aA
VTB Vieningosios lygos interneto svetainės parengtas interviu su Maskvos srities „Chimki“ strategu Rimu Kurtinaičiu buvo labiau panašus į monologą, kurio nesinorėjo pertraukti. Kaip teigia patys rusai, to jie ir nedarė – skaitytojams pateikė 59-erių lietuvio papasakotą istoriją, kurioje R. Kurtinaitis atskleidė ir ne vieną mažai girdėtą, o daugeliui ir visai nežinomą savo gyvenimo faktą.
Lietuvos krepšinio rinktinė, Rimas Kurtinaitis, Algirdas Brazauskas
© DELFI montažas / Scanpix

„Rimo Kurtinaičio krepšinio išpažintį“ siūlome paskaityti lietuviškai.

NBA rungtynių įrašai

Visą gyvenimą pašvenčiau krepšiniui, ir man beveik viskas jame sekėsi. Būdamas žaidėjas, žinoma, norėjau žaisti NBA, tačiau Sovietų Sąjungos laikais tai buvo neįmanoma. Man pavyko šiek tiek „užgriebti“ šios lygos atmosferos 1989 metais, kai mane pakvietė į „Visų žvaigždžių“ renginį – dalyvavau tritaškių metimo konkurse. Tuomet vos pauosčiau, kuo kvepia NBA.

Tais laikais mes net neturėjome galimybės žiūrėti amerikietiško krepšinio. Kai būdavome užsienyje, Ispanijoje ar Italijoje, visuomet žiūrėjome NBA rungtynes per televizorių. Tačiau taip būdavo vos dieną ar dvi, jei išvykdavome su klubu. Arba savaitę, jei keliaudavome su rinktine.

Man tuomet pradėjo skambinti iš Ispanijos ir NBA, tačiau aš, vertinant žmogiškai, jau negalėjau vokiečiams atsakyti. Daug pinigų ten neuždirbau, tačiau iki pat mirties „Hagen“ klubo prezidentas liko mano geru draugu.
Rimas Kurtinaitis

Apskritai gauti informacijos apie krepšinį buvo nelengva. Nemanau, kad ji buvo slapta, tiesiog Sovietų Sąjunga nebendravo su pasauliu ir mums NBA transliacijų nerodė. Per pirmą išvyką į JAV nusipirkau krūvą vaizdo kasečių su Michaelo Jordano, Spudo Webbo ir Dominique'o Wilkinso žaidimu.

Ten buvo ir Detroito „Pistons“ komandos rungtynės, kuriose žaidė Isiah Thomasas ir Dennisas Rodmanas. Tuomet ši komanda NBA diktavo madas, Čikagos „Bulls“ laikas atėjo kiek vėliau. Ir štai – visus pinigus išleidau džinsams ir vaizdo kasetėms apie krepšinį. Dar pirkau sau vaizdo kasetę, kur įrašytas filmas „Pink Floyd – The Wall“. Pirmieji mano pirkiniai JAV buvo susiję su krepšiniu ir muzika.

Paskui viskas buvo paprasčiau – važinėjome į Ameriką kiekvieną lapkritį, žaidėme su universitetų komandomis, o laisvu metu žiūrėjome NBA. Dabar tokių problemų apskritai nėra – įsijunk televizorių ir žiūrėk, kada patogu, kad tik būtų laiko.

Vokietija vietoje Amerikos

Man siūlė mainus su Minesotos „Timbervolwes“, tačiau dėl konkrečių persikėlimo sąlygų su jais taip ir nepradėjome derėtis – tuo metu susitariau ir pasirašiau kontraktą su vokiečiais. Galima buvo ją nutraukti, tačiau galvojau, kad taip pasielgti būtų neetiška. Viskas nutiko spontaniškai.

Devinto dešimtmečio pabaigoje su „Žalgiriu“ pirmą kartą važiavome į turnyrą Vakarų Vokietijoje. Iki tol važinėjome tik į Ispaniją, Italiją arba Prancūziją.

