Tokią pat dieną kaip ši, lygiai prieš 15 metų, Lietuvos vyrų rinktinė trečią ir kol kas paskutinį kartą per savo gyvavimą tapo Europos krepšinio karaliene.

„Tik nesakyk, kad taip nebūna! Prisijaukinti galime fortūną! Mes laimėsim, mes skanduosim/Ir bet kam į kaulus duosim“, – neįtikėtinai tiksliai visą tų pirmenybių scenarijų 2003-aisiais išleistoje savo dainoje „Mes nugalėsim“ išpranašavo grupė ŽAS.

Paskutiniame, 2001-ųjų, Europos čempionate lietuviai buvo tik 12-ti, iš posto pasitraukė Jonas Kazlauskas.

Prieš turnyro startą daugelis netikėjo Antano Sireikos komandos galimybėmis patriukšmauti Švedijoje. Tam buvo ir objektyvių priežasčių – unisonu „ne“ jai ištarė Arvydas Sabonis ir Žydrūnas Ilgauskas, traumą patyrė Darjušas Lavrinovičius, o Robertas Javtokas gydėsi žaizdas po siaubingos motociklo avarijos.

Bet, kaip ir žadėjo ŽAS, mes laimėjome! Iš pradžių prisijaukinome fortūną dramatiškame atidarymo mače su Latvija (92:91 po pratęsimo), tada jau davėme į kaulus bet kam – Dirkui Nowitzkiui, Tony Parkeriui ir Pau Gasoliui, o po finalo skandavome – ir „Tris milijonus“, ir „Mes nugalėsim“.

„Baltiškas stebuklas“ ir paralyžiuota šalis

„Nepriklausomai Lietuvai užteko vos 13 metų tam, kad vėl įšventintų savo vardą tarp Europos galingųjų“, – kitą dieną vaizdingai savo straipsnyje „Baltiškas stebuklas nesibaigia“ rašė ispanų sporto dienraštis „El Mundo Deportivo“.

„Lietuvoje krepšinis yra sportas „Numeris 1“, tikra religija. Finalo metu visa šalis buvo tiesiog paralyžiuota“, – patikino čempionato MVP prizą atsiėmęs Šarūnas Jasikevičius.

„Kitaip ir nebūtų galima įsivaizduoti, kaip šalies su vos 3,5 milijonais gyventojų ir ne itin konkurencinga lyga rinktinė tapo galingiausia visame žemyne praėjus viso labo 13 metų nuo nepriklausomybės atkūrimo.

Lietuvių aistra krepšiniui neįsiliepsnojo spontaniškai. Dar priklausymo SSRS laikais Kauno „Žalgiris“ tapo pagrindiniu pasipriešintoju dešimtmečius trukusiai Maskvos CSKA hegemonijai sąjungoje, jau nekalbant apie du Europos aukso medalių komplektus, laimėtus 1937 ir 1939 m.
Šarūnas Jasikevičius
Mano karta buvo įkvėpta rinktinės, kuri žaidė Barselonoje 1992 m. Tikiuosi, kad ir mes įkvėpsime

Šalies nepriklausomybė sutapo su dviejų ryškių NBA žvaigždžių – Šarūno Marčiulionio ir A. Sabonio – gimimu. Grįžę į Lietuvą jie pasėjo naujas šio sporto aistros sėklas įkurdami krepšinio mokyklas Vilniuje ir Kaune“, – toliau lietuvišką fenomeną aiškino „El Mundo Deportivo“.

„Pirmieji vaisiai buvo nuraškyti, kai Lietuva trejose olimpinėse žaidynėse iš eilės (Barselonoje, Atlantoje ir Sidnėjuje) nuskynė bronzos medalius, o „Žalgiris“ 1998 m. ne tik pateko į Eurolygą, bet ir ją iškart laimėjo.

