Praėjus lygiai trims dešimtims metų po triumfo Pietų Korėjos sostinėje V. Gomelskis tikėjosi, kad paminėti garbingo jubiliejaus jo herojai pagaliau susirinks į Maskvą, tačiau ir vėl visus aplenkė Šarūnas Marčiulionis, pakvietęs krepšinio legendas pas save – iš pradžių į Dubingius, o tada į Vilnių.
Vladimirui Aleksandrovičiui teko susikrauti daiktus ir kartu su žmona Larisa dar kartą grįžti į Lietuvą. SSRS rinktinės vyriausiojo trenerio sūnus olimpinių čempionų būryje buvo sutiktas kaip tikras komandos narys – jam įteikti ne tik raudoni Seulo marškinėliai, bet ir specialus atminimo žiedas.
V. Gomelskiui Lietuva nesvetima ne tik tuo, kad čia gimė ir užaugo ketvertas, savo talentu ir rankomis nukalęs Seulo olimpiados aukso medalių komplektą. Būtent čia, Kaune, 1973 metų kovo 11 dieną mače su „Žalgiriu“ Vladimiras pats debiutavo Maskvos CSKA starto penkete ir padėjo išsivežti pergalę 93:77.
Nusipelnęs Rusijos treneris ir sporto meistras per savo krepšininko karjerą iš viso keturis kartus tapo SSRS pirmenybių čempionu (1972, 1973, 1974 ir 1976 m.), o nuo 1989 metų iki šiol dirba krepšinio komentatoriumi. V. Gomelskis – trijų „Auksinių mikrofonų“ savininkas. Pirmąjį jis laimėjo dar 1994 m. kartu su tėvu Aleksandru už pasaulio čempionatą Toronte.
Jo santykiai su A. Gomelskiu buvo ypatingi. Kartą Vladimiras paklausė tėvo, kokiu būdu šiam gimė išganingas planas, kaip Seule įveikti JAV rinktinę, o šis atsakė, kad jį susapnavo.
„Žalgirio“ nebenuvertina: gali būti ne tik aštuntas
V. Gomelskis niekada neslepė, kad yra didelis CSKA gerbėjas, tačiau jis – neabejingas ir „Žalgiriui“. Vis dėlto rusų krepšinio specialistas praėjusiame sezone žalgiriečius kiek nuvertino ir ilgai tvirtino, kad jei Kauno klubas kaip nors ir pateks į atkrintamąsias, tai vietos Finalo ketverte jam tikrai nėra.
2016-ieji – 16 vieta, 2017-ieji – 10 vieta, 2018-ieji – 3 vieta. Per du sezonus net 13 vietų į viršų šovęs „Žalgiris“ privertė pakeisti savo nuomonę ir paprastai skeptiškai jo šansus vertinantį V. Gomelskį.
Likus lygiai mėnesiui iki pirmųjų „Žalgirio“ naujojo Eurolygos sezono rungtynių su Vitorijos „Baskonia“ (spalio 12 d. Kaune) – išskirtinis Krepšinis.lt interviu su V. Gomelskiu: apie Šarūną Jasikevičių, žaliai baltų galimybes ir sezono favoritus.
– Vladimirai, ar jūsų nenustebino tai, kad Š. Jasikevičius šiemet liko Kauno „Žalgiryje“?
– Labiau nudžiugino, nei nustebino. „Žalgiris“, kaip ir bet kuris kitas sporto klubas, turi tikslą surinkti visus geriausius ir siekti kuo aukštesnių rezultatų, o Š. Jasikevičius, be jokios abejonės, yra geriausias jaunas Europos treneris.
– Galbūt jam jau laikas stoti prie kurio nors Europos grando ar net NBA komandos vairo?
– Jūs juk suprantate, kad tai priklauso nuo aplinkybių. Savo galvoje galima dėlioti kokius tik nori planus. Jei būtų finansiškai jį tenkinantis pasiūlymas iš stiprios ekipos, jis išvažiuotų, kol tokio nėra – jis dirbs ten, kur ir dirba. Nemanau, kad jis sulaukė tokių pasiūlymų, kurie galėjo prilygti tam, ką jam pažadėjo „Žalgiris“.
– Kaip manote, kiek realu, kad „Žalgiris“ ir naujame sezone bus toks pats galingas kaip pernai?