Barselonoje demonstravau vos ne geriausią savo žaidimą, buvau puikios sportinės formos. Labai kritiškai vertinu savo darbą, tačiau dabar tą turnyrą laikau vienu geriausių savo karjeroje.
Rimas Kurtinaitis

Vakarų Vokietija nebuvo laikoma krepšinio šalimi, bet Hagene vykęs turnyras buvo puikiai suorganizuotas.

Baigiantis turnyrui prie manęs priėjo vietinės komandos prezidentas ir paklausė: „Kaip vertintum perėjimą į mūsų komandą?“

Atsakiau, kad tai neįmanoma. Iš mūsų krepšininkų tuomet dar niekas legaliai sienos nebuvo kirtęs. Jis pasakė, kad pamėgins susitarti su Sporto komitetu ir visus metus sprendė šį klausimą duodamas kyšius Maskvoje. Paskui tą pačią procedūrą pakartojo Vilniuje su Lietuvos sporto komitetu.

Kai sienos buvo atvertos, į mano persikėlimą buvo investuota labai daug pinigų. O man tuomet pradėjo skambinti iš Ispanijos ir NBA, tačiau aš, vertinant žmogiškai, jau negalėjau vokiečiams atsakyti. Daug pinigų ten neuždirbau, tačiau iki pat mirties „Hagen“ klubo prezidentas liko mano geru draugu. Visuomet galėjau nuvažiuoti į Barseloną, kur jis turėjo namą, paplaukioti su jachta.

Vokietijoje žaidžiau tris sezonus. Tiesiog negalėjau apvilti žmogaus, pernelyg daug jis dėl manęs padarė. Ne dėl to, jog jis kažkam davė pinigų. Todėl, kad per dvejus metus nuveikė darbus, kurie kitiems atrodė neįmanomi. Tapau pirmuoju krepšininku, išvažiavusiu iš Sovietų Sąjungos į Vakarus.

Metalurgijos verslas

Visuomet kalbu savo žaidėjams, kai mėginu pagudrauti: „Ten, kur jūs einate, iš ten aš jau grįžau“.

Niekuomet neteikiau daug reikšmės pinigams, mano pagrindinis tikslas buvo pažinti pasaulį. 1992 metų olimpiados išvakarėse, Barselonoje, man pasiūlė kontraktą vienas ispanų klubas. Jis nelabai garsus, pinigai buvo neblogi, bet... aš buvau pasirengęs eiti ir už mažesnę sumą, svarbiausia, kad tai būtų garsi komanda. Kad ne tiesiog užsidirbčiau, bet ir pažaisčiau gerą krepšinį. Tačiau tuo metu man buvo jau 32-eji metai.

Vėliau man Australija sapnavosi vos ne dešimtmetį. Ten šaunūs žmonės. Laikraščiai sveikino mane tokiomis antraštėmis: „Sveikas atvykęs į namus, sūnau“.
Rimas Kurtinaitis

Prieš olimpiadą tos sutarties taip ir nepasirašiau. Dabartinis Dalaso „Mavericks“ generalinis vadybininkas Donnie Nelsonas, kuris ruošė Lietuvos rinktinę žaidynėms, patarė man neskubėti.

„Gerai žaidžiame olimpiadoje, tave norės įsigyti daugelis klubų, kaina išaugs, ramiai išsirinksi, kas tau palankiau“, – sakė jis.

Problema buvo viena: olimpinis turnyras vykta vasaros pabaigoje ir jo pradžioje klubai 95 proc. jau būna suformavę sudėtis. Realūs variantai buvo du – „Benetton“ ir „Panathinaikos“. Tačiau pirmiausia graikai su kažkuo pasirašė, o po to ir „Benetton“. Pasibaigus olimpiadai abu variantai atkrito.

Nepaisant to, Barselonoje demonstravau vos ne geriausią savo žaidimą, buvau puikios sportinės formos. Labai kritiškai vertinu savo darbą, tačiau dabar tą turnyrą laikau vienu geriausių savo karjeroje.

