„Aplink – vien gražios merginos“, – šyptelėjo vyresnysis N. Stausko brolis Peteris Andrius, lietuvių vadinamas tiesiog Petru.
Į Lietuvą brolius Stauskus atostogauti atsivežė jų draugas Gintas – dar vienas Kanados lietuvių bendruomenės narys, galintis pasigirti net trimis pasais – Kanados, JAV ir Lietuvos.
O štai N. Stauskas, kuris jau daugelį metu prisistato trumpiniu Nikas, tokia privilegija nepasinaudojo ir bent kol kas tokių minčių neturi, nors prisipažino anksčiau svarstęs įgyti dvigubą pilietybę. Ištikimas Kanadai jis liko ir rinkdamas, kurios šalies marškinėlius vilkėti tarptautinėse varžybose.
„Kai buvau pašauktas NBA naujokų biržoje, Lietuva susisiekė su manimi ir mano šeima bei kvietė prisijungti prie komandos. Bet tuo metu pasiūlymo nepriėmiau dėl dviejų priežasčių“, – pasakojo 198 cm ūgio gynėjas, atskleidęs, kad jos – kalbos barjeras ir noras būti augančio Kanados krepšinio dalimi.
Į stipriausią pasaulio krepšinio lygą kanadietis pateko po dviejų sezonų Mičigano universiteto „Wolverines“ komandoje, su kuria pirmais metais tapo NCAA vicečempionu, o antraisiais, pelnydamas 17,5 taško per rungtynes, buvo išrinktas vienos geriausių konferencijų „Big Ten“ metų žaidėju.
Bet debiutas NBA nebuvo toks, apie kokį svajojo pats snaiperis – aštuntu šaukimu jį pakvietusiame Sakramento „Kings“ klube žaisdavo tik po 15 minučių ir rinkdavo po 4,4 taško. Nors praėjęs sezonas, kuriame vilkėjo Filadelfijos „76ers“ marškinėlius, buvo kiek sėkmingesnis (8,5 tšk.), šią vasarą N. Stauskas atsisakė padėti Kanados rinktinei olimpiniame atrankos turnyre ir nusprendė laiką skirti individualioms treniruotėms.
Be jo, Andrew Wigginso ir dar kelių kitų ryškiausių žvaigždžių likę kanadiečiai atrankos turnyro Filipinuose finale 74:83 nusileido Prancūzijai ir liko be olimpinio kelialapio.
„Jeigu žaistų Kanada, tai mano palaikymas keliautų jiems. Bet tikrai būtų smagu finale pamatyti Lietuvos ir JAV rinktinių akistatą“, – kaip tikras krepšinio mėgėjas olimpinį turnyrą stebėti žada N. Stauskas.
Jis savo medalių kolekcijoje turi jau du bronzos medalius tarptautinėse varžybose – jais gynėjas pasidabino 2009 metų FIBA Amerikos U-16 čempionate ir praėjusią vasarą vykusiose vyrų FIBA Amerikos pirmenybėse.
Išskirtiniame interviu Krepšinis.lt Nikas papasakojo apie savo lietuvišką vaikystę, metus NCAA, pirmuosius žingsnius NBA, Stepheno Curry kvietimą į dvikovą ir pasidalino mintimis apie Kevino Duranto sprendimą prisijungti prie „Warriors“ žvaigždyno.
– Kas tave atviliojo į Lietuvą?, – Krepšinis.lt paklausė N. Stausko.
– Mano brolis su draugu prieš kelis mėnesius suplanavo į Lietuvą atvykti atostogų, o kadangi aš čia nesu buvęs, tai nusprendžiau prie jų prisijungti. Noriu susipažinti su Lietuva, nes su broliu dar nesame čia buvę. Trys iš keturių mūsų senelių čia gimė, todėl norėjome savo akimis pamatyti šalį, kurios kraujo turime.
– O galbūt dar turi giminių Lietuvoje?
– Yra tolimų giminių, kurių niekada nesame matę.
(įsiterpia brolis ir pradeda kalbėti lietuviškai) – Turime, bet nežinome, kur jie gyvena. Norime pasakyti „labas“ ir „just show our faces“ (parodyti savo veidus). Mes suprantame lietuviškai: aš truputį dar galiu ir kalbėti, o Nikas tik supranta, bet nelabai kalba.
– (Klausimas Nikui) Kokius žodžius moki lietuviškai?