Fiasko, patirtas Europos čempionate Turkijoje, kai aštuntfinalyje 76:94 buvo pralaimėta Latvijai ir užimta tik 12-ta vieta, lėmė atsisveikinimą su J. Kazlausku bei naujo projekto su A. Sireika atsiradimą.

Viltys Švedijoje nebuvo pačios didžiausios – po to, kai į rinktinę paskutinę valandą iš JAV neatvyko Žydrūnas Ilgauskas, nors jo tėvus pas save buvo pasikvietęs net pats Lietuvos prezidentas. Tačiau A. Sireika surinko talentingą grupę, be garsių NBA vardų, kuri sugebėjo įrodyti, kad krepšinio žemėlapyje Lietuva nėra mažytė šalis“, – konstatavo ispanų leidinys.

„Esu ekstazėje. Po kurio laiko mes suvoksime, ką padarėme, bet tai kol kas dar neįsisąmoninta. Geras jausmas iškovoti šį aukso medalį Lietuvos krepšiniui. Mano karta buvo įkvėpta rinktinės, kuri žaidė Barselonoje 1992 m. Tikiuosi, kad ir mes įkvėpsime daugiau vaikų žaisti krepšinį Lietuvoje“, – pagrįstai vylėsi Š. Jasikevičius.

Genialus Sireikos planas ir Šaro liaupsės

Nuo „Big Z“ sprendimo priklausė ir 39-tus metus skaičiavusio Sabo pasirinkimas. „Iš manęs asmeniškai tik pavardė likusi, kūnas jau sudilęs. Bet šalia jo, jį pakeisti, pažaisti penkias minutes – tą, aš manau, sugebėčiau. Pirmu smuiku tai neištempsiu“, – iš anksto įspėjo A. Sabonis.

Tiesa, 15-tųjų istorinės pergalės metų išvakarėse jos architektas A. Sireika Krepšinis.lt atskleidė, kad apie tai, jog nei Ž. Ilgausko, nei A. Sabonio jo dispozicijoje nebus, jis žinojo nuo pat pradžių, o tą burbulą pūtė ir ore palaikė tik žiniasklaida.

Antanas nesupanikavo ir parengė genialų planą, kaip jaunai rinktinei, kurioje – tik vienas 30-metis krepšininkas, užkariauti Europą.
Antanas Sireika
Gal 10 sekundžių tylu. Matau, kad visi susigraudinę, pašiurpusia oda. Tada S. Štombergas atsistojo ir tarė: „Tai ką, treneri, po tokių žodžių dar galima pasakyti? Einame į kovą ir kaunamės už Lietuvą!“

„A. Sireika įvedė naują žaidimo sistemą, visada naudojo žemą penketą, galintį taikliai mėtyti iš trijų taškų zonos. Tokiai situacijai puikiai tiko S. Štombergas ir M. Žukauskas. Treneris man patikėjo atsakomybę už nemažai dalykų, žaidime dažnai naudojome pick and roll ir flex offence, jautėmės stiprūs. Jau po antros čempionato dienos savo tėvams pasakiau, kad jaučiu, jog laimėsime auksą“, – strategą giria Š. Jasikevičius.

„Lietuviai nugalėjo žaisdami komandinį krepšinį – tokį, koks jis ir buvo Jameso Naysmitho išrastas. Naudodama tik vieną tikrą įžaidėją rinktinė pirmavo pagal atliekamus rezultatyvius perdavimus (vid. po 17) ir įmetamus taškus (vid. net po 91). Šie skaičiai įrodo koks svarbus nesavanaudiškas žaidimas, gera derinių kaita ir jų išpildymas, išnaudojant visų žaidėjų potencialą“, – rašė DELFI.

Vienos gražiausių pergalių Lietuvos krepšinio istorijoje jubiliejaus proga itin šiltais prisiminimais iš auksinio 2003-iųjų rudens, kalbant apie kurį jam ir dabar šiurpsta visa oda, su Krepšinis.lt sutiko pasidalinti Švedijoje genijumi tapęs A. Sireika.

