aA
Lygiai prieš dvidešimt metų, 1999 m., Jonas Kazlauskas Kauno „Žalgirį“ atvedė ant Eurolygos čempionų pakylos. Treneris sako matantis nemažai panašumų tarp šiandienos ir tų laikų „Žalgirio“. Esą svarbiausias dalykas komandoje yra vidinė atmosfera.

Ji, pasak Jono Kazlausko, dabar yra tikrai nebloga. Ilgametis krepšinio strategas džiaugiasi, kad nemažai jo auklėtinių šiandien yra sėkmingi krepšinio treneriai, o į klausimą, kaip Š. Jasikevičiui per trumpą laiką pavyko tapti vienu ryškiausių Europos trenerių, atsakymo ilgai neieško: „ Pirmiausiai Šarūnas buvo įžaidėjas. Aš galvoju, kad įžaidėjui visada lengviau būti treneriu. Įžaidėjas yra tarp trenerių ir komandos. Kitas dalykas, jeigu mes analizuosime Jasikevičių kaip žaidėją, tai kuo jis labiausiai pasižymėjo? Charakteriu. Jis nebuvo pats greičiausias, pats šokliausias ar stipriausias, bet jis viską pasiekė protu ir charakteriu. Tai jam padeda būti ir geru treneriu dabar“.

DELFI Dėmesio centre“ – pokalbis su krepšinio treneriu Jonu Kazlausku apie istorinę pergalę, treneriais tapusius auklėtinius ir paties gyvenimo pasirinkimus.

– Pone Kazlauskai, greitai praėjo tie 20 metų?

– Greitai. Dabar su amžiumi laikas iš viso greičiau bėga.

– Pats esate patenkintas tuo, kaip susiklostė jūsų karjera po pergalės Eurolygoje?

– Galima būtų pasvarstyti, kas būtų, jeigu būtų. Galima buvo eiti vienu ar kitu keliu, bet skųstis tikrai negaliu. Buvo ir kitų pergalių, buvo ir pralaimėjimų – kaip ir pas kiekvieną trenerį. Buvo momentas, kai reikėjo pasirinkti ar likti „Olympiakos“, išvykti į Kiniją. Aš pats priėmiau sprendimą išvykti, ten išdirbau 8 sezonus. Gal, jei ne Kinija, būtų viskas kitaip susiklostę.

– Įdomi patirtis? Turbūt unikali, nes vis tiek kitokia civilizacija, kita šalis, kita kultūra.

– Be abejo. Daug kas galvoja, kad ten labai paprasta, bet tikrai nėra taip.

– Grįžtant prie tos pergalės – tai didžiausia jūsų gyvenimo pergalė?

– Klubiniame krepšinyje – taip, bet aš pats asmeniškai truputį aukščiau vertinu rinktinę. Rinktinė yra rinktinė, ji yra šventa visiems. Sidnėjaus olimpiada, kai iškovojome bronzą, man turbūt visais atžvilgiais yra tas pikas.

– O ta „Žalgirio“ komanda, su kuria laimėjote, bendraujate tarpusavyje, susitinkate?

– Dar šiek tiek atsakant į ankstesnį jūsų klausimą – tai klubiniame krepšinyje visi prisimena Tyusą Edney, Anthony Bowie, Jirį Zideką, o Sidnėjuje buvo vieni lietuviai. Tai čia kalbant apie pačią varžybų vertę. O šiaip taip, mes susitinkam. Labai bendraujame ir šeimomis, ir su vaikais jau. Tas pats Edney dar sugebėjo pažaisti „Olympiakos“, būdamas jau 35 m. Buvau susitikęs su juo, kai viešėjau JAV. O su lietuviais tai nuolat susitinkam. Labai džiaugiuosi, kad daugelis mano auklėtinių tapo gana gerais treneriais.

– Dabar žvelgdamas iš 20 metų perspektyvos, kaip pasakytumėte, kas tada lėmė „Žalgirio“ pergalę? Kur buvo sėkmės priežastis? Juk ir prieš metus jūs laimėjote Europos taurę.