– Tikitės, kad B. Daviesas ir šį sezoną bus tokia dominuojanti jėga Eurolygoje kaip ir praėjusiame, ypač jo pabaigoje?
– Čia geriau žino Š. Jasikevičius. Tam, kad Brandonas galėtų toliau tobulėti, jis turi labai profesionaliai žiūrėti tiek į save, tiek į savo darbą. B. Daviesas, kaip centras, galėtų būti dar geresnis, jeigu praplėstų savo puolimo diapazoną. Ar jis tuo užsiėmė šią vasarą, ar ne, aš nežinau, viską pamatysime jau sezono pradžioje.
Jis neturi stabilaus metimo net iš trijų su puse-keturių metrų atstumo. O jei su savo šuoliu jis dar pataikytų ir iš tokios distancijos, jį sulaikyti būtų labai sunku.
– Kas, jūsų manymu, be B. Davieso, šiemet bus kertiniai „Žalgirio“ žaidėjai?
– Aš čia, deja, esu labai subjektyvus. Man labai patinka Edgaras Ulanovas ir aš už jį sergu. Man atrodo, kad jis gali tapti neginčytinu šios komandos lyderiu.
– Kitu Pauliumi Jankūnu?
– Na, tam, kad taptum komandos simboliu, dar reikia turėti ir charizmą. Aš Edgaro asmeniškai nepažįstu. Bet tai, kad jis moka elgtis aikštelėje, akivaizdu. Tiesa, ne kiekviename mače jam tai pavyksta. Kai tik jis taps stabiliu lyderiu ir kiekvienose rungtynėse ves paskui save komandą, tada ir gali tapti Jankūno įpėdiniu. Kad tik jo nepavogtų ir jis kuo ilgiau pažaistų už „Žalgirį“.
– Jeigu reikėtų išskirti kelias komandas, kas yra šių metų Eurolygos favoritai?
– Kokia jūsų prognozė: ar „Žalgiris“ bus aštuntuke?
– Aš sau padalinau 16 Eurolygos komandų į tris grupes: penki favoritai, penki autsaideriai ir šeši vidutiniokai. „Žalgiris“, be jokių kalbų, į tą šešetą pateko. Bet ir be žalgiriečių, ten dar yra labai rimtų komandų. Atkreipkite dėmesį, kaip sustiprėjo Stambulo „Anadolu Efes“. Nors nesu didelis Svetislavo Pešičiaus gerbėjas, „Barcelonos“ sudėtis irgi atrodo labai stipriai.
Dar prisideda tai, kad sezonas ilgas. Išskyrus P. Jankūną, „Žalgiris“ daugiau veteranų savo sudėtyje neturi. Dar Antanas Kavaliauskas, bet jis atsparus traumoms. O sezono pabaigoje veteranams dažnai iškyla sveikatos problemų. Ir kas žino, kaip ten „Fenerbahče“ ar „Real“ senukai atsilaikys. Madridiečiams pasisekė praėjusį sezoną, kuris jiems prasidėjo daugybe traumų, bet paskui visi pasveiko. Gal šiemet viskas bus atvirkščiai. Tai – patirtis ir intuicija.
Manau, kad „Žalgiriui“ visiškai realu būti ne tik aštuntam, bet ir šeštam (pakartoti praėjusio sezono rezultatą) bei atkrintamosiose nežaisti su komanda, kuri taps reguliariojo sezono nugalėtoja. Aš gi ne būrėja. Statistika žino viską, bet ji negali pasakyti, kas taps olimpiniais čempionais.
– O ar nebus taip, kad šiemet varžovai į trečios vietos laimėtoją „Žalgirį“ žiūrės kur kas rimčiau?
– Niekas į „Žalgirį“ paviršutiniškai nežiūrėjo ir pernai. „Žalgirio“, ypač Kaune, prisibijojo visi. Visiems žinoma jo istorija ir tradicijos. Tai, kad žalgiriečiai pateko į Finalo ketvertą, nieko nepakeitė. Šį sezoną ir toliau visos komandos jo prisibijos bei atidžiai ruoš savo namų darbus.
Šaras Maskvoje turėtų savų reikalavimų
– Kas lėmė tai, kad Dimitrios Itoudis visgi liko CSKA treneriu, nors klubas neįvykdė praėjusio sezono tikslų?
