Paskutinėse reguliaraus sezono rungtynėse Denverio „Nuggets“ gynėjas Davidas Thompsonas pelnė 73 taškus ir jau buvo ramus dėl savo pirmojo rezultatyviausio žaidėjo titulo. Jo pagrindiniam oponentui San Antonijaus „Spurs“ puolėjui George‘ui Gervinui reikėjo pelnyti bent 58 taškus, norint aplenkti D. Thompsoną ir iškovoti titulą.
Atrodė, kad toks scenarijus – neįmanomas. Tačiau G. Gervinas pasistengė ir neįmanomą pavertė įmanomu.
73, 63, krūva rekordų ir į krepšinio metraščius įėjusi diena. Diena, apie kurią kalbama, rašoma ir skaitoma dar dabar – po 37 metų.
Tai yra ištrauka iš 2003 metais publikuotos Davido Thompsono knygos „Skywalker“
„Iki atkrintamųjų varžybų buvo likusios tik vienerios rungtynės. Tai buvo paskutinis mačas, kai Detroito „Pistons“ rungtyniavo „Cobo Arena“ arenoje – kitais metais klubas persikraustė į naują ir daug erdvesnę „Pontiac Silverdome“ areną. Tačiau kietakakčiai Detroito klubo fanai nenorėjo tiesiog taip paprastai išleisti „Pistons“ krepšininkų atostogų pastate, kuris jiems buvo antri namai dar nuo 1961 metų.
Vėsią 1978 metų balandžio 9-osios sekmadienio popietę 3482 sirgaliai gavo daugiau, nei kada nors gyvenime tikėjosi.
Tame sezone aš labai įnirtingai koviausi dėl rezultatyviausio sezono žaidėjo vardo su „Spurs“ lyderiu George‘u Gervinu. Prieš paskutines reguliaraus sezono rungtynes mus skyrė vos 14 taškų.
„Ar nori šiandien iškovoti rezultatyviausio žaidėjo titulą?“ – prieš mačą manęs paklausė treneris Larry Brownas. Nesvarbu, ar būtume laimėję, ar ne – vis tiek jau buvome užsitikrinę vietą atkrintamosiose varžybose. Todėl treneris buvo pasiruošęs leisti man atakuoti kiek tik širdis geidžia – tik tam, kad tapčiau rezultatyviausiu lygos žaidėju. Jeigu būčiau pasiekęs kosminius skaičius, tada G. Gervinas, kuris vėliau tą vakarą žaidė Naujajame Orleane, būtų mane žūtbūt vijęsis.
Jeigu atvirai, man visas šitas reikalas nerūpėjo – niekada negalvodavau apie asmeninius pasiekimus. Visi mano treneriai nuo vidurinės mokyklos iki profesionalaus krepšinio mane mokė žaisti komandiškai. Gali lyderiauti, tačiau vienas diriguoti orkestrui negali.
Todėl treneriui L. Brownui pasakiau, kad aš tik noriu žaisti, o kaip jau viskas išsirutulios, pamatysime mačo eigoje.
Rekordų lavina – be vaizdo kamerų
Tą popietę „Cobo Arena“ arenoje nebuvo nė vienos kameros. Kodėl? Buvo dvi pagrindinės priežastys: pirma, mūsų rungtynės iš tikrųjų buvo visiškai nesvarbios – abiejų komandų likimai jau buvo aiškūs – mes atkrintamosiose, o „Pistons“ – už borto. Antra, televizija didesnius reitingus gaudė Bostone, kur atsisveikinimo rungtynes su Bafalo „Braves“ žaidė „Celtics“ legenda Johnas Havlicekas. Dėl tokio sprendimo jokių ginčų ar pretenzijų negali būti. Kova dėl rezultatyviausio lygos žaidėjo nerūpėjo nei man, nei žiniasklaidai.
Detroito komanda mačą pradėjo tokiu startiniu penketu: puolėjų grandį sudarė M. L. Carras ir Johnas Shutmate‘as, gynėjų – Chrisas Fordas ir Ericas Money, o vidurio puolėju žaidė naujokas Benas Poquette. Arenoje susirinkę žiūrovai nė nenumanė, kad artėjančias porą valandų stebės istorines NBA rungtynes.
Prasidėjus rungtynėms, pataikiau pirmus aštuonis metimus – daugiausiai tai buvo metimai iš vidutinio nuotolio. Pirmam kėliniui įsibėgėjus, įsibėgėjau ir aš – atlikau kelis dėjimus ir „alley-oopus“.
Kartą bandydamas krauti kamuolį į krepšį gavau bloką nuo 210 cm ūgio B. Poquette, tačiau vėliau pataikiau penkis metimus iš eilės ir padėjau komandai per pirmą kėlinį susikrauti 6 taškų persvarą – 42:36.