– (lietuviškai) Aš... „not a lot“ (ne daug; – juokiasi). Aš suprantu... (tęsia angliškai) Kai brolis kalba – aš suprantu, bet pačiam kalbėti ir išreikšti savo mintis yra labai sunku.
– Ar namuose bandote kalbėtis lietuviškai?
– Smagi istorija: kai buvau jaunesnis, mes turėjome auklę, kuri su manimi kalbėjo tik lietuviškai, o seneliai liepdavo jai atgal atsakyti taip pat tik lietuviškai. Šeštadieniais dar lankydavau lietuvišką mokyklą, todėl kai buvau jaunesnis galėjau laisvai susišnekėti. Bet kai man suėjo 10 metų, vis labiau susidomėjau krepšiniu, ėmiau daugiau keliauti, todėl pradėjau vis mažiau kalbėti lietuviškai ir galiausiai praradau šį gebėjimą. Bet vis dar galiu suprasti lietuvių kalbą.
– Žinau, kad šis klausimas jau kiek atsibodęs, bet turiu paklausti: kai rinkaisi nacionalinę komandą, ar buvo kažkokių kalbų ar bent pasvarstymų dėl Lietuvos rinktinės? Ar visą laiką žinojai, kad tarptautinėje arenoje ginsi Kanados garbę?
– Pirmą kartą žaisti už Kanadą pradėjau būdamas 15-likos – atstovavau jaunučių (iki 16 metų – Krepšinis.lt) rinktinei. O kiek aš žinau, tai jeigu jau kartą žaidi už vieną valstybę, tai negali žaisti už kitą – tikslių taisyklių nežinau. Kai buvau pašauktas NBA naujokų biržoje, Lietuva susisiekė su manimi ir mano šeima bei kvietė prisijungti prie komandos. Bet tuo metu pasiūlymo nepriėmiau dėl dviejų priežasčių: pirma, tai dėl kalbos barjero, nes visi kalbėtų lietuviškai, o aš taip gerai šnekėti nemoku, todėl būtų sunku būti komandos dalimi, o antra, aš įžvelgiau, kad Kanada turi daug talentingo jaunimo, kuris buvo pašauktas į NBA, todėl pagalvojau, kad ateityje Kanada tikrai bus viena iš stipriausių pasaulio krepšinio valstybių.
– Bet ar žinai, kad Lietuva – nuolat tarp geriausių pasaulyje, o FIBA reitinge dabar rikiuojasi netgi trečia?
– Taip, žinau (šypteli). Bet žinote, mane patraukė tai, kad Kanados sudėtis sudaryta beveik vien iš NBA žaidėjų, o Lietuva, nors ir yra trečia pasaulyje, turi tik kelis tokius krepšininkus. Žiūrėdamas į bendrą paveikslą mačiau, kad Kanada ateityje bus labai galinga krepšinio valstybė.
– O kodėl šią vasarą nepadėjai Kanados rinktinei olimpinių žaidynių atrankos turnyre?
– Praėjusią vasarą FIBA Amerikos čempionate žaidėme labai gerai ir iki kelialapio į olimpines žaidynes buvo likusios tik vienerios rungtynės prieš Venesuelą. Ją iki tol nugalėjome abu kartus, tačiau nesužaidėme gerai, be to, aš ir keli kiti komandos draugai sirgome, todėl galiausiai pralaimėjome. Po nesėkmės supratome, kad, norėdami žaisti Rio, dar turėsime dalyvauti atrankos turnyre. Jeigu būtume patekę į žaidynes – tai būtų suvalgę 2 mėnesius mano vasaros. O, matydamas, kaip kol kas klostosi mano NBA karjera, žinau, kad turiu daug dalykų patobulinti, kad tapčiau geresniu. Būtent tai man šiuo metu yra svarbiausia, todėl turėjau priimti sunkų, bet, manau, tinkamą sprendimą. Bet 2020 metų olimpinėse žaidynėse tikrai planuoju būti Kanados komandos dalimi.
– Kanadiečiai atrankos turnyro Filipinuose finale Prancūzijai pralaimėjo 9 taškais, nors turėjo verstis be kelių tikrai pajėgių NBA žaidėjų. Jeigu būtų susirinkusi visa sudėtis, Kanados krepšininkus kitą savaitę veikiausiai išvystume Rio olimpiadoje?