– Praktiškai per dvejus metus svarbiausias dalykas, kad užsiauginome lietuvius. Mes tada neturėjome didelio biudžeto ir mūsų žaidėjai tada buvo pakankamai pigūs Europoje, bet labai geri krepšininkai. Tai iš karto pasimatė po tos pergalės – netekome septynių žaidėjų. Tai vienas dalykas. Antras dalykas, mes labai bijojome, pergyvenome, svarstėme ką pasikviesti, ką susirasti, kas galėtų padėti. Pirkome žaidėjus pagal savo išgales, bet vėlgi mums labai pasisekė su žaidėjais. Aš niekada neužmiršiu pačios pradžios: nuvykome į turnyrą Jelgavoje ir pirmas tris rungtynes A. Bowie prametė visus 16 metimų – lygiai 0 taškų. Tai jau buvo signalas... Atsimenu, vaikštau ir galvoju, ką su juo daryti ir ateina Anthony ir sako: „treneri, duokite dar šansą – taip nebus“. Tai gerai, kad tas šansas jam buvo duotas. Mes ir pergyvenome, ir bijojome, dar galvojome apie ketvirtą krepšininką, bet pinigų trūko ir sakiau: žinot, niekas iš mūsų nesitiki didelių rezultatų, o mums ir savus reikia „apšaudyti“, nes turime pakankamai gerus žaidėjus. Dar vienas dalykas buvo tai, kad mūsų neslėgė įtampa. Buvome naujokai, iš mūsų niekas per daug nesitiki, tai mes ir žaidėme tą savo akiai mielą greitą krepšinį. Buvome labai nenuspėjami.

– Matote panašumų tarp tų metų ir šių metų „Žalgirio“?

– Yra panašumų ir jų pakankamai daug. Aišku, yra ir skirtumų.

– Kas labiausiai panašu?

– Norint suburti komandą pirmiausiai joje turi būti labai gera atmosfera. Kiek aš žinau, dabartiniame „Žalgiryje“ yra pakankamai gera atmosfera. Tada, 1999 m., žaidėjai vienas kitą broliu vadindavo – tai daug ką pasako ir tai yra visko pagrindas.

Jonas Kazlauskas
Jonas Kazlauskas
© DELFI / Šarūnas Mažeika

– O atmosfera? Buvote dabar „Žalgirio“ arenoje, galite palyginti kaip tada atrodė palaikymas ir dabar?

– Aš Zideko paklausiau: „matai kaip dabar viskas atrodo?“ Jis sako: „bet mes kai žaidėme „Efes Pilsen“ toj mažoj halėj, dar labiau stogas kilnojosi.“ Jis dar prisimena tą triukšmą. Aš džiaugiuosi, kad „Žalgiris“ yra sukūręs tokią struktūrą, tokią organizaciją, tokius fanus. „Žalgiris“ jau pasidarė religija, viskas arti išprotėjimo. Kaip bus dar toliau, aš jau nebežinau.

– Kalbant apie jūsų kolegą ir buvusį auklėtinį Šarūną Jasikevičių, kuris, beje, savo knygoje labai gražiai apie jūsų treniruojamą laikotarpį atsiliepia, kuo jūs aiškinate, kad taip greitai Jasikevičius tapo vienu ryškiausių Europos trenerių, apie kurį kalba jau net ir NBA klubai?

– Pirmiausiai Šarūnas buvo įžaidėjas. Aš galvoju, kad įžaidėjui visada lengviau būti treneriu. Įžaidėjas yra tarp trenerių ir komandos. Aš pats kai vadovaudavau, jeigu komandai nesiseka – tai pirmiausiai griebi įžaidėją, nesvarbu, kad jis gal ir neblogai žaidžia. Kitas dalykas, jeigu mes analizuosime Jasikevičių kaip žaidėją, tai kuo jis labiausiai pasižymėjo? Charakteriu. Jis nebuvo pats greičiausias, pats šokliausias ar stipriausias, bet daug metų buvo iškovojęs daug prizų, pripažintas geriausiu žaidėjų ir t.t. Jis tai pasiekė protu ir charakteriu. Tai jam padeda būti ir geru treneriu dabar.

