutinę transliaciją. Va tą įrašą. Ten buvo kažkas tokio. Jei tai būtų išėję į eterį, tai būtų šiek tiek pakeit, bent jau mano karjerą, tikrai labai į aiškią pusę.
– Į tokią tolstančią nuo televizijos pusę.
– Sparčiai, sparčiai tolstančią. Bet tai buvo labai gera pamoka ir kai supranti, kai suvoki kaip netoli nuo kracho buvai, taip krašteliu praėjai, tai nuo tada jau tokių dalykų neleidi sau.
– Sunku buvo pradėti komentuoti, gal turite kokių nors įrašų išsaugojęs?
– Gerai, kad viskas nevyko gyvai. Pirmos rungtynės būdavo atsiunčiamos kasetėje, o tas kasetes kaip filmus reikėdavo įgarsinti. Aš nelabai supratau, ką ten darau, tik šnekėjau ir viskas. Gaila, neturiu įrašo. O pirmos rungtynės gyvai buvo LKL čempionate, Kaune, labai prastoje salėje. Žaidė komandos, kurios dabar nebeegzistuoja – „Lavera“ ir „Statyba“. Buvo kažkoks košmaras, neatsimenu ką kalbėjau, buvau šlapesnis nei krepšininkai aikštėje. Bet net ir dabar prieš gyvas rungtynes man būna stresas, nėra taip, kad visiškai be jaudulio atidirbtum. Gal tai ir gerai, gal tai priverčia susikaupti.
– Legendinis „užsikruškite“. Ar šis demaršas sulaukė atgarsio?
– Nemažo, bet mano nuomone tai buvo išpūstas burbulas. Iš principo nesupratau, kodėl kilo tas erzelys. Lietuviškas žodis turi dvylika reikšmių. Ir ką aš norėjau pasakyti? Gal ir norėjau, bet nepanaudojau nenormatyvinės leksikos. Pasąmonėje glūdėjo ir išsiveržė.
– Esate sakęs, kad įspūdingiausia jūsų kelionė buvo su „Žalgiriu“ 1998-aisiais, į Saportos taurės finalą.
– Įspūdingiausios kelionės būna tos, kai tu grįžti ir matai, kai komandą pasitinka tūkstančiai žmonių. Taip, tai viena iš jų buvo 1998-aisiais, kai „Žalgiris“ grįžo laimėjęs Saportos taurę. Po metų buvo laimėta Eurolyga, tai buvo kažkokia kosminė pergalė. Ir, žinoma, 2003-ųjų išvyka su rinktine į Švediją, kai laimėjome Europos čempionatą. Rinktinė yra rinktinė, ir ta 6 tūkstančių lietuvių masė, kuri buvo užėmusi „Globe“ areną... Kažkas tokio, net dabar kalbant šiurpuliukai eina.
– Ar jums patinka komentatorius Vaidas Čeponis – su visu savo teatrališkumu?
– Aš manau, kad kiekvienas turi turėti savo stilių. Ir tik taip gali išsiskirti, nes jeigu imsime kopijuoti savo stilių, bus neįdomu. Aš rinkčiausi kitokį stilių, o Vaidas yra pasirinkęs savitą ir manau, kad yra daug žmonių, kuriems mano stilius nepatinka. Čia skonio reikalas.
– Esate filmavęs ir dokumentinių filmų iš krepšininkų rūbinių. Ar buvo sudėtinga?
– 2010-aisiais pirmą kartą filmavau Kęstutį Kemzūrą ir jo kalbas rinktinės rūbinėje. Jis buvo tas žmogus, su kuriuo lengva susitarti. Kai kur teko padaryti kompromisus. Buvo nelengva, nes teko įsibrauti į krepšininkų asmeninę erdvę. Rūbinėje skraido buteliai, yra keikiamasi, yra atvejų, kai į darbą paleidžiami ir kumščiai. Nes tai 12 vyrų su didžiuliu ego ir dideliu kiekiu testosterono.
Mes stengėmės paliesti tik tai, kas nieko neužgautų ir vėliau galėtų pakenkti krepšininkams. Kartais kai viena detalė išlenda į viešumą, ji gali tapti nacionaliniu dalyku. Kamerą rūbinėje turėjome ir po 2011-ųjų pralaimėjimo Makedonijai, kai pravirko dalis Lietuvos. Bet nebuvo ką rodyti, atėjo K. Kemzūra, tėškė mineralinio butelį į sieną, o visi kiti 30 sekundžių tylėjo. Ir nepamenu, kas tą tylą nutraukė. Man atrodo, kad K. Kemzūra. Jis ir sako: aš nieko negaišinsiu, mums liko 16 valandų iki svarbiausių rungtynių, o jas reikia laimėti. Viskas, tokia buvo kalba, o kitą dieną nugalėjome slovėnus ir laimėjome kelialapį į olimpinę atranką. Maloniausia, kad kitą dieną „Žalgirio“ arena buvo sausakimša, mes „ištraukėme“ rungtynes ir išvykome į Venesuelą.
– Sakėte, kad planuojate rašyti knygą?
– Ar taip sakiau? Jeigu rimčiau, jau dabar rašau vieną. Skirtą paaugliams, apie Joną Valančiūną. Per jį pabandysime jaunimui parodyti, kaip svarbu priimti tam tikrus sprendimus. Tai bus pateikta kaip sektinas pavyzdys, sėkmės istorija.