Kaip elektros kėdėje

– Treneri, šį savaitgalį Vilniuje pažymėti Seulo olimpiados 30-metį buvo susirinkę kone visi jo čempionai. O jūs, ar kaip nors minite savo skambiausią karjeros pergalę?

– Aš suprantu, kad reiktų švęsti, bet kad nėra kada. Atsimenu, dešimties metų jubiliejus buvo paminėtas „Žalgirio“ arenoje, bet kadangi aš tuo metu dirbau Japonijoje, man neteko dalyvauti.

– Prisiminkite, kaip atsidūrėte prie Lietuvos rinktinės vairo. Tai nutiko po itin nesėkmingo 2001 m. Europos čempionato, kuriame užimta tik 12-ta vieta. Ar jums nebuvo abejonių, nerimo, kai gavote pasiūlymą?

– Buvo, aišku, buvo. Aš sakiau, kad į rinktinę reikia eiti padaryti ko nors, o aš, kaip buvęs J. Kazlausko asistentas, nežinojau, ar tai galiu. Mane jau buvo paskyrę, bet aš paprašiau, kad duotų dar laiko apsispręsti. Ten reikia daryti, o ne užimti vietą, nes ji labai garbinga ir gera. Tai – labai atsakinga vieta, tu esi kaip elektros kėdėje. Tad iš tikrųjų ilgai galvojau. Net prisimenu, kad „Respublikoje“ buvo toks paveikslėlis išspausdintas, karikatūra, kad jis dar svarsto.

Galiausiai Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas įtikino mane. Pasakė, kad už mėnesio ar dviejų reikia žaisti Europos čempionato atrankos varžybas ir kad atėjęs visai naujas žmogus taip greitai nespės nieko pakeisti, nes vis tiek didžioji dauguma žaidėjų buvo tie patys. Iš pradžių tarėmės, kad aš būsiu tik pirmoms rungtynėms. Laimėjome trejas iš eilės, tada sako: „Tai va, treneri, viskas gerai einasi, kodėl turėtumėte atsisakyti?“ Tada sutarėme, kad liksiu, bet tik tam atrankos ciklui.

Aš tikrai labai nesiveržiau ten, bet pamaniau, kad negaliu palikti savo kūrinio – pasisekė ar nepasisekė, vis tiek jau ne vienerius metus pažinojau žaidėjus. Gal šiek tiek pakeitus, galima pasiekti ir kažką geriau.
Antanas Sireika - karikatūra

– Atrankos varžybų ketvirtame ture Kijeve netikėtai 82:89 pralaimėjote Ukrainai. Tai buvo vienintelė jūsų nesėkmė tiek atrankoje, tiek ir imant visą čempionatą. Kas gi ten nutiko?

– Reikia pastudijuoti sudėtį. Pamatysite, kad Virginijus Praškevičius tada buvo pagrindinis mūsų centras. Ir Tomas Masiulis. Tiksliai dabar neprisimenu, bet buvo situacija, kad iškrito keli žmonės, negalėjo žaisti (kovą dėl atkovotų kamuolių pralaimėjome net 20 prieš 37 – Krepšinis.lt).

Vartininkas Eurelijus ir naktinės diskotekos detektyvas

– Ar ta nežinomybė dėl A. Sabonio ir Ž. Ilgausko žaidimo-nežaidimo likus mėnesiui iki čempionato starto netrukdė jums paruošti komandą?

– Man asmeniškai netrukdė, nes aš žinojau, kad jie nežais. Ten tik žurnalistų išdaigos buvo, išpūtė jie burbulą: „Oi, gal dar žais, gal dar žais“. Aš žinojau nuo pradžių ir viskas. Nepuoselėjau kažkokių vilčių dėl jų. Ir nebuvo kažkokios panikos, kad čia Ž. Ilgauskas ir A. Sabonis nepadės.