– Jūs jau truputį užsiminėte apie Dainių Adomaitį, Darių Maskoliūną, Saulių Štombergą, Tomą Masiulį net T. Edney dabar NCAA dirba asistentu – kaip taip atsitinka, kad iš vienos komandos yra tiek trenerių, kurie, beje, yra ir gana sėkmingi?

– Sunku pasakyti. Žinoma, jeigu žaidėjas nenorės, tu jo nepriversi būti treneriu. Aš galvoju, kad pirmiausiai gal tie bendri apmąstymai su komanda, analizės, kurias mes atlikdavome prieš rungtynes, – galbūt tai juos paskatino rinktis šį kelią.

– Jaučiatės juos pastūmėjęs į trenerio profesiją?

– Aš nenoriu prisiimti tų laurų, bet kažkiek gal ir prisidėjau prie to. Gal vieniems labiau, kitiems mažiau, kai kam ir padėjau.

– Sergate už juos?

– Be abejonės.

– Jaudinatės, kai žaidžia?

– Jau ir anksčiau esu sakęs, kad aš patenkintas, jeigu mano auklėtinis pranoksta – vadinasi, ne veltui dirbau. Nesvarbu, ar krepšininkas, ar treneris.

– Kokių savybių reikia turėti žaidėjui, kad jis taptų geru treneriu? Juk ne visiems pavyksta.

– Taip, ir yra labai daug pavyzdžių, kuriems ir nepavyko. Man labai patiko, ką paskutiniu momentu pasakė Šarūnas Jasikevičius: „gavau gerą pamoką, kad po pralaimėjimų nepuoliau visko keisti.“ Jeigu tu nesi užtikrintas savo sistema, tu negali jos perduoti kitiems. Turi būti užtikrintas tuo, ką darai, tuo, ko sieki. Žinoma, turi daug iki to dirbti, daug analizuoti, ar tinka tiems žaidėjams, bet kada jau priimi sprendimą, tu turi jo siekti. Ne veltui sakoma „nemesk kelio dėl takelio“ – treneris turi tikėti savo pasirinktu keliu. Žinoma, labai svarbus charakteris, svarbu nepasimesti per varžybas, nes ten būna visokių niuansų ir situacijų. Kiekvienoms rungtynėms esi susidaręs planą, bet kartais kažkas nepasiseka ir pradeda vykti ne pagal planą – nesvarbu, vis tiek turi jo laikytis daugiau mažiau. Analizė, savikritika, nebūtina viešai savęs griaužti, bet tie dalykai yra svarbūs. Ir galiausiai tu turi mylėti savo žaidėjus, visus krepšininkus.

Jonas Kazlauskas
Jonas Kazlauskas
© DELFI / Šarūnas Mažeika

– O temperamentas? Pavyzdžiui, žiūrint iš šalies, jūs su Jasikevičiumi visiškai skirtingai atrodote.

– Matote, tas temperamentas irgi kiekvieno skirtingas. Kad aš ramesnis, nereiškia, kad man lengviau. Daug kas sako, kad tiems, kurie savyje viską sudegina, yra sunkiau negu tiems, kurie išsirėkia, išsidrasko. Kai aš pradėjau dirbti Graikijoje, kai kurie sakė, kad tas treneris toks, jog tuoj užmigs ant suolo. O aš buvau toks pats kaip Lietuvoje. Kai aš toks pats kaip Lietuvoje ir Graikijoje nuvažiavau į Kiniją, tai sakė, kad aš isterikas, šizofrenikas. Iki manęs Kinijoje niekas nevaikščiojo palei aikštelę, aš buvau pirmasis. Dabar jau ir kiti vaikšto tenai, anksčiau visi sėdėdavo. Čia daug ką lemia tautos temperamentas. Graikijoje, jeigu tu nesuspardysi suolo, „nesusikoliosi“ su teisėjais, reiškia, kad tu nedirbi arba tau nerūpi. Šarūnas ilgą laiką ten žaidęs, tai...

– Na, o jūs pats – jau praėjo metai, kai grįžote iš Kinijos, kokie ateities planai?

