Lietuvos krepšinio deimantą šlifuojanti „Barcelona“ ragina jį pakeisti įpročius aikštėje

Droviu vaikinu už aikštės ribų Barselonoje laikomas Arnas Velička visiškai pasikeičia išbėgęs ant parketo. Akys dega ryžtu imtis inciatyvos atsakingiausiais rungtynių momentais, į energingą 17-mečio reikalavimą skirti techninę pražangą už vaidybą reaguoja ir rungtynių arbitrai – buvęs ilgametis „Barcelonos“ žaidėjas, 39-erių Rogeris Grimau skėsčioja rankomis sėdėdamas ant gimtojo miesto „Ciutat Esportiva Joan Gamper“ salės grindų.

Vargu ar A. Velička prisimena 2003-iuosius, kai R. Grimau su Ispanijos rinktine Stokholme pralaimėjo Europos čempionato finalo rungtynes Lietuvos rinktinei. Tuo metu Arnui tebuvo ketveri. 2010-aisiais, kai R. Grimau su „Barcelona“ tapo Eurolygos čempionu, Arnui tebuvo 11-a.

Sekmadienio vakarą šie dviejų skirtingų kartų žaidėjai akis į akį susidūrė Katalonijos sostinėje Barselonoje – R. Grimau vilkėjo Palensijos „Chocolates Trapa“ ekipos marškinėlius, o A. Velička atstovavo komandai, kurios marškinėlius kadaise išaugo ir į pagrindinę „Barcelonos“ sudėtį prasimušė minėtasis jo oponentas. Tai – „Barcelona-2“ ekipa, į savo gretas suburianti išskirtinius talentus iš įvairių Europos kraštų.

Nors ryškia krepšinio žvaigžde R. Grimau niekada netapo, savo kolekcijoje jis turi ne vieną garbingą trofėjų, o sekmadienį savo meistriškumą pademonstravo ir A. Veličkai su komandos draugais.

Lietuvio prasmingai išreikalauta techninė pražanga už vaidybą tebuvo vienas iš nesėkmingų epizodų, tačiau iš viso veteranas pelnė 17 taškų ir buvo vienas iš pagrindinių Palensijos ekipos pergalės kalvių. Antrame pagal pajėgumą Ispanijos čempionate svečiai 74:71 nugalėjo „Barcelona-2“ atstovus.

Savo ruožtu A. Velička per 19 minučių pelnė 8 taškus, pataikydamas 1 mestą tritaškį, 2 iš 4 dvitaškių ir 1 baudą. Taip pat 192 cm ūgio lietuvis atkvojo 3 kamuolius, atliko 1 rezultatyvų perdavimą ir 4 kartus suklydo.

Vienintelis taiklus lietuvio tritaškis ant kojų pakėlė visus „Barcelonos“ dublerių komandos atsarginius žaidėjus ir trenerių štabą – Arno tolimų metimų taikiklis šį sezoną buvo gerokai užsikirtęs (pataikė tik 2 iš 15 tritaškių). Visgi jau po akimirkos džiaugsmą pakeitė rimtis – suklydęs krepšininkas turėjo išklausyti energingo vyriausiojo komandos trenerio Alfredo Julbes pastabų ir tyliai linksėdamas galva grįžo vykdyti užduočių.

Jaunojo lietuvio pasirodymą ir akistatą su į tėvus tinkančiu veteranu nuo „Barcelona-2“ suolelio akylai stebėjo Jaume Comas.

43-ejų metų Ispanijos krepšinio specialistas pats ilgus metus įžaidėjo pozicijoje rungtyniavo įvairiose šios šalies komandose, 2004-aisiais netgi vilkėjo Ispanijos rinktinės marškinėlius Atėnų olimpinėse žaidynėse, o nuo 2015-ųjų eina A. Julbes asistento pareigas Barselonos ekipoje.

Būtent J. Comas su A. Velička individualiai dirba nuo praėjusių metų, kai perspektyvus lietuvis nusprendė nepratęsti kontrakto su Kauno „Žalgirio“ klubu ir savo ateitį susiejo su „Barcelona“.

Šį sezoną A. Velička „Barcelonos-2“ komandoje sužaidė 5 rungtynes, per kurias vidutiniškai ant parketo praleido po 17 minučių, pelnė po 7,2 taško, atliko po 1,8 rezultatyvaus perdavimo, atkovojo po 1,8 kamuolio ir suklydo po 2 kartus. Dvitaškius lietuvis iki šiol metė 78,6 proc. taiklumu, tačiau realizavo tik 13,3 proc. savo mestų tritaškių.

„Arno kūnas jau dabar yra pasirengęs žaisti aukšto lygio krepšinį, tačiau 17-mečiui kovoti su 40-mečiais vyrais visas rungtynes vis tiek nėra paprasta ir įprasta“, – kalbėdamas su Krepšinis.lt šyptelėjo J. Comasas.