– Traumą lyg tyčia dar patyrė Darjušas, o R. Javtokas buvo po avarijos. Ar nesijaudinote, kad priekinėje linijoje tiek daug netekčių?

– Tai bet kuriam treneriui būna to nerimo – nesvarbu, ar jis gerą sudėtį surinko, ar ne. Niekada negali žinoti, kaip komanda žais. Visada supranti, kad bus sunku. Bet buvo susiformavęs mūsų branduolys. Vėliau paskaičiavome, kad iš viso laimėjome net 12 rungtynių iš eilės arba 15 iš 16, įskaitant atrankos kovas.
Antanas Sireika
Eurelijus Žukauskas buvo mūsų vartininkas. Nereikalavau, kad jis taškų daug primestų, svarbiausia, kad apsigintų. Taip ir buvo. Jis blokavo daugiausiai kamuolių iš visų.

2005 m. čempionato metu teko kalbėti su serbų treneriu Željko Obradovičiumi, kuris turėjo 7 ar 8 NBA žaidėjus. Visi sakė, kad jie lips per visų galvas, bet išėjo didžiulis fiasko ir jie net į aštuntuką nepateko. Atsipalaidavę buvo ar kas.

– Kaip gerokai praretėjus aukštaūgių gretoms pasirinkote rinktinės žaidimo braižą, taktiką?

– Kadangi turėjome tokią sudėtį, negalėjome žaisti per vieną žmogų, nuo kurio viskas priklauso. Komanda buvo labai universali. Gal tik įžaidėją vieną turėjome – Š. Jasikevičių. Bet leidome ir Ramūnui Šiškauskui, ir Arvydui Macijauskui šioje pozicijoje žaisti. Net Donatui Slaninai teko.

Kažkuriam atiduodavome kamuolį ir tada vyko judėjimas, ieškojome laisvų žmonių. Dar ir Darius Songaila, ir Saulius Štombergas buvo labai universalūs. Tokį žaidimą ir pasirinkome. Puolime visi buvo pataikantys, prasiveržiantys. Kadangi negalėjome ten po krepšiu dominuoti, neturėjome tiek jėgos.

Eurelijus Žukauskas buvo mūsų vartininkas. Nereikalavau, kad jis taškų daug primestų, svarbiausia, kad tik apsigintų, aikštėje būtų vartininkas. Taip ir buvo. Gynyboje jis kaip reikiant darbavosi. Nežinau kiek, bet jis ten blokavo daugiausiai kamuolių iš visų (vid. po daugiau nei 2 – Krepšinis.lt).

– Š. Jasikevičius savo knygoje rašo, kad jūs pasiruošimo čempionatui metu jį ir Darių Maskoliūną nutvėrėte diskotekoje 3 val. nakties. Ir kad tai labai atsirūgo Dariui, nes jūs dėl to nepaėmėte jo į rinktinę. Tai – tiesa?

– Pirmą kartą girdžiu. Aišku, kad netiesa. Ne. Čia turbūt tam sukūrė, kodėl A. Sireika nepaėmė D. Maskoliūno. O aš taip pasielgiau dėl psichologinių motyvų, ne dėl kokios nors konkretaus nusižengimo. Viskas buvo sąmoningai daroma.

Varžovų nebūtų išgelbėję net ir penki Jordanai

– Kokie apskritai tikslai buvo keliami jūsų komandai prieš išskrendant į Švediją?

– Papulti į Atėnų olimpiadą. Tuo metu atrodė, kad tai padarys pirmas ketvertukas, bet kadangi į jį nepateko graikai, kurie olimpinėse žaidynėse dalyvavo kaip šeimininkai, ten papuolė tik trys. Niekada taip nėra buvę. Labai sunkus buvo čempionatas.

– Čempionatą pradėjote labai dramatiška pergale prieš Latviją (92:91), nuo kurios atsispyrėte tolesniam sėkmingam žygiui. Kas ją lėmė?