Net nesuprasdamas, kas ką tik įvyko, labai nustebau, kai sužinojau, kad pasiekiau per vieną kėlinį pelnytų taškų NBA rekordą – tada per pirmą kėlinį pelniau 32 taškus. Taip vienu taškeliu aplenkiau legendinį Wiltą Chamberlainą, kuris 1962 metų istorinėse 100-to taškų rungtynėse per 12 minučių įmetė 31 tašką. Per pirmą ketvirtį pataikiau 13 iš 14 dvitaškių (pramečiau vienintelį kartą, kai gavau bloką nuo B. Poquette‘o) ir 6 baudos metimus iš 6.
Nepaminėjau, kad 13 pataikytų metimų per vieną kėlinį – taip pat NBA rekordas, nepagerintas iki šiol.
Aš puikiai jutau rungtynių ritmą – jaučiausi lyg steroidų prisirijęs supermenas. Nei karto neatakavau krepšio galvodamas, kad neįmesiu – vos tik kamuolys palikdavo mano rankas, iškart žinodavau, kad pataikysiu.
Toks jausmas tęsėsi ir antrame kėlinyje. Pirmi 7 mano metimai skrodė tinklelį ir „Pistons“ klubas atrodė gana sunerimęs. Per antrą ketvirtį įmečiau 21 tašką, tad per pirmą mačo pusę iš viso buvau pelnęs 53 taškus.
Žiūrėdamas į Detroito komandos krepšininkų veidus tiesiog galėjai įsivaizduoti juos sakant: „Nėra jokių galimybių, kad mes jam leisime įmesti 100 taškų į mūsų krepšį“. 100 taškų? Po velniais, juk aš buvau tik 195 cm ūgio gynėjas, kuriam labai sekėsi. Pataikiau pirmus 20 metimų iš 21, o prieš didžiąją pertrauką mano metimų pataikymas buvo 20 iš 23. Anksčiau buvau kelis kartus patyręs tokį dominavimo jausmą, tačiau tokio, kaip tą vakarą – dar niekada gyvenime. Daugiausiai mano dėka mes atitrūkome nuo „Pistons“ – susikrovėme 14 taškų persvarą – 83:69.
Pritrūko tik tritaškių
Tuo metu pradėjo sklisti kalbos, kas vyksta Detroite. Filmavimų komandos, TV reporteriai tiesiog plūdo į „Cobo Arena“ areną. Tądien Brentas Musbergeris pristatinėjo CBS savaitės rungtynių apžvalgą, tačiau sužinojęs apie įvykius Detroite, staigiai visą dėmesį sutelkė į mūsų mačą, kad galėtų žmonėms pranešti, ką aš išdarinėju Detroite.
Trečiame kėlinyje „Pistons“ buvo nusiteikę mane pristabdyti – C. Fordas, E. Money, M. L. Carras ir Alas Skinneris mane dvigubino, trigubino ir kartais net keturgubino. Jaučiausi kaip pelė narvelyje, tačiau vis tiek kažkaip sugebėjau pelnyti 6 taškus. Tai nebuvo daug, bet daugiau nieko negalėjau padaryti. Blogiausia buvo tai, kad „Pistons“ mus ne tik prisivijo, bet ir aplenkė – 106:104. Mano pasirodymas neberūpėjo niekam, svarbiausia buvo komandos pergalė.
Lemiamame ketvirtyje „Pistons“ pelnė 10 taškų ir eilės ir dar labiau atitrūko – 121:112. Mes dar bandėme spardytis, tačiau Detroito komanda sugebėjo atsilaikyti ir iškovoti pergalę – 139:137.
Rungtynes baigiau savo sąskaitoje turėdamas 73 taškus – tai buvo trečias aukščiausias pasiekimas NBA istorijoje. Taip pat tai buvo daugiausiai taškų pelnyta gynėjo bei antras rezultatas mače be pratęsimų. W. Chamberlainas 1962 metais pelnė 100 taškų, 1961 metais trijų pratęsimų trileryje įmetė 78 taškus ir tais pačiais 1962 metais du kartus varžovams atseikėjo po 73 taškus. Žinoma, Wiltas buvo 216 cm ūgio monstras, o aš buvau tik mažas 195 cm ūgio mirtingasis.
Galutinė mano statistika tame mače su „Pistons“: 73 taškai, 28 taiklūs dvitaškiai iš 38, 17 baudos metimų iš 20, 7 atkovoti kamuoliai per 43 minutes. Kai tas penkias minutes sėdėjau ant suolo, mano komandos draugai su manim nekalbėjo. Jie net nesėdėjo šalia manęs – atrodė, kad jie bijo kažkokio krepšinio šamano kerų.
O čia pamąstymams: esu girdėjęs žmones kalbant, kad jeigu tais laikais būtų buvusi tritaškio linija, aš būčiau įmetęs virš 80 taškų.