Tiesa, sutarties niekas taip ir nepasiūlė. Nežinau, gal kiti žaidėjai buvo dar geresni. Galiausiai likęs be klubo grįžau į Kauną, gimtąjį „Žalgirį“. Lietuvoje pradėjau kartu vystyti metalų pervežimą iš Rusijos (tranzitu per Lietuvą) į Vokietiją.

Rojus Australijoje

Galvojau, kad visiškai imsiuosi šio verslo, pelnas buvo tikrai geras, tačiau 1992 metų pabaigoje supratau, kad užsiimu ne tuo, kuo reikėtų. Uždarbis neatnešė vidinio pasitenkinimo, tik stresą. Ir staiga, europietiško sezono viduryje, man paskambino iš Australijos (iš Taunsvilio „Suns“ klubo). Jų sezonas turėjo prasidėti kovo mėnesį.

Pasiūlymo sulaukiau Naujųjų metų išvakarėse ir iš karto pasakiau: „Velnias, imkime ir pasirašykime“. Pinigų pasiūlė nedaug, tačiau tuo metu solidžiai uždirbau iš metalo perpardavimo. Australijoje iki tol buvau dukart (su rinktine), lankiausi visuose stambiausiuose miestuose, man ten labai patiko. Taip patekau į Taunsvilį, esantį šiaurinėje Australijos dalyje, tropinėje zonoje, ten apskritai nebūna žiemų.

Jie taip ir kalba: „Nuo mūsų iki rojaus – žingsnis“. Spjoviau į didelį atlygį, susiruošiau ir išvykau. Kas man tie pinigai? Už tai dabar galiu pasakyti: aš gyvenau rojuje. Vėliau man Australija sapnavosi vos ne dešimtmetį. Ten šaunūs žmonės. Laikraščiai sveikino mane tokiomis antraštėmis: „Sveikas atvykęs į namus, sūnau“.

Aš tapau pirmuoju europiečiu, žaidusiu Australijos žemyne. Krepšinį žaisti man ten sekėsi, sirgaliai mane mylėjo. Labiausiai man patiko politinis stabilumas ir atvira visuomenė. Niekas ten nesidalijo pagal tautas. Galėjai būti ukrainietis, serbas, rusas, lietuvis – kuo nori. Visi darė bendrą darbą, mes visi buvome australai.

Nežinau, kaip dabar, tačiau tais laikais 70 proc. visų darbų buvo daromi pagal principą „tu man padėjai, aš – tau“. Daug kas ten buvo nemokama, kaip Sovietų Sąjungoje. Iš įdomių faktų – dukart ten lipau ant podiumo ir demonstravau madas. Mat tai buvo klubo įsipareigojimas rėmėjui.

Komandoje žaidęs amerikietis taip sakė: „Jei taip būtume ėję ant podiumo Amerikoje, būtume užsidirbę krūvą pinigų“. Australijoje viskas rėmėsi ne pelno troškimu, o pagalba vienas kitam – tokiu būdu padėjome mūsų rėmėjui.

Premjeru tapo buvęs prezidentas, socialdemokratų lyderis Algirdas Brazauskas. Aš atėjau pas jį sužinoti savo ateities, o jis ir sako: „Rimai, tu šaunuolis ir gerai tvarkaisi su savo pareigomis, tačiau aš esu kitos partijos lyderis ir turiu į šį postą paskirti savo žmogų.“
Rimas Kurtinaitis

Viskas buvo panašu į Sovietų Sąjungą. Prisimenu, tuomet dar buvo rinkimai – dėl pergalės su kažkuo kovojo leiboristai. Klausinėjau pažįstamų australų, ar svarbu, kas nugalės rinkimuose? Mūsų treneris tik patraukė pečiais: „Koks mums skirtumas, jei yra patvirtinta Australijos vystymo programa iki 2050 metų“. Kiekviena vadovaujanti partija turi jos laikytis, dėl to šalyje išsaugomas stabilumas. Ne taip, kaip pas mus – tai į kairę, tai į dešinę, tai tiesiai, tai apskritai niekur.