– Latviai žaidė panašų krepšinį kaip ir mes, t. y. atakuojantį. Jie gerai pataikė ir buvo nelengva gintis. Pas juos nebuvo ryškiai išreikšto ketvirto numerio: vienas didelis Kasparas Kambala ir kiti keturi atakuojantys. Buvo priešiška dvikova, bet ji mums tapo geru impulsu. Ta pradžia visada tokia nervinė. Visi jaudinasi, ypač jauni žaidėjai, gi vis tiek žmonės.

Pabaigoje ir pasisekė, ir patys pataikėme, ir geri sprendimai buvo. Pavyzdžiui, kad paskutinėje atakoje nereikia išimti Eurelijaus, nes jie veršis po krepšiu. Taip ir buvo, latvis prasiveržęs metė tą metimą per Eurelijų išsigandęs ir nepataikė.

Kitos rungtynės su Izraeliu (94:62) jau buvo lengvesnės, davė mums atsikvėpti ir dar labiau pajusti savo ritmą.

– Trečiame mače laukė galinga varžovė – pasaulio čempionato prizininkė Vokietija su Dirku Nowitzkiu, Ademolu Okulaja, Patricku Femerlingu, Mithatu Demireliu ir kitais. Bet laimėjote įspūdingai ir užtikrintai – 93:71, o jūsų asistentas Donnie Nelsonas netgi pareiškė, kad tą vakarą buvote neįveikiami ir vokiečių nebūtų išgelbėję net ir penki Michaelai Jordanai. Ar tai reiškia, kad komandos forma gerėjo?

– Taip, mūsų žaidimo kreivė sparčiai kilo. Jei su latviais dar buvo broko, o su Izraeliu gavo visi pažaisti, tai su vokiečiais visi suprato, kad čia yra labai pavojingas varžovas, kuris gali laimėti prieš bet ką.

Iki pusės nakties vyko diskusijos, kas ką dengs. Labai džiaugiuosi, kad atėjo protinga mintis, jog Mindaugas Žukauskas ginsis prieš D. Nowitzkį. Jis viską įvykdė – kaip laikrodis, kaip kompiuteris. Net išnervino Dirką. Buvo labai geras jausmas viduje, kad padarėme viską, ką buvome susitarę. Visi buvo patenkinti, džiaugėsi, kad įdėjo savo indėlį.

Tai buvo komanda-kumštis, o ne kokio vieno žmogaus. Prisimenu, kaip po kiekvienų rungtynių įteikdavo prizus geriausiam jų žaidėjui. Larry Birdas įteikė Ramūnui Šiškauskui, kitą kartą – jau Arvydui Macijauskui, Š. Jasikevičiui, S. Štombergui.

– Ketvirtfinalis buvo tarsi šedevro su Vokietija tęsinys: trys žaidėjai pelnė po 20 ir daugiau taškų, o Lietuva 98:82 perkopė Serbiją ir Juodkalniją. Pusfinalis – su atletiškąja Prancūzija ir klampi, nerezultatyvi dvikova. Ką pamenate iš tos akistatos?

– Su prancūzais buvo pačios svarbiausios rungtynės, labai sunkios ir įtemptos psichologiškai. Jei laimėsi, bet kokiu atveju jau būsi finale ir važiuosi į olimpiadą – būsi įvykdęs užduotį. Jei pralaimėsi, jau žinojome, kad kitą dieną būtų būtina laimėti išlikimo finalą dėl bronzos medalių, nes tik tai būtų leidę patekti į olimpines žaidynes.

Pas juos buvo T. Parkeris ir daug kitų NBA žaidėjų. Mes supratome, kad individualiai bus labai sunku juos sulaikyti, neturėjome tokių žmonių. Žinodami, kad tik T. Parkeris ir Laurentas Foirest gali mums primesti iš toli, pasirinkome gynybinį variantą leisti jiems geriau iš toliau atakuoti, bet ne iš arti. Svarbiausia buvo komandine gynyba sustabdyti jų žmones.

