aA
„Laikykis, sūnau, už tėvynę praliejai kraują“, – tarė tuometis Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, įsiveržęs į Lietuvos rinktinės rūbinę, trispalve apklotam Valdemarui Chomičiui.

Lietuviai ką tik Barselonoje buvo iškovoję pirmąjį olimpinį medalį mūsų šalies krepšinio istorijoje, bet kapitonas švęsti negalėjo – jam buvo praskelta galva ir reikėjo rimtos medicininės pagalbos. Tačiau po tokių profesoriaus žodžių skausmas iškart dingo ir tų šešių siūlių, kuriomis gydytojai susiuvo žaizdą, praktiškai nesijautė.

„Olimpiniame kaimelyje karnavalas tęsėsi tris dienas. Linksmybių centras buvo tuose kambariuose, kur buvo lietuvių delegacija. Ištisą parą vyko tarptautinė diskoteka, kurioje apsilankė vos ne pusė olimpinio kaimelio gyventojų. Palyginti su fiesta Barselonoje, nublanksta netgi mūsų siautėjimas Seule“, – tikina Choma.

Progą pasiausti iš širdies jis turi ir šį šeštadienį: niekur iš krepšinio pasaulio nedingusiam Valdemarui gegužės 4-ąją sukanka 60 metų. Būtent prieš tiek metų jis gimė pačioje Kauno širdyje.

„Tokia gatvė yra kiekviename mieste – dideliame ir mažame, sostinėje ir provincijoje. Gatvė, kuria gyventojai mėgsta vaikščioti vakarais, kurioje švyti teatrų, restoranų, kavinių iškabos, kur renkasi visa miesto aukštuomenė. Ten plaka miesto širdis.

Tik pasivaikščiojus tokia gatve, atidžiai apžiūrėjus kiekvieną vitriną, kiekvieną iškabą, įsižiūrėjus į tekantį praeivių srautą, galima pajusti miesto atmosferą, jo dvasią. Niujorke tokia gatvė – Brodvėjus, Paryžiuje – Eliziejaus laukai, Peterburge – Nevos prospektas, Kaune – Laisvės alėja. Laisvės alėjoje atėjau į pasaulį 1959 metais, gegužės 4 dieną. Mano tėvai tvirtina, kad tai įvyko 8 val. 30 min. ryto“, – knygoje „Gimęs Laisvės alėjoje“, išleistoje lygiai prieš 20 metų, rašo jis pats.

„Daug kas sako, kad galbūt reikėtų parašyti antrą knygą, bet kad nežinau, ar reikia jos, nežinau. Ir taip viskas aišku, viskas toliau vyksta ir dar ilgai vyks“, – kuklinasi dukart Europos, pasaulio ir olimpinis čempionas bei Barselonos žaidynių trečios vietos laimėtojas, pripažįstantis, kad būtent 1992-ųjų bronza yra didžiausia jo karjeros pergalė ir svajonės išsipildymas.

Aš laikydavausi sportinio režimo, bet po pergalių leisdavau sau. Aš – normalus žmogus, kaip ir visi. Negi visko atsisakysi, kam tada gyventi?
Valdemaras Chomičius


Gražaus jubiliejaus proga Krepšinis.lt dalinasi nesenu geležinio Lietuvos krepšinio riterio pasakojimu net tik apie šlovingus ir skandalingus praėjusio amžiaus nutikimus, bet ir dabarties aktualijas.

Pokalbyje su V. Chomičiumi – legendinių „Žalgirio“ ir CSKA dvikovų užkulisiai, nepamirštama akistata su Michaelu Jordanu ir už Lietuvą pralietas kraujas.

– Treneri, savo karjeros metu garsėjote kaip nepalaužiamas kovotojas. Rimas Kurtinaitis jus netgi yra palyginęs su Leninu, kuris dirba 24 valandas per parą. Iš kur tas jūsų darbštumas?