– Manau, kad taip. Be JAV rinktinės, Kanada yra vienintelė šalis pasaulyje, kuri galėtų visą dvyliktuką sudaryti vien iš NBA žaidėjų, todėl manau, kad ne tik galėtume, o galbūt net ir turėtume įveikti bet kurią kitą pasaulio komandą.
– Matėme, kaip JAV krepšininkai, net ir neturėdami geriausių savo žaidėjų, draugiškose rungtynėse be didesnio vargo nušlavė tiek Argentiną (111:74), tiek Kiniją (106:57 ir 107:57). Ar galima jau dabar sakyti, kad kelias iki olimpinio aukso amerikiečiams bus lengvas?
– Nenorėčiau sakyti, kad lengvas, nes tikrai yra gerų komandų: ta pati Lietuva ar Ispanija visada būna rimtos varžovės. Bet žiūrint į talentą, tai JAV yra ne tik visa galva, bet ir pečiais pranašesnė už visas kitas kitas rinktines. Kiekvienoje pozicijoje jie turi itin talentingus krepšininkus, todėl tikrai manau, kad prieš Rio – jie visiški favoritai. Tačiau olimpinėse žaidynėse gali nutikti bet kas.
– O kurią komandą olimpinėse žadi palaikyti tu? Galbūt sirgsi už Lietuvą?
– Nežinau, ar palaikysiu kurią nors konkrečią komandą. Aišku, jeigu ten žaistų Kanada, tai mano palaikymas keliautų jiems. Bet tikrai būtų smagu finale pamatyti Lietuvos ir JAV rinktinių akistatą.
– Iš nuotraukų socialiniuose tinkluose, spėju, kad nesuklysiu pavadindamas tave ir Joną Valančiūną draugais?
– Negalėčiau pasakyti, kad esame labai artimi draugai, bet visuomet, kai žaidžiu prieš „Raptors“, pasisveikiname, truputį pasikalbame, bet už aikštės ribų neteko su juo kartu leisti laiko. O vienas su kitu susipažinome dėka NBA: abu esame lietuviai, todėl susitikę pasakėme vienas kitam „labas“ – nuo to ir prasidėjo mūsų bendravimas.
– Pakalbėkime apie tavo karjerą. Jau pirmaisiais metais Mičigano universiteto komandoje rinkai po 11 taškų ir padėjai jai nužygiuoti iki pat NCAA finalo. Tiesa, jame pralaimėjote. Ar labai apmaudu suklupti, kai iki trofėjaus trūksta tiek nedaug?
– Šis pralaimėjimas sudaužė širdį – po rungtynių verkiau, nes tai buvo turbūt pati skaudžiausia nesėkmė mano karjeroje. Finalą transliavo nacionalinė televizija, mus stebėjo daugybė žmonių, o lemiamas rungtynes pasiekėme demonstruodami puikų žaidimą, todėl tikėjomės tik pergalės – nei vienas žaidėjas rūbinėje negalvojo, kad pralaimėsime. Buvo sunku susitaikyti su nesėkme, bet ja pasinaudojau kaip motyvacija tobulėti ir tapti dar geresniu žaidėju.
– Tą vasarą priaugai apie 7 kg, sustiprėjai fiziškai, o kitame sezone pasiekei 17,5 taško vidurkį ir buvai išrinktas geriausių „Big Ten“ konferencijos žaidėju. Ar šis sezonas ir buvo tas lūžio taškas, leidęs praverti NBA duris, ar jau anksčiau turėjai planą naujokų biržoje dalyvauti po dviejų metų universitete?
– Vykdamas į Mičiganą neturėjau konkretaus plano, kiek ten praleisiu laiko. Bet visuomet sau sakiau, kad jeigu bus galimybė naujokų biržoje sulaukti aukšto šaukimo – iškart paliksiu universitetą, nes žaidimas NBA visuomet buvo mano svajonė. Antrame sezone aš žaidžiau daug geriau, o ir komandai neblogai sekėsi, todėl ėmiau sulaukti vis daugiau dėmesio. Po sezono pasidomėjau savo galimybėmis naujokų biržoje ir supratau, kad būtent dabar yra laikas pradėti NBA karjerą.
– Buvai pašauktas aštuntas. Tokio kvietimo ir tikėjaisi ar buvo didesni planai?
– Prieš ceremoniją tikėjausi nuo 8 iki 12, todėl išsipildė geriausia prognozė.
– Bet debiutas NBA, spėju, nebuvo toks, kokio pats tikėjaisi: tik 15 minučių ir vos 4,4 taškų vidurkis. Sakramento „Kings“ nebuvo tinkamai komanda ar buvo kitos priežastys?
– Ne, tikrai ne tokio debiuto tikėjausi. Bet buvo ne komandos, o mano kaltė. Žengdamas žingsnį iš mokyklos į koledžą ir iš koledžo į NBA, turi suprasti, kad varžovai už tave bus stipresni, greitesni, kur kas gabesni. Kai padariau tą šuolį, buvau 20-ies (šaukimą gavo būdamas 19-likos – Krepšinis.lt), o NBA žaidėjai buvo 28-29 metų ir kur kas geresni žaidėjai už mane. Pasitikėjimas, kurį turėjau koledže, NBA nebebuvo toks pats – daug kas buvo visai kitaip, todėl ne itin sekėsi. Bet vėlgi tai man suteikė motyvacijos tobulėti: kad ir šią vasarą aš praėjusio sezono nesėkmes naudoju motyvacijai.
– NBA komandose yra vienas, du, kartais ir trys superžvaigždės, aplink kurias yra lipdomas žaidimas. Tarkime, „Kings“ klube žaidei su DeMarcusu Cousinsu, kuris kiekvienoje atakoje nori gauti kamuolį. Kaip į žaidimą reikia įsipaišyti kitiems komandos nariams?
– Turi būti pasiruošęs sužibėti kiekvieną kartą, kai tik sulauki progos. Kai nesi pagrindinis žaidėjas, turi suprasti, kad kiekvienoje atakoje kamuolys neatkeliaus į tavo rankas, kaip tai būdavo koledže ar mokykloje, todėl reikia uoliai dirbti dėl progų ir būti joms pasiruošus. Kiekvienas, patekęs į NBA, turi prie to prisitaikyti: manau, kad kiekvienas žaidėjas nori vieną dieną tapti žvaigžde, todėl visi stengiasi tobulėti ir sužavėti trenerius bei skautus.
– Ar buvai patenkintas „Kings“ vadovų sprendimu tave išsiųsti į Filadelfijos „76ers“ komandą?
– Man tai buvo nauja pradžia ir naujai suteikta proga, nes komandą sudarė jauni, dar nepatyrę žaidėjai, todėl žinojau, kad „76ers“ gretose tikrai gausiu daugiau žaidimo laiko nei 15 minučių. O šiuo mano karjeros momentu rungtynių patirtis duoda daugiausiai naudos: galimybė daryti klaidas ir žaisti prieš geriausius pasaulio krepšininkus yra svarbiausia.
– Kokį pagrindinį tikslą keli sau asmeniškai prieš artėjantį sezoną?
– Pirmiausiai, tai norėčiau, kad komanda pradėtų pergales švęsti kur kas dažniau. Pernai laimėjome tik 10 rungtynių iš 82 ir buvome blogiausia NBA komanda, o man su tuo susitaikyti buvo itin sunku, nes niekada iki patekimo į NBA nesu žaidęs nuolat pralaiminčioje ekipoje. Todėl mano pagrindinis tikslas – padėti klubui laimėti, kad netektų kiekvieną vakarą arenos palikti nuleistomis galvomis. O asmeniškai, tai noriu įrodyti, kad esu vienas geriausių krepšininkų pasaulyje: su savo darbo etika ir pasitikėjimu, manau, kad vieną dieną tikrai galiu tai įrodyti.
– Esi vertinamas dėl savo galimybių atakuoti krepšį. Prisimenu vaizdo įrašą, kuomet per 5 minutes pataikei net 70 tritaškių iš 76, iš kurių vienu metu tinklelį skrodė 46 iš eilės. Ar kada nors esi tai pakartojęs?
– Nesu bandęs to pakartoti, bet tą dieną, nežinau kodėl, buvau „on fire“ ir tiesiog negalėjau pramesti – buvo iš tiesų ypatinga diena.
– Tokiu taiklumu buvo sužavėtas netgi Stephenas Curry, kuris tave pakvietė į dvikovą. Ar ji įvyko? Nes neteko skaityti...
– Kai jis man metė iššūkį, dar žaidžiau už Mičigano universitetą, o NCAA turėjo taisyklę, kad mėgėjas (taip vadinami studentų lygoje žaidžiantys krepšininkai – Krepšinis.lt) ir profesionalas negali tarpusavyje varžytis, todėl, deja, mums nebuvo leista susigrumti.
– Netgi ne prieš kameras?
– Būtent toks ir buvo šios dvikovos tikslas – turėjo būti transliuojama per Kanados televiziją, o veiksmas turėjo vykti namo kiemo aikštelėje: ten, kur ir padarėme vaizdo įrašą. Bet tikiuosi, kad kito NBA „Visų žvaigždžių“ savaitgalio metu galėsiu su juo susigrumti tritaškių konkurse.
– Ir jį nugalėti?
– Ir jį nugalėti. (šypteli)
– Visas pasaulis negali atsistebėti S. Curry gebėjimu atlikti metimus. O kokį įspūdį jo žaidimas palieka tau?
– Mano nuomone, jis geriausias visų laikų snaiperis. Jo įgūdžių rinkinys yra unikalus, nes daug gerų metikų tiksliai atakuoja iš vietos, kiti – sulaukę tikslių komandos draugų perdavimų, treti – tiksliai sustatę kojas, o Stephenui aplinkybės yra nė motais – gali pataikyti ir po driblingo, ir atšokęs, ir judesyje, ir prieš kibiai besiginantį varžovą, ir būdamas 3 metrai nuo linijos. Nesvarbu, kur jis bebūtų – vis tiek gali pataikyti. Ir būtent tuo jis skiriasi nuo visų kitų puikių snaiperių. Atrodo, kad kiti NBA snaiperiai turi silpnybių ar vietų, iš kurių jiems sunkiau pataikyti, o Stephas neturi jokių silpnybių – aplinkybės jam nėra svarbios, jis gali pataikyti iš bet kur, todėl ši savybė jam ir leidžia būti tokiu ypatingu.
– Kalbant apie „Warriors“. Kevino Duranto sprendimas prisijungti prie šios komandos daugeliui buvo šokas ir jis dar aptarinėjamas iki šiol. O kaip tokį šio žaidėjo ėjimą vertini tu?
– Tai tendencija, rodanti, kokiu lekiu žengia šiuolaikinė NBA: vyrukai susiburia su kitais gerais žaidėjais norėdami laimėti. Taip pat pasielgė ir LeBronas Jamesas, perėjęs į „Heat“ ir sudaręs trio su Dwyane'u Wade'u ir Chrisu Boshu. Daug kas tokius žaidėjus kritikuoja, bet reikėtų įvertinti tokius jų pasirinkimus – jiems nesvarbu pinigai ir kiti dalykai – viskas dėl pergalių.
Kad ir šio biuro darbuotojai (rodo į DELFI redakcijos žurnalistus – Krepšinis.lt), ar kas nors juos kritikuotų, jeigu jie pereitų į kitą kompaniją, kad galėtų pasiekti daugiau? Ne, nes kiekvienas savo darbe nori laimėti, o jeigu tai reiškia, kad reikia pereiti į kitą kompaniją – juos žmonės palaiko.
Bet sporte, kažkodėl, kai žaidėjai nori pakeisti komandą ir prisijungti prie tos, kurioje galėtų daugiau pasiekti, mes mėgstame kritikuoti. Nemanau, kad tai yra sąžininga. Taip, daugelį K. Duranto sprendimas šokiravo, o ir „Warriors“ jau buvo viena geriausių komandų NBA istorijoje, tačiau tokį pasirinkimą reikėtų palaikyti, nes tai parodo, kad viskas, ko jis siekia – čempiono žiedas.
– Asmeninė prognozė dėl kito „Warriors“ sezono: triumfas ar nusivylimas?
– Manau, kad jie turi daug šansų laimėti NBA. Bet matydami, kaip šiuo metu žaidžia LeBronas, mes niekada negalime būti užtikrinti. Jeigu jis su „Cavaliers“ ir šiemet vėl sugebėtų nugalėti „Warriors“, manau, kad jau reikėtų pradėti svarstyti, ar tik jis nėra visų laikų geriausias pasaulio krepšininkas. Bet kas čia žino... Manau, kad „Warriors“ tikrai bus šių metų favoritė, nes jau pernai laimėjo 73 rungtynes ir pagerino lygos rekordą, o dabar pasipildė ir rezultatyviausiu žaidėju, todėl bus tikrai įdomu stebėti.