Sugrįžimas į rojų

Po 10 metų atvykau į Australiją su Lietuvos rinktine. Taunsvilyje apie tai sužinojo ir oro uoste mane sutiko klubo prezidento žmona. Išlipau iš lėktuvo, apsižvalgiau, jokių permainų: jūra, miestas tarp palmių šimtui tūkstančių gyventojų, skraido papūgos ir pelikanai. Klausiu jos: „Kas naujo? Nesimatėme 10 metų“. Ji net nesuprato klausimo, niekas per tuos metus pas juos nepasikeitė.

Žiema pas juos yra toks periodas, kai vandens temperatūra pasiekia 25 laipsnius, o oro – 30. Tuo metu į paplūdimį jie nevaikšto. Ir apskritai, australus lengva atskirti nuo europiečių – jie neįdega saulėje. Prieš žygius prie jūros jie visuomet išsitepa specialiais kremais. Aš ten visą laisvą laiką nuo treniruočių leidau paplūdimiuose, buvau net juodas.

Tiesa, taip lengvai ten nenusimaudysi. Jūroje gyvena medūzos, vienas įkandimas gali turėti tragiškų pasekmių. Maudymosi vietos atitvertos specialiais tinklais. Kiekvienas mano rytas prasidėdavo nuo kroso ant kranto, paskui dariau tempimus ir plaukiau. Tai mane įkraudavo: nuvežu vaikus į mokyklą, o tuomet – į paplūdimį.

Kai su rinktine grįžau, klubo prezidento žmona paklausė: „Kuo užsiimsi rytoj ryte?“ Atsakiau: „Nuvežk mane į paplūdimį, kur treniravausi, padarysiu mankštą, ir atgal“. Ji labai nusistebėjo, juk pas juos žiema! Sakau: „žinau, bet man tai netrukdo.“

Tai buvo ryte, o vakare man surengė staigmeną – reguliariojo sezono rungtynėse arenos pranešėjas paskelbė, kad dvikovą stebi buvęs Taunsvilio ekipos žaidėjas Rimas Kurtinaitis. Visi arenoje vos ne valandą plojo, jie prisiminė mane! Buvo labai malonu.

Kitą rytą darau mankštą prie jūros, ten prieina vietinis ir šaukia man: „Sveikas, Rimai! Kaip sužaidėte vakar? Laimėjote?“ Taip, sakau, laimėjome. Kai kurie net nežinojo, kad baigiau karjerą. „Šaunuoliai“, – sušuko jis nueidamas.

Kažkiek laiko pagrindiniu Taunsvilio klubo rėmėju buvo alaus gamykla. Sezono metu negerdavau alkoholio nė gramo, net ir dabar tai darau, dirbdamas treneriu. Tik vasarą, tarpsezoniu, mėgstu pasėdėti su alumi žvejyboje ar kepdamas šašlyką. Australijoje į alkoholinių gėrimų vartojimą žiūri taip, kaip Vokietijoje, atlaidžiai. Alus ar vynas alkoholiu nelaikomas.

Komandos draugai nuolat mane klausinėjo: „Rimai, kada pradėsi gerti su mumis?“ Atsakydavau: „Tik po sezono pabaigos“. Mūsų pagrindinis rėmėjas tuo netgi sumaniai pasinaudojo – laikraščiuose kiekvieną savaitę buvo vedama atbulinis skaitiklis: „Rimui Kurtinaičiui iki galimybės vartoti alų liko tiek ir tiek dienų“.

Ir štai įsivaizduokite, baigiasi paskutinės sezono rungtynės (tai buvo ir paskutinės rungtynės Taunsvilyje, jau buvo pasirašyta sutartis su „Real“), skamba finalinė sirena, pilna arena, visi 7 tūkst. sirgalių atsikelia, man dovanojama Australijos vėliava, o tiesiog aikštėje man ant padėklo atnešamas alus. Tuo metu sirgaliai skanduoja: „Gerk, Rimai!“

Dar man padovanojo skrybėlę, tokią kaip pagrindinio herojaus iš filmo „Krokodilas Dandis“, ir šlepetes. Stoviu su visu tuo aikštės viduryje, su Australijos vėliava, geriu alų, o žiūrovai man ploja.