– Vieni turi labai daug talento, kiti galbūt labai stiprūs, treti turi dar kitokių savo stiprių pusių. Bet yra žaidėjų, kurie ne visada gali būti gerame lygyje, jeigu sunkiai nesitreniruoja. Aš nepasakyčiau, kad buvau labai geras žaidėjas, kai pradėjau žaisti, bet aš siekiau viso to. Be to juodo darbo nemačiau kelio, kaip man tapti, pavyzdžiui, Modestu Paulausku. Atėjus į treniruotę su grupe vaikų ir pasitreniravus vieną valandą per dieną?

Aš lakstydavau krosą. Rytais bėgdavau nuo namų iki jachtklubo ir atgal, dar prieš visas treniruotes. Paskui dar dvi treniruotės su komanda. Ateidavau prieš jas ir mėtydavau į krepšį, kol pataikydavau 150-250 metimų, po treniruotės – taip pat tiek, kiek nusistatydavau. Bendroje sumoje kartais išeidavo gal ir virš tūkstančio. Tada per rungtynes mesdamas tu net nebegalvoji.

– Pats esate be galo kovingas ir emocingas žmogus. Pamename, kaip BBL rungtynėse Estijoje protestuodamas prieš teisėjų švilpukus kritote ant grindų. Ar dirbdamas asistentu Alytuje labiau tvardotės?

– Dabar yra treneris, kuris visa tai reguliuoja ir už viską atsako. Man nebėra, kaip pasireikšti, kai tik pakyli, atsistoji gal tik patarti, teisėjai iškart sodina. Jei antrą kartą pakyli, jau duoda techninę. Sutramdo taip, kad nieko negali net pasakyti.

Bet kartais būna tikrai absurdiškas teisėjavimas, ypač tada Tartu. Važiuojant ten mums pasakė, kad pamatysime – ten laimėti praktiškai neįmanoma, nes atsistos du vietiniai teisėjai ir švilps į vienus vartus. Taip ir buvo. Mūsų žaidėjas bėgo per 2-3 metrus nuo varžovo ir jam sušvilpė baudą. Surikau, kad jo nebuvo net arti, bet man skyrė techninę. Klausiu „Kame reikalas?“, o jis mane išvaro. Tada suvaidinau ir nukritau. Aišku, negražu taip, bet kartais žmogui labai sunku susivaldyti.

Pavyzdžiui, dirbant Plungėje man būtinai reikėjo minutės pertraukėlės, o aš jos nebeturėjau. Tai mečiau vandens butelį į žemę, jis ištiško, atsiprašiau teisėjų, sakiau, kad mums pabiro. Tuomet mes sugrįžome į rungtynes ir jas laimėjome. Tai čia kaip pasižiūrėsi.

– Savo laiku esate minėjęs, kad labai norėtumėte treniruoti ir Lietuvos rinktinę, ir „Žalgirį“. Ar vis dar turite šias ambicijas?

– Daug metų bandžiau tai ir daug metų dirbau rinktinėje. Man atrodo, kad būnant krepšinyje, ne pats pagrindinis dalykas yra būti vyriausiuoju treneriu. Jei papuoli į štabą ir turi bendrą mintį, ką tau reikia padaryti ir ką gali pasiekti, jau yra geras dalykas.

– Neseniai suėjo 40 metų nuo auksinio jūsų debiuto Europos jaunimo čempionate ir 30 metų nuo triumfo Seulo olimpiadoje. Ar ta proga nuvalėte dulkes nuo medalių?

– Mano namuose įvyko daug pasikeitimų – mirė tėtis, mama. Iš kambario, kuriame aš augau vaikystėje, buvo padarytas muziejus, bet kadangi įvyko daug pokyčių, visus tuos medalius palikau Joniškio krepšinio muziejui. Jie niekada ten nedulka. Galiu pakviesti visus ten apsilankyti, nuostabi vieta.

– O ar tiesa, kad Barselonos bronzą atšventėte netgi stipriau nei Seulo auksą?