– Mano? Klausykit, jeigu mano marškinėlius jau kabina į palubes, tai laikas susimąstyti. Aš jau ne kartą sakiau, kad jau esu pakankamai dirbęs ir jau nepulsiu bet kur. Taip, kažkada pasukau į Kiniją ir tie pasiūlymai man buvo daugiausiai iš Kinijos, ir dabar yra. Bet kol kas negavau tokio, dėl kurio tikrai pulčiau, viską mesčiau ir lėkčiau. Jeigu nepasitaikys, tai ir nebepasitaikys – nepergyvensiu dėl to.

– Kalbamės jūsų sodyboje, galėtumėte čia ir gyventi visą laiką?

– Taip. Žinote, kai pabūni Kinijoje, Maskvoje, Graikijoje, kur daugybė žmonių ir jie po kurio laiko pradeda tave pažinti ir atpažinti, tai ateina laikas, kai norisi ir ramybės. Aš jau anksčiau sakiau, kad gal man jau reikia tos ramybės, bet kai jos pasidaro per daug, tai vėl grįžti kažkur.

– Sodyba, Graikija... bandote kompensuoti laiką šeimai, pabūti su anūkais?

– Be abejonės. Dukras užaugino žmona, nes aš arba žaidžiau, arba treniravau visą tą laiką, tai norisi kažkiek to laiko ir dėmesio sugrąžinti. Iš kitos pusės žmona irgi sako, kad toli nebevažiuočiau, o mano visas darbas labiau buvo užsieny, čia dirbti irgi nebūtų taip paprasta, bet kur irgi nesinori... Tai ir gaunasi tokią situaciją, kokia yra – esu patenkintas.

– Reikėjo jums pratintis prie to, kad galima niekur neskubėti?

– Čia, sodyboje, yra tiek darbo, kad kai ryte atsikeli...

– Viską darote pats?

– Na, ne viskas. Namo pats nestačiau ir stogo nedengiau, bet grindis jau galiu pats susidėti, ar laiptelius į verandą, grindjuostes prikalti ir t.t. Man tai patinka. Tas knibinėjimas, o dar žemės ūkio darbai – tai atima daug laiko.

– Dar šiek tiek apie krepšinį. Kaip jūs vertinate rinktinės pasirodymus? Buvote tarp tų, kuris kritikavo naują sistemą, kai rinktinė negalėjo turėti dalies geriausių žaidėjų, bet kol kas vienintelė, kas iš to aiškiausiai laimėjo turbūt yra Lietuva.

– Taip nevertinčiau. Aš ir toliau kritikuoja tą sistemą. Man rinktinė yra šventa. Rinktinėje turi žaisti geriausi. Šaunu, kad vyrai ištraukė, jie šaunuoliai, taip pat ir treneriai, bet reikia suprasti, kad ir kitos rinktinės buvo šiek tiek nuskalpuotos, irgi ne geriausios sudėties. Kam tada vadinti rinktine, jeigu tai ne visiškai rinktinė? Ta sistema yra kritikuotina ir ją reikia pakeisti. Taip, puiku, kad Lietuva pateko į čempionatą ir mes džiaugiamės dėl to, bet nereikia galvoti, kad va, mes patekome, mums gerai ir užmirškime tą problemą. Problema tebeegzistuoja.

– Na, o apie pačią rinktinę. Jums čia jau turbūt kokia 4 ar 5 Lietuvos rinktinės karta. Iš pradžių Sabonis, Marčiulionis, vėliau Jasikevičius ir kiti, tada Mačiulis ir Kalnietis, dabar Valančiūnas ir Sabonis jaunesnysis. Kaip ji jums atrodo?

