Nuo gegužės mėnesio vidurio iš Vokietijos, kur rungtyniavo Jėnos „Science City“ klube, grįžęs M. Mažeika laiką leidžia gimtajame mieste ir kol kas nežino, kuria kryptimi pasuks jo karjera.

„Šią vasarą su šeima pasitarėme ir nusprendėme nevykti poilsiauti kur nors į užsienį, o likti Klaipėdoje ir čia leisti atostogų dienas. Juk mūsų pajūris ir gamta – nuostabūs. Keliavome ir po Lietuvą: aplankėme Nidą, Platelius, Trakus, – pasakojo klaipėdietis. – Aš jau kelerius metus organizuoju vaikų krepšinio vasaros stovyklas.

Anksčiau per vasarą organizuodavau vieną stovyklą, tačiau norinčiųjų gretos plečiasi, tad šiemet vieną stovyklą organizavau gražioje vietovėje tarp Kintų ir Šilutės, kitą – „Gribžėje“, Gargžduose. Taip pat buvau kviečiamas ir kitų organizuojamas kelias krepšinio stovyklas. Nuostabiai ir naudingai leidome laiką.

Aš ne tik perteikiu savo praktiką jaunajai kartai, bet ir pats pasisemiu neįkainojamos patirties, aktyviai leisdamas laiką. Smagi vasara.“

M. Mažeika per savo sportinę karjerą yra rungtyniavęs Vokietijos, Italijos, Estijos, Latvijos įvairiuose krepšinio klubuose, gali pasigirti pasaulio jaunių (iki 19 metų) vicečempiono (2003 metais), Europos jaunimo (iki 20 metų) vicečempiono (2005 m.) titulais, su „Neptūnu“ dukart (2014 ir 2016 metais) tapo LKL vicečempionu ir kartą bronziniu prizininku (2013 metai), tačiau nuolat pabrėžia, kad jo didžiausia gyvenimo pergalė – šeima.

„Didžiausias mano pasiekimas – nuostabi žmona Akvilė, sūnelis Nojus ir dukra Matėja. Džiaugiuosi, kad mūsų šeima puikiai sutaria“, – kalbėjo M. Mažeika.

Patirtis – iš Arvydo Macijausko

– Jau beveik rugpjūčio mėnesio vidurys, tačiau dar nežinote, kur artėjantį sezoną rungtyniausite. Kokie jūsų prioritetai: norite, kad būsima komanda rungtyniautų Europos taurės turnyre, FIBA Čempionų lygoje, o galbūt Eurolygoje?

– Konkrečių prioritetų nėra. Kol vaikai nėra dideli: sūnui Nojui – aštuoneri, dukrai Matėjai – ketveri, dar norėtųsi išvykti parungtyniauti kur į užsienį. Šeima neprieštarauja ir yra pasiryžusi krautis lagaminus ir vykti su manim.

Žinoma, tarp prioritetų yra ne tik būsima komanda, bet ir šalis bei ten esančios gyvenimo sąlygos, saugumas, patikimumas. Norisi, kad šeima gyventų geroje vietoje, kur yra tinkamos mokyklos, darželiai. Juk esu ne vienas, tad turiu rūpintis ir šeima.

Krepšininkai karjeras baigia ne tik dėl traumų, ne dėl to, kad jie negali greičiau bėgti, bet dažnas jų supranta, kad tiesiog nėra noro eiti į treniruotes, važiuoti į rungtynes. O aš? Nejaučiu tokio nuovargio. Noro ir jėgų pakovoti dėl naujų titulų dar yra.
Martynas Mažeika

– Ar nebuvo noro ir galimybių grįžti į Klaipėdos „Neptūną“? Juk iš viso šio klubo aprangą vilkėjote net dvylika sezonų ir buvote tarsi „Neptūno“ veidas.

– Grįžti visada norisi, juk čia – mano namai. Bet turbūt dar ne laikas. Ne visada gaunasi taip, kaip nori. Tikiuosi, kad kažkada...

Juk aš būtent „Neptūne“ ir pradėjau savo profesionalaus krepšininko karjerą. Šioje komandoje atsidūriau dar 2000 metais. Juk į „Neptūną“ atvykau būdamas vos 15 metų. Iki šiol, berods, esu vienas jauniausių Lietuvos krepšinio lygoje debiutavusių žaidėjų.

Turėjau progą kelias vasaras pasitreniruoti ir su Arvydu Macijausku, kuris yra taip pat vilkėjęs „Neptūno“ marškinėlius. Pradžioje buvo pilnos kelnės, kad reikia žaisti su žaidėjais, kurie, atrodo nepasiekiami, stebuklingi.

A. Macijauskas man daug ką papasakojo, kaip išsiugdyti kovotojo savybes. Vien pasitreniruoti su juo buvo kažkas „vau“. Tai niekada nepasiduodantis žmogus. Aš daug ko iš jo išmokau.