– Iš vienos pusės armiečių komanda atsinaujino, bet iš kitos – griaučiai, t. y. visi pagrindiniai žaidėjai, liko. O kas geriau už D. Itoudį žino, kaip juos valdyti ir ką su jais daryti? Dimitrios – puikus treneris, labai valingas specialistas, su charakteriu, kaip sakoma.
O aš kaip trečios kartos treneris, visgi ir aš truputį juo buvau, visada liūdžiu, kai trenerį atleidžia. Vos neverkiau, kai Joną Kazlauską išlydėjo iš CSKA. Norėčiau, kad treneriams būtų suteikiama laiko ir galimybių parodyti save. Tai, kad D. Itoudis gavo tokią progą, mane labai džiugina. Ar bus iš to naudos ir CSKA laimės Eurolygą? Aš nemėgstu spėlioti, bet tikiuosi.
– Vasarą sklido gandai, kad į CSKA trenerio kėdę pretenduoja ir Š. Jasikevičius. Ar pritaptų Šaras Maskvoje?
– Abejonių, kad jis susitvarkytų, nėra. Aš tik noriu pasakyti, kad kiekvienas treneris turi savo krepšinio koncepciją. Tai, ką aš mačiau „Žalgiryje“ paskutinius du sezonus, kaip Š. Jasikevičius vadovauja Kauno klubui, tai labai skiriasi nuo to, ką propaguoja D. Itoudis.
– CSKA gretose nebeliko dviejų patyrusių senbuvių – Viktoro Chriapos ir Vitalijaus Fridzono. Kiek svarbios šios netektys ir kaip jos atsilieps klubui?
– V. Chriapa netektis svarbi kaip kapitono, kaip žaidėjo, žinoma, jau ne. Aš bet kokį Viktoro sprendimą priimsiu su malonumu. Jei jis nutars pratęsti savo karjerą kitur, tegul padeda jam Dievas. O jei jis pasuks į veiklą, susijusią su krepšiniu, tai labai tikiuosi, kad CSKA organizacijoje jam ją suras.
Kalbant apie V. Fridzoną, jūs gi suprantate, kad kiekvienas žaidėjas turi savas ambicijas. Jeigu Rusijos rinktinės lyderis sėdi ant CSKA suolo ir svajoja apie tai, kad jam duotų pažaisti 12 minučių, jis teisingai nusprendė. Jeigu jam Saša Obradovičius lengvai suteiks 18-21 min., jis būtinai save parodys.
O kiek Danielis Hackettas yra geriau už V. Fridzoną, aš nesiimu vertinti. Vitalijus akivaizdžiai yra geresnis snaiperis, D. Hackettas tikrai nenusileidžia asmeninėje gynyboje. Be to, jo privalumas dar tas, kad jis gali žaisti ir pirmu numeriu ir praktiškai niekada neprarasti kamuolio. Jis labai patikimas.
– Į Lietuvos rinktinę neatvyko Jonas Valančiūnas ir Domantas Sabonis, o Rusijai šiame atrankos lange nepadės NBA čempionas Timofejus Mozgovas. Kokia jūsų reakcija į tai?
– Aš nežinau, ką Dainiui Adomaičiui pasakė J. Valančiūnas ir jaunesnysis Sabonis, dėl kokių priežasčių jie neatvyks. O pasiteisinimas, kurį Sergejui Bazarevičiui pateikė T. Mozgovas, kad kraustosi iš Niujorko į Orlandą, reikia ieškoti naujos mokyklos sūnui, namo, man neatrodo įtikinamas.
– D. Adomaitis patarė žurnalistams patiems pasiklausti NBA klubų jų pozicijos.
– Tai irgi teisinga, nes egzistuoja ir klubų politika. J. Valančiūnui ir D. Saboniui juk teks visą sezoną praleisti su tų komandų treneriais. Negalima sąmoningai gadinti santykių.
Tuo labiau, kad, mano manymu, Lietuva tikrai pateks į pasaulio čempionatą, todėl jums nereikia nervintis.
– O kaip Rusija?
– Rusijai viskas spręsis pirmame mače Pardubicėse prieš Čekiją. Jeigu laimėsime, pateksime, jei ne, turėsime bet kokiomis įmanomomis priemonėmis laimėti likusias penkerias rungtynes. O privalomoji programa, kaip visi žinome, visada sudėtingesnė už laisvąją.