– Matysime pasaulio čempionate. Aš galvoju, kad dabar Valančiūnas ir Sabonis turėtų vesti rinktinę į priekį. Gerai, kad dar yra tokie pagalbininkai kaip Kalnietis. Vis dar blaškomės ieškodami pamainos Kalniečiui įžaidėjo pozicijoje: tai vienas sublizga, tai kitas sublizga, tai trečias, bet kad galėtume sakyti, jog tikrai tas... Aš daug tikėjausi iš Kariniausko, atvirai pasakysiu, lyg ir neblogą sezoną pradėjo, ir vėl tos kalbos, t.t. Kaip čia iš tikrųjų yra tikrai nežinau ir nesiruošiu stoti į kažkurią pusę, bet aš tikrai asmeniškai galvojau, kad šis žaidėjas bus bent arčiau to, kuris ateityje galės pakeisti Kalnietį. Tai Lukas Lekavičius kažkur geriau sužaidžia, tai vėl kažkur nebežaidžia – sunku pasakyti. Bet jeigu mes turime tikrai galingus vyrus po krepšiu, tai perimetro žaidėjų aiškiai stinga. Ir kai mes labai stipriai priklausomi nuo Kalniečio – tai rinktinei nėra gerai.

– O situacija Lietuvos krepšinyje apskritai? Turiu omeny tiek jaunimo rengimą, tiek klubinį krepšinį. Kas jums labiausiai patinka, o dėl ko labiausiai skauda?

– Pirmas dalykas – gerai, kai mes visada norime nugalėti ir kaunamės dėl aukščiausių vietų. Tiek jauniai, jaunučiai, kadetai. Bet reikia suprasti, kad mes nesame didelė valstybė – visko nelaimėsime. Mes paprasčiausiai neprigimdysim tiek talentų, kad kiekvienoje grupėje, kiekvienoje amžiaus kartoje viską pasiimtume. Manau, kad mokyklos dirba pakankamai gerai, bet mums vėl reikia prisiminti pradžią. Kas dabar vėl padarė didelę pažangą? Prancūzai, suomiai. Ką jie padarė? Jie atidarė internatus, kuriuos mes kažkada sunaikinome. Dabar vėl bandome juos atgaivinti, bet, žinote, kada kiaulidę ar karvidę išardai ir paskui sakai, kad vėl užveiskim – tai nebesinori. Tuose internatuose dirbo treneriai, specialistai, veikė visa sistema, žaidėjai ėjo su noru. Tada viską sugriovėme. Ir kai reikia toliau įrodyti savo vertę, bandoma daryti viską iš paskutiniųjų. Dabar tie internatai gal ir nereikalingi Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje, nes ten ir taip gerai dirbama, bet yra Lietuvos vietų, kur talentai lieka nepastebėti. Gerai atsimenu, mes klinikas vedėme su projektu U15, kur geriausi treneriai kartą per mėnesį rajonuose pamoko vaikus žaisti, tai buvo viena tokia mergina, kuri puikiai atkartojo visus pratimus, gerai dirbo aikštelėje. Klausiame jos „kur tu mokaisi krepšinį žaisti?“, ji sako – iš youtube’o. Tai va dėl tokio jaunimo reikalingi tie internatai. Tada visas mūsų krepšinis būtų dar aukštesniame lygyje.

Kas liečia klubinį krepšinį... Aš, žinoma, kalbu apie vyrų krepšinį, moterų krepšinio aš nesu specialistas ir nelabai suprantu. „Žalgiris“ yra labai aukštai, duok Dieve, kad visi kurtų tokias organizacijas, jau ne kartą esu jiems ditirambus kalbėjęs. Tai imkime iš „Žalgirio“ pavyzdį ir bandykime bent priartėti, ypač Vilnius. Vilnius tikrai turi sąlygas, Klaipėda taip pat. Reikia savotiškos priešpriešos, tada ir klubams gerai, ir rinktinei gerai. Viskas vyksta per konkurenciją. Vieną kitą kartą, žiūrėk, tau Panevėžys įkanda, Utena, kitą kartą tu jiems. Tai jau kartais nutinka ir tai yra labai gerai, bet reikia didesnės ir stipresnės konkurencijos. Man patinka, kai matau, kad iš esmės bet kuriame krepšinio klube treneriai dirba tikrai profesionaliai. Yra daug sektinų pavyzdžių ir reikėtų toliau taip pirmyn eiti. Šiaip, manau, su mūsų tais beveik tik 3 milijonais, tai tikrai neturime daug problemų, bet užmigti ant laurų irgi nereikėtų.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(39 žmonės įvertino)
4.6410

Šoko terapijai pasiryžęs Maksvytis – apie rusų skambutį po pergalės prieš „Žalgirį“ ir nerealią paslaugą Kurtinaičiui laida „Krepšinio zona“ (13)

Po dešimties dienų gimtadienį švęsiantis Kazys Maksvytis šiemet dovanomis sau pasirūpino iš...