Po visko dar su komanda bare surengėme išleistuves. Atmosfera kaip Laukiniuose Vakaruose – stalas „U“ formos, ant jo čiaupai su alkoholiu. Aplink sėdi barzdoti baikeriai ir rokeriai. Mes ten įeiname, o aš dar būdamas ant slenksčio šaukiu: „Alaus visiems“. Visi įsitempė, bet mano draugas australas paaiškino, kad šis europietis nuoširdžiai nori visus pavaišinti. Galiausiai iki pat mano skrydžio į Madridą gėrėme alų su tais rokeriais.

Paskui svajonę

Jeigu ne „Real“ pasiūlymas, aš niekur ir nebūčiau išvykęs iš Australijos – dar turėjau metus galiojantį kontraktą. Šeimomis draugavome su vietos klubo vadovu, o aš jam ir pasakiau: „Michaelai, man jau 34-eri, ir aš visą gyvenimą svajojau žaisti Madrido komandoje – jeigu neišvyksiu dabar, tai neišvyksiu niekada.“ Jis atsakė labai išmintingai: „Taip, dar turi metų sutartį, ir tu esi lyderis, tačiau... kokia prasmė tave perkalbinėti, jei tavo širdis ten?“

Svarbiausia gyvenime – nenuleisti rankų, juk nėra aišku, kas konkrečiai tave nuves prie svajonės. 1992-aisiais aš norėjau užbaigti karjerą, tačiau nesugebėjau – išvykau žaisti į Australiją, o tai nuvedė prie persikėlimo į „Real“ komandą, kuriai atstovauti norėjau visą gyvenimą.

Pinigų Australijoje daug neužsidirbau, tačiau susiradau daug draugų. Dabar ten krepšinio nuosmukis – net nežinau, kodėl. Kai aš žaidžiau toje šalyje, visos arenos buvo „lyg NBA“. Į vietines rungtynes susirinkdavo pilnos tribūnos. Praėjusiais metais netgi prabėgo mintis treniruoti kurį nors australų klubą. Mano komanda jau nebeegzistuoja, tačiau su malonumu išvykčiau į kurį nors kitą. Tik ne iš didžiųjų miestų – Sidnėjaus, Melburno ar Brisbeno – ten labai gražu, tačiau gyvenimo ritmas visai kitas nei Taunsvilyje. Tai tikri megapoliai.

O tuomet tiesiai iš Taunsvilio, neužsukęs į Lietuvą, aš išskridau į Madridą, kur taip pat pasijutau lyg namuose. Neįmanoma perduoti tų jausmų, kuriuos patyriau sugrįžęs į Europos kontinentą. Nepaisant to, kad Australijoje jaučiausi labai gerai.

Politikas ant parketo

Mano politinės karjeros istorija prasidėjo būnant 36-erių: tuomet žaidžiau Prancūzijoje ir jaučiau, kad krepšininko kelio pabaiga jau arti. Lietuvoje tuo metu pasikeitė valdžia, prie vairo stojo konservatoriai. Šios partijos programa man buvo artima, nors į pačią partiją ir nestojau.

Netrukus po jų atėjimo man paskambino ir pasiūlė tapti sporto ministru (Kūno kultūros ir sporto departamento vadovu, – red. past.). Pradžioje abejojau: sakiau, kad moku žaisti krepšinį, medžioti, žvejoti, tačiau nemoku būti ministru. Mane nuramino ir palaikė: neva visi taip pradėjo, Lietuvoje tave visi pažįsta, turi gerą autoritetą. Vienu žodžiu, įkalbėjo, o premjeras išleido mano paskyrimo įsaką.