– Na, pasižiūrėkite, net ir „Formulėje-1“, kur atrodo tikrai negalima vartoti šampano, po etapo laimėtojai apsipila juo, atsigeria. Kiekvienos varžybos, kurios daug ką reiškia, yra palydimos šventimu. Kai turi labai sunkų sezoną, daug dirbi, tas atsipalaidavimas išeina tik į naudą. Aš laikydavausi sportinio režimo, bet po pergalių leisdavau sau. Aš – normalus žmogus, kaip ir visi. Negi visko atsisakysi, kam tada gyventi? (šypsosi)

– Auksas Seule leido jums kartu su Arvydu Saboniu pradėti legionieriaus karjerą Valjadolide, kur sykį įmetėte net 41 tašką. Ką smagiausio prisimenate iš tų metų?

– Pirmiausia ką pamenu, tai, kad atvažiavome ir klube niekas nekalba angliškai. Mums surado vieną rusų kilmės vertėją, bet jis mums nelabai patiko ir su juo greitai išsiskyrėme. Gavome po tris lapus, sėdėjome vienas prieš kitą su Sabu dviese ir kartojome ispaniškai: „rankos“, „galva“, „kūnas“, „kamuolys“, „aikštelė“, „kojos“, „linijos“ ir t. t. Reikėjo suprasti, ką sako treneris, tai per tris dienas mes išmokome tuos žodžius, o po dviejų savaičių pradėjome jau daugmaž ir kalbėti.

Jubiliatas Chomičius – apie už tėvynę pralietą kraują, trijų dienų fiestą ir Jordano kojas panosėje
© Stopkadras


– Ar pakalbėdavote su Sabu kada nors apie NBA?

– Valjadolide mes buvome kaimynai, gyvenome tame pačiame aukšte. Iš pradžių jis sakė, kad jam labai gerai Europoje, ir į NBA jis kažkaip nesiruošė. Bet paskui, kai nuvažiavo tenai, teigė, kad jei būtų žinojęs, kad ten viskas taip paprasta, būtų vykęs iškart. Kaip dabar prisimenu šiuos jo žodžius.

– Jums pačiam NBA lygos patikrinti nepavyko, tačiau 1992 m. Barselonos olimpiadoje gynėtės prieš patį Michaelą Jordaną. Kokia tai buvo patirtis?

– Prisimenu tik jo sportbačius šioje vietoje (ranka rodo ties nosimi – Krepšinis.lt). Kai iš užtvaros išlįsdavo mesti, aš visada norėjau jį padengti. Buvo tikrai sudėtinga. Jei darydavau apgaulingus judesius, jis į juos nereguodavo. Tada nusprendžiau žaisti paprastai ir šiaip taip pavykdavo jį praeiti.

Mes pasiskaičiavome, kad jei kovosime su jais iki galo, tai pralaimėsime gal ne 50, o 30 taškų, bet nebeturėsime jėgų mažajam finalui. Mums dar ir nesisekė pataikyti, aš pats pramečiau penkis tritaškius, bet kaifavome nuo tų rungtynių ir buvimo šalia tokių varžovų. Esame laimingi, kad galėjome sudalyvauti visame tame.

Jubiliatas Chomičius – apie už tėvynę pralietą kraują, trijų dienų fiestą ir Jordano kojas panosėje
© DELFI montažas


Dar plačiau apie siurrealią akistatą su JAV „Svajonių komanda“ V. Chomičius pasisakė minėtoje knygoje.

„Tie krepšininkai atrodė tarsi pusdieviai, kuriuos iki šiol buvome matę tik televizijos ekranuose. Prisimenu ir keistą savo įspūdį, patirtą toje kovoje. Dievai nusileido iš aukštybių, o tu matai juos aikštelėje. Štai Magicas Johnsonas apsigina nuo mano metimo, o dabar jau man reikia sulaikyti Michaelą Jordaną. Dabar Patrickas Ewingas uždengia mano metimą. Iš pradžių atrodė, kad vyksta siurrealistinio filmo kūrimas, o tu atsitiktinai esi atsidūręs filmavimo aikštelėje kaip aktorius“, – nerealų vaizdą prisimena jis.










Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(23 žmonės įvertino)
4.3043

Kelti vestuvių į JAV išskubantis Gebenas: kitą sezoną tikrai noriu būti „Žalgiryje“ laida „Krepšinio zona“ (12)

Prieš metus iš JAV į Lietuvą sugrįžęs Martinas Gebenas LKL senbuviams atrodė žalias...

Žinojo tik siauras žmonių ratas: kaip „Žalgirio“ žaidėjai buvo tikrinami nematytu prietaisu (41)

„Odos dujų analizatorius“. Taip keistai buvo vadinamas prietaisas, kuriuo buvo tikrinama Kauno...

Vladimiras Romanovas ir genų fondas: kaip atsitraukti privertė negražios moterys (27)

Pasakojimai apie Vladimiro Romanovo keistumus sklido ne tik aplink krepšinio, bet ir futbolo...

Sireika atrėmė iki šiol naktimis pabundančio Šaro kritiką: jis dabar gerai dirba, nes išmoko iš manęs laida „Krepšinio zona“ (45)

Lietuvos krepšinio legendai Antanai Sireikai tryliktas sezonas prie „Šiaulių“ klubo vairo...

Jubiliatas Chomičius – apie už tėvynę pralietą kraują, trijų dienų fiestą ir Jordano kojas panosėje (19)

„Laikykis, sūnau, už tėvynę praliejai kraują“, – tarė tuometis Seimo pirmininkas Vytautas...

Top naujienos

Staigus Trumpo manevras: kodėl tvenkiasi naujo karo debesys ir kuo tai gali baigtis (120)

Visi nebūtini JAV ambasados Irake darbuotojai privalo palikti šalį. Toks įsakymas, augant...

Svečiuose pas Pablo Eskobaro brolį: buvau atsakingas už visus kartelio pinigus (4)

Visų laikų žiauriausias ir galingiausias narkotikų prekeivis Pablo Eskobaras buvo nušautas, jo...

Milijardinis atokvėpis: Amerikos superturtuoliai vis rečiau sulaukia Mokesčių inspekcijos skambučių (5)

Tikimybė, kad žmonėms, uždirbantiems per metus mažiausiai dešimt milijonų JAV dolerių, bus...

Situacija Vilniuje jau kelia nerimą ir ekspertams: šie sektoriai – tikra taršos bomba (4)

Remiantis Europos Komisijos duomenimis , nuosavi automobiliai išskiria 10 proc. viso ES...

Dar vienas akibrokštas dėl „Eurovizijos“: patikslinti skaičiavimai pakeitė galutinius rezultatus (1)

Nors „Eurovizijos“ aistros jau baigia nurimti, trečiadienį gerbėjus pasiekė dar viena žinia....

Rūtos pasitraukimo aplinkybės: tai brendo jau kurį laiką (267)

Trečiadienį ryte Londono olimpinė čempionė Rūta Meilutytė pranešė baigianti savo...

Paviešinus Archie gimimo liudijimą paaiškėjo, jog Meghan Markle oficialus titulas – visai ne Sasekso kunigaikštienė (8)

Kas yra Meghan Markle ? Tai klausimas, jau kelis metus kankinantis ne vieną akylą britų...

Emigracija mažėja: pernai fiksuoti skaičiai teikia vilčių (12)

Į Lietuvą pernai atvyko beveik tiek pat gyventojų, kiek iš jos išvyko, o prie reikšmingo...

Nausėda apie „valstiečių“ rinkimų retoriką: niekada nežinai, kas yra dugnas (191)

Prezidento posto siekiantis Gitanas Nausėda sako, kad iš susitikimų su Lietuvos žmonėmis...

Mitybos specialistė išdavė mėgstamiausios košės receptą: savijauta gerės, o kilogramai tirps (3)

Pusryčiai yra vienas svarbiausių dienos patiekalų, juk mums prieš akis dar visa diena. Tad kaip...