Ne kartą esu sakęs: labai norėčiau grįžti ir pabaigti savo krepšininko karjerą Klaipėdoje. „Neptūno“ klubas man labai daug reiškia... Su „Neptūnu“ tikrai išsiskyrėme be pykčių. Visada tik teigiamai atsiliepiu apie šį klubą ir drąsiai sakau, kad dar norėčiau grįžti. Tas jausmas, kai kovoji už savo miesto klubą ir pasieki dideles pergales, padarai laimingus savo žmones, yra labai smagus. Todėl tai patirtį dar kartą labai norėčiau.

– Krepšinio komandos, tarp jų ir „Neptūnas“, šiomis dienomis jau pradeda pasirengimą naujajam sezonui. Kaip artėjančiam sezonui ruošiatės jūs?

– Aš visą vasarą gana aktyviai sportavau treniruoklių salėse, turbūt aplankiau visas pagrindines sales, bėgiojau krosus miškelyje prie Vasaros estrados, ėjau ir LCC tarptautinio universiteto sporto salę, su žmona Akvile žaidžiau ir skvošą. Dabar, kai artėja krepšinio sezonas, kartais per dieną sportuoju ir po du kartus. Palaikau sportinę formą.

Manęs jėga varyti į sporto salę tikrai nereikia. Aš esu iš tų, kur persitreniruoju. Treniruotėse neskaičiuoju laiko, nejaučiu saiko. Nežinau ar tai yra gerai ar blogai. Bet aš manau, kad yra geriau daugiau padaryti, nei mažiau. Aš išnaudojo kiekvieną laisvą dieną ne tik sezono metu, bet ir vasaromis. Taip jau esu pripratęs. Mėgstu patikrinti savo kūno fizinio pajėgumo limitą.

Pamąstymai apie trenerio karjerą

– Ar Klaipėdoje žmonės jus atpažįsta? Prašo parašų ar nusifotografuoti?

– Visko pasitaiko. Neslėpsiu, būna, kad žmonės ir gatvėje, ir sporto klubuose prieina ir paklausia: kada grįši į „Neptūną“. Žmonės pasiilgo, domisi, kaip man sekasi žaisti krepšinį, palaiko. Tai džiugina.

– Jūsų sportinės karjeros pradžia itin įspūdinga – 2003 metais tapai pasaulio jaunių (iki 19 metų) vicečempionu, 2005 metais – Europos jaunimo (iki 20 metų) vicečempionu. Ar šie titulai padėjo kopti karjeros laiptais?

– Gal kažkiek ir padėjo. Dabar sunku pasakyti... Susidomėjimas krepšiniu prasidėjo kieme. Būdavo sunku mane išvaryti iš krepšinio aikštelės. Kasdien rinkdavomės, organizuodavome įvairiausius turnyrus. Vėliau, kai buvau dešimties metų, tėtis atvedė mane į Vlado Knašiaus krepšinio mokyklą pas trenerį Grigorijų Pancerovą.

Tikiu, kad Lietuvos rinktinė gali prasibrauti į geriausiųjų ekipų ketvertuką. Kalbant apie grupės rungtynes, manau, kad liksime antri ir toliau žygiuosime iki pusfinalio. Labai norėtųsi, kad gerai klostytųsi ir kova dėl medalių. Palaikysiu ir labai norėčiau, kad mūsiškiai pasipuoštų pasaulio čempionato medaliais.
Martynas Mažeika

– Legionieriaus duonos paragavote labai anksti – pirmą kartą žaisti krepšinio į Vokietiją, į Berlyna ALBA, išvykote būdamas vos 19 metų. Kaip prisitaikėte prie svetimos šalies, kultūros? Nebuvo sunku? O gal kaip tik sunkumai užgrūdino?

– Vokietijos kultūra gerokai skiriasi nuo Lietuvos ir kitų šalių. Iš pradžių jų tvarka ir tikslumas kėlė nuostabą, bet vėliau lengvai pripratau ir to net pasigedau kitose šalyse. Žinoma, sunkumai grūdina – kai anksti palieki namus, iškeliauji į visiškai svetimą šalį, tuomet į gyvenimą pradedi žvelgti visai kitomis akimis.

Niekada nesu svajojęs ar garsiai sakęs „Aš žaisiu NBA“. Net vaikystėje. Nebuvau į tai paniręs. Bet ne dėl to, kad savimi netikėjau. Tiesiog galvojau, kad esu skirtas Europai. Neslėpsiu, apie „Žalgirį“ esu svajojęs.

– Martynai, kalbėjote apie vaikams perduodamą krepšinio patirtį, apie krepšinio stovyklas. Galbūt jau mąstote apie karjeros pabaigą ir norėtumėte išbandyti trenerio duonos?

– Man 34-eri, tačiau dar jaučiuosi puikiai. Dar jaučiu, kad noro ir jėgų pačiam žaisti krepšinį tikrai yra. Po 30-ies kiekvienas krepšininkas jaučiasi skirtingai. Aš jaučiuosi taip pat, kaip ir būdamas 25-erių.