Rekordas krito po 7 valandų
Tą sekmadienio vakarą 300 žmonių pasirodė Denverio „Stapleton International Airport“ oro uoste. „Nuggets“ vykdantysis viceprezidentas Bobas Kingas buvo pirmasis, kuris pasveikino mane ir trenerį L. Browną. Klubo prezidentas Carlas Sheeras taip pat buvo atvykęs. Kai ėjau oro uosto koridoriais, mikrofonai ir visokie kitokie aparatai tiesiog lindo man į veidą. „Tiesiog jaučiuosi puikiai, kai mane lygina su tokiu žaidėju kaip Wiltas Chamberlainas“, – pasakiau tada, dalindamas parašus visais frontais.
Kai grįžau namo, iškart įsijungiau radiją ir bandžiau surasti „Spurs“ ir Naujoj Orleano „Jazz“ rungtynių transliaciją. Jeigu tada nebūtų žaidęs „The Iceman“, net nebūčiau stengęsis ieškoti to mačo. Tačiau George‘as buvo labai užsivedęs – jis jau žinojo, kokį pasirodymą surengiau kiek anksčiau tą dieną. Jam reikėjo pelnyti bent 58 taškus, kad laimėtų rezultatyviausio žaidėjo titulą ir aš žinojau, kad jis tai tikrai gali padaryti. Garbės žodis, jis taip gerai, greitai ir dažnai atakuodavo krepšį, kad kartais atrodydavo – lyja kamuoliais.
Mačo transliaciją susiradau antro kėlinio pradžioje, o pasibaigus jam, G. Gervinas savo sąskaitoje jau turėjo 53 taškus. Tada supratau, kad mano 73 taškai nuėjo perniek. Galiausiai George‘as pelnė 63 taškus, pataikydamas 23 metimus iš 49 bei taip tapdamas rezultatyviausiu 1977-1978 metų NBA reguliaraus sezono žaidėju. Ir tai jis pasiekė vos per 33 minutes.
Tai buvo pačios įnirtingiausios lenktynės NBA istorijoje – mano taškų vidurkis siekė 27,15, o George‘o – 27,22.
63 George‘o taškai tą vakarą Naujajame Orleane lėmė, kad lygoje pagal rezultatyvumą pirmavau tik apie 7 valandas. Jo vedama „Spurs“ pralaimėjo 132:152, tačiau jis sulaužė ir mano pasiektą taškų per kėlinį rekordą – antrame ketvirtyje įmetė 33 taškus. Man prireikė 16 metų pagerinti W. Chamberlaino rekordą, o George‘ui pagerinti mano rekordą prireikė vos 7 valandų.
Ar jaučiausi blogai? Galbūt, bet neilgai. „Neturi dėl ko gėdytis, Davidai, – man sakė komandos draugas Monte‘as Towe‘as. – Pripažinkime – 73 taškai per vienerias rungtynes yra milžiniškas pasiekimas. Ne kiekvienas sugeba pelnyti 73 taškus vieneriose rungtynėse.“
Žinoma, jis buvo teisus.“
1978 metais iškovotas rezultatyviausio žaidėjo titulas G. Gervinui buvo pirmas karjeroje. Po to jis dar tris kartus pakartojo tokį pasiekimą. „Jis galėjo bent jau tą vienintelį sezoną leisti man nugalėti“, – prisimindamas tuos laikus juokavo D. Thompsonas.
Naujųjų žvaigždžių žodis
Laikui bėgant ir krepšiniui tobulėjant, buvo pamušti ir G. Gervino, ir D. Thompsono rekordai. 2006 metais Kobe Bryantas pelnė 81 tašką ir dabar daugiausiai per rungtynes pelnytų taškų sąraše nusileidžia tik W. Chamberlainui.
Tuo metu G. Gervino taškų per vieną kėlinį rekordą pagerino kitas Thompsonas. „Golden State Warriors“ snaiperis Klay Thompsonas šių metų sausio 23 dieną į Sakramento „Kings“ per trečią kėlinį įmetė net 37 taškus.
2011-2012 metų sezoną atrodė kad ir „0,07“ rekordas bus pagerintas – dėl rezultatyviausio lygos žaidėjo vardo tada kovojo Kevinas Durantas ir K. Bryantas. Visgi rezultatyviau reguliaraus sezono pabaigą sužaidęs Oklahomos „Thunder“ puolėjas K. Bryantą aplenkė 0,17 taško skirtumu.
D. Thompsono ir G. Gervino kova įėjo į NBA istoriją ir joje pasiliks dar ilgam. Nesvarbu, ar rekordas dar bus pagerintas, tačiau faktas, kad per vieną dieną žaidėjai gerino vienas kito pasiekimus – neeilinis. Belieka tik laukti ir spėlioti, ar dar kada nors išvysime tokius skaičius ir pasirodymus.