Netgi leido Prancūzijoje žaisti iki birželio, nors pats paskyrimas įvyko dar sausį. Taigi, aš baigiau sezoną būdamas ministru (juokiasi).

Pradėjau darbą ir iš karto susidūriau su sunkumais: Lietuvoje yra valstybinės ir privačios sporto mokyklos, o aš vaikų pagal tokį principą niekada neskirsčiau. Kiekvieno sportininko išlaikymui buvo išleidžiama 450 litų per metus, tai gana rimta suma. Mane kaltino tuo, kad mano draugai – Marčiulionis ir Sabonis – švaisto valstybinius pinigus savo privačių mokyklų išlaikymui.

Teko aiškinti, kad jie išlaiko šias mokyklas savomis lėšomis ir atlieka visai valstybei svarbią misiją. Apskritai, pamažu apsipratau šiose pareigose. Per pusmetį perpratau sistemą, aplink save subūriau šaunią komandą. Manau, mes sėkmingai dirbome, iki šiol daug kas tai prisimena. Viskas buvo labai aišku: neturėjome daug pinigų, tačiau visi puikiai suprato, kas ir už ką juos gauna.

O vėliau į valdžią atėjo buvę komunistai. Premjeru tapo buvęs prezidentas, socialdemokratų lyderis Algirdas Brazauskas. Aš atėjau pas jį sužinoti savo ateities, o jis ir sako: „Rimai, tu šaunuolis ir gerai tvarkaisi su savo pareigomis, tačiau aš esu kitos partijos lyderis ir turiu į šį postą paskirti savo žmogų.“

Taip ir baigėsi mano politinė veikla.

Sugrįžimas į krepšinį

Iš karto po pokalbio su Brazauskui aš paskambinau Aleksandrui Volkovui, o šis man pasiūlė „Kiev“ komandos viceprezidento postą. Po savaitės nuėjau pas premjerą ir oficialiai įforminau savo pasitraukimą iš politinių pareigų.

Atvirai? Man užsiimti politika nepatiko, tai tikrai ne mano sritis. Atidirbau ketverius su puse metų, per tą laiką pasikeitė penkios valdžios ir visi ministrai. Viskas buvo tvarkoje, tačiau mano širdis linko prie krepšinio. O ten reikia pildyti daug popierių, lankytis Seime ir Vyriausybės posėdžiuose, būtina pasverti kiekvieną sprendimą, tave gali apšmeižti...

O krepšinyje viskas aišku: arba laimi, arba pralaimi. Po pralaimėjimo gali prikalti prie sienos, tačiau yra už ką. Politikoje, nors tu ir būsi pats sąžiningiausias žmogus pasaulyje, tave vis tiek gali apipilti purvais, nuo kurių vėliau neapsivalysi. Aš supratau: tai ne man. Ne todėl, kad negaliu su tuo susitaikyti, tiesiog darbas sporte man artimesnis.

Būtent todėl – greitai po darbo Kijeve – aš pradėjau trenerio veiklą. Azerbaidžane. Vėliau dirbau su Lietuvos jaunimo rinktinėmis: išbandžiau save, bandžiau suprasti, ar galiu būti geras treneris. Iš karto po politinio darbo siūlė sugrįžti į „Lietuvos rytą“, Eurolygos lygio klubą. Tačiau aš atsisakiau. Pasakiau, kad nors ir suprantu krepšinį, paskutinius ketverius metus jį mačiau tik per televizorių. Nenorėjau nieko apgauti. Nusprendžiau pamažu praminti savo kelią į didžiojo krepšinio trenerio pareigas.

Dabar dirbu „Chimki“: kol kas viskas sekasi, tačiau tai sportas. Čia visko iki smulkmenų neapskaičiuosi: kažkas gali patirti traumą, kažkas susirgti – visos planuotos schemos griūna. Optimalios sudėties tu gali atrodyti stipresnis už kitus, tačiau kai iš rikiuotės iškrenta vienas ar kitas žaidėjas, tu tampi niekuo.