„Barcelonos-2“ trenerių štabo narys noriai pasidalijo savo mintimis apie perspektyviausiu Lietuvos įžaidėju laikomo A. Veličkos charakterio savybes, silpnąsias ir stipriąsias savybes aikštėje, vietą dabartinėje komandoje ir galimybę žengti karjeros žingsnį į pagrindinę „Barcelonos“ komandos sudėtį.

„Barcelona“ klubas turi puikiai funkcionuojančia krepšinio piramidę, kurios dalimi tapti yra kviečiami ne tik vietos vaikinai, bet ir žaidėjai iš užsienio – tokiu tapo ir A. Velička. Kaip jūs ieškote talentų užsienio šalyse?“, – Krepšinis.lt paklausė J. Comaso.

– Barselonos kube mes turime 2-3 skautingo padalinio darbuotojus, kurie visus savaitgalius, visas vasaras praleidžia Europos ar pasaulio klubiniuose turnyruose, čempionatuose ar stovyklose. Nesvarbu, kokia šalis – mes bandome rasti įdomių žaidėjų ir, visų pirma, juos įtikinti, kad verta atvykti į Barseloną. Tuomet, kai jau susitarta, pradedame darbą, kurio tikslas – parengti rezervą pagrindinei Barselonos komandai. Pavyzdžiui, dabar dublerių komandoje turime žaidėjų iš Lietuvos, Latvijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Ukrainos, kitų šalių. Ir šis darbas niekada nesustoja.

– Ar esate paskaičiavę, kiek krepšinio piramidės žaidėjų vidutiniškai sugeba tapti profesionalais ir prasimušti į pagrindinės komandos sudėtį?

– Tai priklauso nuo įvairių aplinkybių. Čia kaip su vynais – būna derlingų metų, būna nelabai sėkmingų (juokiasi). Bet įprastai apie 20 procentų žaidėjų gali patekti į pagrindinę komandą. O gerais metais gali būti ir 30-35 procentai. Bent jau stengiamės, kaip taip būtų. „Barcelona-2“, kur žaidžia A. Velička, jau yra profesionalų komanda su atlyginimais, o U-18 ekipa – dar tik pusiau profesionalai.

Apskritai Barselonoje mes turime dvi U-14 komandas (iki keturiolikos metų, – red. past.), dvi U-16 komandas, vieną U-18 ekipą ir „Barcelona-2“ komandą. Vaikams sukurtos sąlygos ir gyventi, ir mokytis. Ir panašiu pricipu veikia ne tik krepšinio, bet ir futbolo, rankinio ir kitos klubo sekcijos.

– Pakalbėkime apie Arną. Kokį įspūdį lietuvis jums palieka už aikštės ribų?

– Mano nuomone, kol kas jis šiek tiek per drovus – Arnui reikia įgyti šiek tiek daugiau drąsos. Tačiau tai yra normalu – pirmais metais visiems būna adaptacijos problemų; visų pirma, reikia mokytis naujos kalbos. Dabar ispaniškai jis jau kalba labai gerai, tačiau minėtas drovumas retkarčiais gali sutrukdyti tinkamai išsireikšti, tiksliai įvardinti, ko tu nori.

Bet kuriuo atveju, jis yra tikras profesionalas, jau dabar pasižymi profesine etika – jo darbu mes esame labai patenkinti. Tobulinti dar reikia daug ką, tačiau tokiame amžiuje tai yra įprasta. Treniruojamės kiekvieną dieną, be įprastinių komandinių pratybų rytais ir vakarais, turime ir individualias treniruotes. Šią vasarą jis daug laiko praleido dirbdamas su pagrindine komanda – kartu su tokiais žaidėjais kaip Juanas Carlosas Navaro, Ante Tomičius – jaunam žaidėjui tai neįkainojama patirtis.

– O kaip apibūdintumėte Arną krepšinio aikštelėje? Kuo jis išsiskiria iš kitų žaidėjų?

– Jis jau dabar yra geras krepšininkas, tačiau, žiūrint mano akimis, jam reikia perlipti keletą barjerų. A. Velička dominavo jaunimo kategorijose – žaisdamas su keturiolikmečiais, penkiolikmečiais ar šešiolikmečiais. Dabar atėjo laikas pamažu tvirtintis vyrų krepšinyje ir tai nėra taip lengva, kaip būdavo anksčiau. Viskas ateis palaipsniui – kartu su treniruotėmis, juodu darbu.

Tačiau norėčiau pažymėti, kad Arno kūnas jau dabar yra pasirengęs žaisti aukšto lygio krepšinį, o tai tokiame amžiuje yra labai svarbus aspektas. Jis turi stabilų metimą „iš distacijos“, ko jo bendraamžiams dažnai trūksta. Tiesa, jam dar reikia mokytis žaisti komandai – tapti tikru atakų organizatoriumi, įžaidėju. Dabar jis vis dar daugiau yra „taškų rinkėjas“, o ne įžaidėjas – aš pats asmeniškai bandau jam išaiškinti, kaip svarbu žaisti ne tik sau, o komandai. Būdamas įžaidėju aikštėje tu privalai galvoti: „Dabar aš noriu sukurti progą šiam vaikinui, dabar noriu padaryti ataką su kitu. O dabar matau, kad komandai reikia manęs ir imuosi inciatyvos pats“. Tai yra vienas iš esminių dalykų, kuriuos dar reikia tobulinti.