Čia labai svarbi yra psichologija – keliesi ryte ir klausi, ar vis dar to nori, ar vis dar nori varginti savo kūną, ar tau tai patinka. Tai yra labai svarbu. Manau, kad krepšininkai karjeras baigia ne tik dėl traumų, ne dėl to, kad jie negali greičiau bėgti, bet dažnas jų supranta, kad tiesiog nėra noro eiti į treniruotes, važiuoti į rungtynes. O aš? Nejaučiu tokio nuovargio. Noro ir jėgų pakovoti dėl naujų titulų dar yra.

Kalbant apie ateitį ir trenerio karjerą, nieko negali žinoti. Žmonės, stebintys kaip aš krepšinio stovyklose bendrauju su vaikais, sako, jog man pavyksta rasti bendrą kalbą ir perteikti žinias. Man ir pačiam tai patinka.

– Įdomu, koks gi pats Martynas Mažeika buvo vaikystėje, paauglystėje?

– Nebuvau „blogiukas“, tačiau tėvams ne kartą yra tekę ir paraudonuoti prieš mokytojus. Greitai jie mane sutvarkydavo.

Rinktinę mato ketverte stipriausiųjų

– Pakalbėkime apie Lietuvos rinktinę: kokį įspūdį ji palieka?

– Aš mačiau tik dvejas paskutines Lietuvos rinktinės rungtynes su serbais, tad iš tiek rungtynių daryti išvadas būtų gana ankstoka. Galiu pasakyti tiek: įspūdis tikrai yra tikrai gana geras. Svarbu, kad žaidėjai susikuria progas, o jei tie metimai ir skrieja pro šalį – nėra nieko tragiško. Jei vieną dieną nepataikai, nereiškia, kad kitą dieną vyks taip pat.

Juk kitą dieną gali į krepšį įkristi visi metimai ir viskas bus idealu. Žinoma, tarp rinktinės žaidėjų dar trūksta susikalbėjimo, tačiau tai normalu – juk vyksta pasiruošimo etapas. Matau daug potencialo ir tikiu, kad iki čempionato vyrai dar atras savąjį žaidimą ir bus tų pergalių. Juk iki pasaulio krepšinio čempionato dar laukia penkerios draugiškos rungtynės.

– Ką iš Lietuvos rinktinės žaidėjų galėtumėte išskirti?

– Labai gerai atrodo Marius Grigonis. Tikiuosi, kad jis išlaikys tokią sportinę formą iki pat čempionato pradžios. Solidžiai atrodo ir mūsų rinktinės senbuviai Paulius Jankūnas ir Mantas Kalnietis, naudingas buvo ir Jonas Mačiulis. Įstrigo ir Domanto Sabonio žaidimas, nors jis ir nepataikė kelių metimų, tačiau sugeba atsilaisvinti ir sukurti progas. Tai yra labai gerai.

Manau, kad su kiekvienomis rungtynėmis pataikymo į krepšį procentas tik gerės. Žinoma, čempionato metu naudingas turėtų būti ir Jonas Valančiūnas, jo sportinė forma dar turėtų gerėti.

– Lietuvos rinktinėje yra trys pajūrio atstovai: klaipėdiečiai Arnas Butkevičius ir Eimantas Bendžius bei Renaldas Seibutis iš Švetosios. Kaip vertinate jų žaidimą?

– Arnas ir Eimantas galbūt kol kas gavo per mažai progų pasireikšti. Iš kitos pusės, rinktinės treneriams reikia klijuoti ir lipdyti pagrindinių rinktinės žaidėjų žaidimą. Juk treneriai negali leisti žaisti visiems 15 žaidėjų. Treneriai geriau žino rinktinės braižą, taktiką ir renkasi tuos žaidėjus, kurie labiau atitinka jų propaguojamą krepšinį.

Mažiau pasireikšti gavusiems krepšininkams nereikėtų per daug liūdėti, o tiesiog susitaikyti su savo vaidmeniu ir bandyti išpešti naudos iš tų kelių minučių, praleistų aikštėje. Kalbant apie Renaldą Seibutį, jis yra rinktinės senbuvis ir tikėtina, kad pateks į galutinį rinktinės dvyliktuką.

– Rinktinę artimiausiu metu turės palikti dar trys žaidėjai. Kaip manote, kuriems krepšininkams bus padėkota už darbą ir atsisveikinta?

– Sunku pasakyti. Nesiryžčiau prognozuoti ir ištarti tų žaidėjų pavardes. Dar iki pasaulio čempionato Lietuvos rinktinė žais penkerias rungtynes, dar gali visko nutikti. Pagyvensime – pamatysime.

– Paprognozuokime, kokios Lietuvos rinktinės galimybės pasaulio krepšinio čempionate, kuris rugsėjo mėnesį vyks Kinijoje?

– Tikiu, kad Lietuvos rinktinė gali prasibrauti į geriausiųjų ekipų ketvertuką. Kalbant apie grupės rungtynes, manau, kad liksime antri ir toliau žygiuosime iki pusfinalio. Labai norėtųsi, kad gerai klostytųsi ir kova dėl medalių. Palaikysiu ir labai norėčiau, kad mūsiškiai pasipuoštų pasaulio čempionato medaliais.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Krepsinis.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (49)