Ir treneris tokiais atvejais mažai ką gali pakeisti. Būdamas žaidėju aš eidavau ant parketo ir dirbau tiek už save, tiek už draugą. Dabar galiu tik parėkauti nuo suoliuko. Tačiau, jeigu žaidėjas negali dėl pergalės atiduoti to, kas yra būtina ir reikalaujama, tuomet iškyla problemos. Treneris negali išeiti į aikštę ir pats pataikyti baudų.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(102 žmonės įvertino)
4.4706

Valančiūnui Kanadoje maistą ruošdavęs šefas debiutuos rinktinėje – pasidalino meniu idėjomis (2)

Kitą savaitę Palangoje prasideda Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės treniruočių stovykla....

Iš Kurtinaičio lūpų – negirdėti faktai: nuo „Timberwolves“ dėmesio iki lemtingo pokalbio su Algirdu Brazausku (64)

VTB Vieningosios lygos interneto svetainės parengtas interviu su Maskvos srities „Chimki“...

Šoko terapijai pasiryžęs Maksvytis – apie rusų skambutį po pergalės prieš „Žalgirį“ ir nerealią paslaugą Kurtinaičiui laida „Krepšinio zona“ (13)

Po dešimties dienų gimtadienį švęsiantis Kazys Maksvytis šiemet dovanomis sau pasirūpino iš...

Romanovo nuotykiai „Žalgirio“ fone: gluminantys siūlymai Mačiuliui ir Šalengai, Loch Neso šturmas ir „nupirktas“ šokių konkursas (24)

„Tokių spalvingų antraščių ne krepšinio temomis, kiek atsirado per šiuos sezonus, daugiau...

„Ryto“ atsako tikėjęsis Ulanovas: mes grįžti į Vilnių negalime, turime viską užbaigti Kaune (4)

Įspūdingą benefisą pirmajame kėlinyje surengęs Edgaras Ulanovas pateikė rimtą paraišką...

Top naujienos

JAV įbauginęs lietuvių planas: branduolinių ginklų kontrabanda, suklastotas Linkevičiaus parašas ir paslaptinga kontora Rusijoje (77)

Kas sieja vienos svarbiausios ginklų kontrolės sutarties tarp JAV ir Rusijos žlugimą, Floridoje...

Daugybės negalavimų kaltininkas gali būti to paties vitamino trūkumas: gydytojai tai vadina šių laikų epidemija (59)

Dabar pats laikas natūraliai „pasirinkti“ įvairioms organizmo funkcijoms gyvybiškai svarbaus...

Erdogano oponentai iš Stambulo spintos traukia skolų skeletus: geruoju tai nesibaigs (105)

Turkijos opozicija du kartus metė iššūkį prezidento Recepo Tayyipo Erdogano politiniam aparatui...

Pergalingas 20-mečių finišas: Europos čempionate iškovojo penktąją vietą (18)

Lietuvos jaunimo (iki 20 metų) krepšinio rinktinė pergalingai baigė pasirodymą Izraelyje...

Užkalnis rado blogiausią restoraną šalyje (nuolat pildoma)

Mielieji mano skaitytojai, vyrai ir moterys, mergaitės ir berniukai, jūs norėjote, prašėte,...

Ekspertai tikina, kad jau po dešimtmečio elektromobilius pakeis karštesnė naujiena (74)

Automobiliams skirta elektros energijos technologija „yra ribota“, o nuo 2030 m. automobiliai bus...

Koncerto Varšuvoje metu PINK pagerbė Lietuvą: atlikėja prisiminė savo šaknis (4)

Liepos 20 dieną, šeštadienį, Lenkijoje koncertavo pasaulinio lygio garsenybė PINK. Pasirodymas...

Rapšys pasaulio čempionate liko greta prizininkų pakylos (5)

Lietuvos plaukimo žvaigždė Danas Rapšys Pietų Korėjos mieste Gvangdžou vykstančiame pasaulio...

Kauno pareigūnai prašo visuomenės pagalbos: be žinios dingo moteris

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai ieško dingusios Marijonos Šeigienės,...