Bet ir jie mums neleido žaisti savojo žaidimo. Kai tik mėgindavo atitrūkti mūsų metikas, jie susikeisdavo ginamaisiais ir nelikdavo tų erdvių, kad laisvas galėtum išmesti. Jie irgi ruošėsi. Bet gerai, kad iki galo viską atlikome.

Nestandartiniu sprendimu sustabdėme T. Parkerį (8/23 metimai iš žaidimo, 2 rez. perd. – Krepšinis.lt). Jį dengė ne įžaidėjas, ne Š. Jasikevičius, o R. Šiškauskas. Buvo gerų minčių ir mums pavyko.

Sireikos eilėraštis ir pašiurpusi žaidėjų oda

– Kai jau patekote į finalą, tuo pačiu ir į olimpiadą, ką sakėte vyrams? Kaip įkvėpėte juos paskutiniam akordui mūšiui – dėl aukso?

– Aš turiu eilėraštį, savo sukurtą. Jis yra užrašytas, bet dabar neatsiminsiu taip tiksliai. Apie krepšinį net nekalbėjome. Jau buvome įvykdę tą užduotį. Visiems buvo didelis džiaugsmas, plūdo tie žmonės, sveikino. Galvos gal jau galėjo apsisukti, kai niekas nesitikėjo iš tokios komandos. Galėjome apsvaigti, nes didžiausia įtampa jau atslūgo.

Man reikėjo rūpintis ne žaidimo kokybe, nes žaidimas tai geras buvo, o grynai psichologija. Mintis buvo ta, kad mes galime būti tie žmonės, dėl kurių kitiems plyšta širdys. Kažkas po pergalės prieš prancūzus klausė mūsų, ar žinome, kiek žmonių mirė nuo infarkto dėl mūsų. Nežinau, čia teisybė ar neteisybė buvo.

Priminiau, kaip kovėsi mūsų protėviai 1937 ir 1939 metais. Pasakiau, kad ar mato, kiek sirgalių buvo Norčiopinge (grupės varžybose) ir kiek suvažiavo dabar, ar žino, kad trims milijonams Lietuvoje dabar plyšta širdys. Paklausiau, ar galime mes, kaip jų pasiuntiniai, kaip gladiatoriai, finale žaisti taip, kad tos širdys plyštų mums, 12 vyrų, o trys milijonai liktų gyvi.

Tada pasiteiravau, ar kas nors dar nori ką pasakyti. Tyla. Gal 10 sekundžių tylu. Matau, kad visi susigraudinę, pašiurpusia oda. Tada S. Štombergas atsistojo ir tarė: „Tai ką, treneri, po tokių žodžių dar galima pasakyti? Einame į kovą ir kaunamės už Lietuvą!“ Tada rūbinėje buvo labai didelis emocinis pakilimas ir, manau, kad tai turėjo didžiulę įtaką finalui. Visi pašiurpę buvome. Aš dabar kalbu ir man šiurpsta kūnas.

– Ar turėjote kokį nors ypatingą planą, kaip nukenskminti P. Gasolį?

– Aišku, turėjome. Jei vienokia sudėtis, vieni turėjo eiti padėti prieš jį gintis, jei kitokia – kiti. Tarėmės gal net rizikuoti ir būti labiau susispaudę po krepšiu, kad jis negautų iš arti atakuoti. Jis pataikė ir iš toli, bet čia jau vėliau, kai skirtumas buvo gal 18 taškų.

Pau ketvirtame kėlinyje ištisai baudas mėtė, provokavo mūsiškius, rankas užkišinėjo, teisėjai tai jam leido. Net penki mūsų pagrindiniai išsibaudavo – D. Songaila, E. Žukauskas, S. Štombergas, A. Macijauskas, Giedrius Gustas. Turėjau ir Dainių Šalengą, ir D. Slaniną leisti į aikštę. Bet čia jau gale P. Gasolis pririnko tų taškų, prieš tai D. Songaila puikiai kūnu jį dengė. Buvo puikių planų ir idėjų.