– Dvitaškius ir baudas Arnas pataiko puikiai, tačiau statistikos suvestinėje į akis krenta prastas pataikymas iš toli – vos 2 iš 15 tritaškių per penkerias lygos rungtynes. Kur slypi problema?

– Taip, statistika tokia (šypteli). Tačiau pasakysiu, kad treniruočių metu šios problemos nėra. Situacija, tokia kad šioje lygoje netrūksta gerai besiginančių žaidėjų, sugebančių komplikuoti gyvenimą savo varžovams. Ir Arnui reikia tobulinti vieną aspektą – išmesti kamuolį į krepšį būnant geroje pozicijoje. Dabar jis dažnai mėgsta metimus paskutinėmis atakos sekundėmis – tokie metimai būna sudėtingi ir dažnai nepasiekia tikslo. Todėl ir turime esamą statistiką. Tačiau pakartosiu, kad įprastai per treniruotes jis pataiko gerai ir nėra ko jaudintis.

– Jūs taip pat buvote įžaidėjas, dabar dirbate su šios pozicijos krepšininkais. Kokius skirtumus pats matote tarp Ispanijos ir Lietuvos įžaidėjų?

– Ispanijoje, kai dar žaidžiau pats, buvo priimta ir įprasta, kad įžaidėjas aikštėje gali rungtyniauti pats nerinkdamas taškų – dirbti vien tik komandai. O Lietuvoje dauguma įžaidėjų patys yra įpratę pelnyti daug taškų. Taip, tai labai ir labai geri įžaidėjai – koks buvo, pavyzdžiui, Šarūnas Jasikevičius. Tačiau iš mano minėtos pastabos Arnui verta pasimokyti – aikštėje įmanoma naudingai žaisti net ir nepelnant taškų. Ir šis skirtumas tarp jaunos kartos ispanų ir lietuvių įžaidėjų egzistuoja iki dabar.

– Per pastarąsias rungtynes su Palensijos komanda A. Veličką išbandėte ir atakuojančio gynėjo pozicijoje. Taip nutinka dažnai?

– Pasakysiu taip: 17-mečiui visas rungtynes kovoti prieš patyrusius 40 metų krepšininkus nėra lengva, ką matėme ir šį kartą. Ir mes nusprendėme kartas nuo karto nuimti atsakomybę nuo Arno pečių, įžaidėjo naštą perkeldami kitam krepšininkui. Epizodinis žaidimas atakuojančio gynėjo pozicijoje jam leidžia šiek tiek atsipalaiduoti, pakeisti amplua.

– Iki pastarojo mačo A. Velička aikštėje įprastai praleisdavo po 16 minučių. Ar tai pakankamas laikas pastebimam jauno krepšininko tobulėjimui?

– Manau, kad taip. Tokioje lygoje 18 metų dar neturinčiam žaidėjui rungtyniauti po 16 minučių yra gerai. Nežinau, ką jūs pagalvosite, tačiau patekęs į vyrų krepšinį savo pirmaisiais metais aš rungtyniavau po 2 minutes, o galų gale žaidžiau olimpinėse žaidynėse (šypteli). Apskritai dabar nėra svarbu žiūrėti į minutes, į pataikymo procentą. Arnui ir visiems vaikinams, gimusiems 1998 ar 1999 metais, svarbiausia kiekvieną dieną dirbti treniruotėse.

A. Veličkai labai pasisekė, kad dabar beveik kiekvieną dieną jis gali treniruotis su Tyrese‘u Rice‘u (2014-ųjų Eurolygos MVP vis dar priklauso „Barcelonos“ klubui, tačiau į pagrindinę sudėtį nepatenka, – red. past.). Pastarosiomis savaitėmis tai yra pati geriausia patirtis. Kiekvieną dieną tobulėdamas tu nė nepajusi, kaip laikas aikštėje išaugs iki 20, o gal ir 30 minučių.

– Kokią matote A. Veličkos ateitį „Barcelonos“ klube?

– Svarbiausia – išlikti kantriam. Nes dažnai nutinka taip, kad į vyrų krepšinį patekusiam jaunimui kantrybės pritrūksta. Mes Arnu tikime, o jam reikia tikėti mums – bandome jį nukreipti teisingu keliu. Kasdien dirbame tam, kad jis patektų į pirmą „Barcelonos“ komandą. Šiemet jis jau visą mėnesį treniravosi su pagrindinės ekipos žaidėjais. Ir gali būti taip, kad jau kitais metais po pratybų su pagrindine komanda treneris pasakys: „Arnai, pasilik su mumis ilgiau“. Tai būtų didelis mūsų darbo įvertinimas ir klubo pasiekimas.