Romanovo nuotykiai „Žalgirio“ fone: gluminantys siūlymai Mačiuliui ir Šalengai, Loch Neso šturmas ir „nupirktas“ šokių konkursas (23)

„Tokių spalvingų antraščių ne krepšinio temomis, kiek atsirado per šiuos sezonus, daugiau...

„Ryto“ atsako tikėjęsis Ulanovas: mes grįžti į Vilnių negalime, turime viską užbaigti Kaune (4)

Įspūdingą benefisą pirmajame kėlinyje surengęs Edgaras Ulanovas pateikė rimtą paraišką...

Šaro apdairumą išskyręs Plaza: visada tikėjau, kad gyvenimas mane dar sugrąžins į Lietuvą (17)

Katalonas Joanas Plaza antradienio vakarą užbaigė savo antrą sezoną kaip...

Kitokį pasiūlymą gavęs Šeškus – apie savo pasitraukimą ir „Žalgirio“ planus Prienuose laida „Krepšinio zona“ (25)

Virginijus Šeškus jau metų pražioje siūlėsi perleisti Prienų „Skycop“ šturvalą kitam...

Top naujienos

Mokslų daktarė įvertino pomidorus: juos valgant būtina laikytis vienos svarbios taisyklės (83)

Pomidorai karaliauja lietuvių šiltnamiuose. Tačiau, ar žinojote, kad pomidorų gimtinė yra Andai...

Kardiologas turi patarimų kovojantiems su aukštu kraujospūdžiu: kai kuriuos produktus turite pamiršti (39)

Jeigu iš savo maisto raciono išbrauktume kelis produktus, o savo kasdienį gyvenimą praturtintume...

Kleiza užstoja „be keturių mėnesių NBA čempioną“ Joną: ne Gasolis lėmė Toronto triumfą laida „Iš viršaus“ (6)

Jonas Valančiūnas savo karjerą Toronto „Raptors“ gretose baigė pergale Ouklande prieš...

Jakilaitis papasakojo, kas vyksta išjungus kameras: vienu metu prieš mane buvo pradėtas karas (136)

Laidų cikle „Profesija visam gyvenimui“ keliamas klausimas, ar žurnalisto profesija gali būti...

Skaudžią vyro netektį išgyvenusi Celine Dion atsitiesė ir turi patarimą visiems, kas patyrė panašų skausmą

1981 m. Celine Dion susipažino su savo būsimu vyru. Tada jai buvo 12 m. 38 m. prodiuseris...

Ką galės padaryti nauji greičio matuokliai: „matys“ per lietų ir rūką, fiksuos iki 250 km/val. (82)

Birželio pradžioje Lietuvos automobilių kelių direkcija ( LAKD ) inicijavo naują viešąjį...

Kelionės automobiliu po Europą šeimai neapsieina be nuotykių: akistata su šernu, vizitas į ligoninę ir žado netekę bulgarai (11)

Tris vaikus auginanti Vaivos ir Martyno šeima sako, kad neįsivaizduoja savo gyvenimo be kelionių,...

Užmezgė aistringą romaną su bosu: priminiau, kad esu ištekėjusi, bet tai jo nesustabdė

„Mano vyras ne be reikalo pyko dėl figūrą apglundančios suknelės, su kuria eidavau į darbą...

Estija su Latvija pradėjo akcizų karą: Lietuva tyliai laukia kas bus (168)

Statistikos departamentas prieš kelias savaites paskelbė, kad vienas 15 metų ir vyresnis...

Patyrusi keliautoja patarė, kaip nesusipykti su kelionės kompanionu

Ne vienas iš mūsų pavydžiai atsidūstame pamatę įspūdingas kelionių nuotraukas. Bet ar tikrai...