– Kokį įspūdį, kokią emociją paliko tūkstančiai lietuvių fanų, atskridę, atplaukę į Stokholmą?

– Čia nenusakomas dalykas. Pirmas įspūdis buvo arenoje. Kai atėjome, visur vien lietuviai sėdėjo. Aplink – tik žmonės ir jų vėliavos matyti. Kai jau lenkėmės jiems, aš tiek nebuvau matęs, net kai asistentu dirbau, kad taip karštai ir natūraliai palaikytų. Superjausmas.

Antras stiprus įspūdis – sugrįžus, sutikimas Kaune, kai Karmėlavoje nusileidome ir tą medalį laikiau iškėlęs priešais tokią minią. Paskui link pilies atvirame autobuse visą kelią važiavome. Kas ten darėsi, buvo nepakartojama. Nors pūtė žvarbus vėjas, tiek žmonių buvo. Aš negalėjau įsivaizduoti, kaip tai įmanoma. Visas Savanorių prospektas buvo pilnas iš abiejų pusių. Aš visada sakiau, kad ta pergalė tai jų dėka, kad žaidėjai visą laiką jautė jų palaikymą ir siunčiamus linkėjimus.

Turime didžiuotis ir branginti

– Dabar, kai jau praėjo 15 metų ir jau susigyvenote su ta pergale, kiek geras yra jausmas žinoti, kad jūs prisidėjote prie to, kad 2003 metai visiems laikams būtų įrašyti į Lietuvos ir Europos krepšinio istoriją?

– Tai yra giliai širdyje. Kiekvieną dieną niekas čia negalvoja, niekas neprisimena. Istorija visą laiką negyvensi. Kai ateini į darbą ir pamatai kabančias nuotraukas, užmeti akį. Kartais dar kokie įvykiai ar progelės tai primena. Bet šiaip nei kas nors kalba, nei prisimena tai. Yra, kas žino, kas tas A. Sireika, bet aš nesistengiu apie save priminti, nes žinau vieną frazę: „Padarei, pasidžiaugei ir baigta“.

– Barselonos olimpiada tapo įkvėpimu naujai krepšinio kartai Lietuvoje. Kaip manote, ar ir jūsų epopėja 2003 m. turėjo tokį patį efektą?

– Manau, kad taip. Nes ir pats mačiau, ir jutau, koks buvo sujudimas, kaip tėvai prašė į komandą pakviesti. Pakilimas buvo didžiulis. Aš pastebėjau, kad kai iš krepšinio išėjo, kaip aš vadinu, mano čempionai – S. Štombergas, E. Žukauskas, Š. Jasikevičius, buvo sunku įsivaizduoti, kad kas nors į jų vietą ateis. Bet ateina. Į 2006 m. pasaulio čempionatą paėmiau 19-metį Mantą Kalnietį ir jis tapo Lietuvos rinktinės įžaidėju.

Tai ir parodo, kad tas mūsų laimėjimas skatino dar labiau tą krepšinį mylėti, juo domėtis, juo užsiiminėti. Ir nauja karta užaugo. Dabar irgi rinktinė renkasi, kad ir nėra kai kurių žaidėjų, vis tiek mes ją turime.

Tadas Sedekerskis, Arnoldas Kulboka, kiti, kurių gal dar net nežinome, auga, laimi Eurolygos jaunimo turnyrą. Žodžiu, žaidžiame, atrandame, gyvenimas nestovi vietoje, jis vyksta gera linkme. Smagu, kad buvo ką įkvėpti ir kad man teko dalyvauti tame. Turime didžiuotis ir branginti, ką turime, bet neriesti nosies. Nes jeigu sustosime, niekas neis savaime. Reikia įdėti daug pastangų, ką mes ir darome.

Antanas Sireika ir Mantas Kalnietis

Finalo apžvalga – nuo 1:26:15 val.: