„Tiesa, garsus krepšininkas ar garsus treneris niekada nebuvau. Ir labiau esu žinomas kaip krepšinio organizatorius, o kurį laiką – ir teisėjas“, – sako jubiliatas.
Labiausiai traukė krepšinis
„Krepšinis prasidėjo nuo Alytaus rajono Butrimonių vidurinės mokyklos. Ten buvo neblogų krepšininkų. Vasarą mes žaisdavome lauko aikštelėje, nes mokyklos sporto salė buvo labai maža. Ir išbūdavome toje aikštelėje nuo ryto iki vakaro. Dar mokykloje žaidėme stalo tenisą, bėgiojau ilgus nuotolius ir net buvau geriausias Dzūkijoje. Bet labiausiai traukė krepšinis“, – prisimena A. Makulavičius.
Jau mokykloje pasireiškė jo, kaip sporto organizatoriaus, gabumai. Jaunuolis buvo vidurinės mokyklos sporto komiteto pirmininkas.
Baigęs vidurinę A. Makulavičius bandė stoti į tuometį Kūno kultūros institutą Kaune.
„Sutrukdė netinkamas kraujospūdis. Įstojau į tuometį Vilniaus pedagoginį institutą, į fizinio auklėjimo ir žmogaus anatomijos specialybę. Kadangi sportavau nuo vidurinės mokyklos laikų, greitai bėgiojau, būdamas studentas lankiau ir lengvąją atletiką. Žiemą – slidinėjimą. Krepšinį man teko žaisti paslapčia nuo lengvosios atletikos trenerio, nes jis buvo įsitikinęs, kad šis žaidimas gadina lengvaatlečio žingsnį“, – pasakoja A. Makulavičius.
Sportas padėjo auklėti
Iš karto po universiteto A. Makulavičių išsiuntė į Kėdainius dirbti šio miesto sporto mokyklos mokymo dalies vedėju ir krepšinio treneriu: „Buvau subūręs ir treniravau Kėdainių moterų krepšinio rinktinę.“
Tiesa, Kėdainiuose jis ilgai neužtruko. Po metų iš ten persikėlė į Anykščius. Anot paties A. Makulavičiaus, – dėl šeimos padėties. Gavo skyrimą į Kunigiškių aštuonmetę mokyklą direktoriauti, vėliau tapo Anykščių švietimo skyriaus vedėju. Iš Anykščių kelias pedagogą vedė atgal į Vilnių: iš pradžių dirbo miesto vaikų ir jaunių sporto mokyklos direktoriaus pavaduotoju, vėliau – 33-iosios proftechninės mokyklos direktoriaus pavaduotoju, dar vėliau – Veliučionių specialiosios proftechninės mokyklos direktoriumi.
Dirbdamas visus šiuos darbus A. Makulavičius rasdavo nišą krepšiniui: treniruoti, rengti varžybas, pačiam kartais sužaisti.
„Išdirbau Veliučionyse dešimtį metų. Su 14–18 metų paaugliais, kurie jau buvo padarę kokį nors nusikaltimą. Ir tikrai jie buvo sunkiai auklėjami. Bet krepšinis padėjo man tai daryti. Lietuvoje krepšinį mėgsta visur. Ir ten. Nusivarydavo man jie krepšinio salėje, kol pavargdavo. Po to geriau miegodavo...“ – prisimena A. Makulavičius.
2008 m. vyras baigė tiesioginę pedagoginę veiklą. Liko sporto organizavimas.
A. Makulavičių perkėlė į „Darbo rezervų“ sporto draugiją dirbti Respublikinės tarybos pirmininko pavaduotoju. Draugija rengė įvairių sporto šakų varžybas profesinių ir techninių mokyklų auklėtiniams, bet krepšinio nesiėmė. Naujasis pirmininko pavaduotojas greitai ištaisė klaidą ir užsiėmė šia sporto šaka. Rengdavo ne tik „Darbo rezervų“, bet ir kaimo sporto draugijos „Nemunas“ krepšinio varžybas. Taip pat ir teisėjaudavo krepšinio rungtynėse.
Sukūrė dvi krepšinio lygas
Kitas žingsnis – Lietuvos sporto komitete SSRS moterų rinktinių vyriausiojo trenerio Lietuvoje kėdė. A. Makulavičiaus užduotis buvo ieškoti sovietų rinktinėms jaunų krepšinio talentų.
Nepriklausomybės laikais patyręs specialistas tapo krepšinio lygų įkūrėju ir vadovu.
„Susikūrus Lietuvos krepšinio lygai, pagalvojau – o gal ir man įkurti dar vieną?“ – pasakoja sporto organizavimo veteranas.
Netrukus, jau 1995 m., iš žemesnio pajėgumo komandų buvo įkurta Lietuvos krepšinio A lyga. Jos direktoriumi buvo pats A. Makulavičius.
Su laiku lyga vis augo ir pradėjo apimti jau du divizionus – A ir B. Su sėkmingai gyvavusia A lyga A. Makulavičius išsiskyrė po dešimties metų. Įvyko konfliktas, kai klubai neišrinko A. Makulavičiaus siūlomo prezidento ir lyga skilo į dvi dalis. A divizionas tapo Nacionaline krepšinio lyga, o B – Regionų krepšinio lyga. Šią taip pat įkūrė A. Makulavičius.
„Šiaip RKL įkūrimas turėjo savų tikslų. Pagrindinis buvo tas, kad kiekviename mieste ir rajone būtų po krepšinio komandą. RKL dalyvių skaičius kaskart didėjo. Per pirmuosius penkerius metus klubų skaičius nuo 24 išaugo iki 40-ies“, – kalba iki šiol RKL direktoriaus pareigas einantis ir visus pagrindinius jos reikalus tvarkantis A. Makulavičius.
Mato darbų pabaigą
Tiesa, 80-metis užsimena ir apie pasitraukimą iš organizacinės veiklos.
„Kai buvo man 70 metų, jau galvojau, gal jau užteks dirbti. Dabar vėl galvoju – gal reikia pasiilsėti, kol dar visai nesubyrėjau?..“ – svarsto A. Makulavičius.
RKL direktoriaus žmona jau senokai yra pensijoje. „Aš ir dabar išeinu septintą ryto, o grįžtu vakare. Žmona per tiek metų jau priprato. Turi laiko, anūkes Aurimę ir Justę pažiūri“, – apie šeimą pasakoja A. Makulavičius.
Viena jo anūkių jau mokosi mokykloje, kita lanko darželį. Sūnus Aurimas dirba draudimo bendrovėje „Ergo“.
„Norėjau, kad sūnus būtų krepšininkas, leidau į Šarūno Marčiuliono krepšinio mokyklą, bet matėsi, kad nieko jam neišeis ir krepšininku netaps. Dabar kartais nueina su bendradarbiais pažaisti krepšinio mėgėjiškai“, – kalba ilgametis RKL direktorius.