Duodamas išskirtinį interviu žurnalistui Vidui Mačiuliui ir jo laidai „Krepšinio pasaulyje“ G. Vainauskas buvo itin atviras ir apie viską kalbėjo išsamiai.
„Aš mėgstu eksperimentuoti, daryti kažką kitaip. Šį sezoną pasirinkau visišką naują taktiką, pats nuvariau komandą iki dugno, kad krepšininkams patiems būtų gėda, kad būtų gėda jų giminėms. Padariau taip, kad jie pradžioje jautėsi gerai, vėliau ėmė jaustis blogai, o dabar mes pradėjome lipti iš dugno ir iš jo pakilsime, – netikėtai pareiškė jis. – Dabar prikalbinome Tomą Pačėsą grįžti į krepšinį, jis yra aukštesnio lygio treneris, perėjęs verslo patirtį, tikimės gerų rezultatų. O komandoje yra žaidėjų, norinčių žaisti.“
„ Dėl pralaimėjimų visų pirma kalti yra ne žaidėjai, o aš, kuris surinko blogą sudėtį ir nelaiminčią komandą“, – pažymėjo jis.
Pokalbio nuošalyje neliko ir principinis vilniečių varžovas „Žalgiris“
„Prisipažinsiu – mane liūdina tas faktas, kad „Žalgiris“ kelis čempionatus laimėjo be pinigų. Jie turėjo gerus žaidėjus, o mes stengėmės mokėti pinigus, algas. Taigi, klausimas, ar tos pergalės iškovotos teisėtai, teisingai, visuomet nedavė ramybės“, – sakė jis. – Mes patys nesureikšmindavome tų rungtynių su „Žalgiriu“ taip, kaip pats „Žalgiris“. Jiems vis kildavo klausimas – kas čia per komanda iš Vilniaus, kur vis painiojasi mums po kojomis? Taigi, požiūris mums taip pat ne kartą kišo koją.“
G. Vainauskas atskleidė, kad ateinantį sezoną jo komanda žais ne FIBA Čempionų lygoje, o ULEB organizacijos rengiamame Europos taurės turnyre, kuriame fiasko patyrė šiais metais.
„Į FIBA turnyrą aš tikrai neisiu. Man jau 60 metų, nenoriu mėtytis. Šita Eurolyga tęsėjo pažadus, o iš FIBA aš neturiu garantijų. Čia kova, pyktis, neapykanta. Tik Eurolyga būtų daugiau laimėjusi, jei būtų padariusi 32 komandų turnyrą, o ne uždarą 16 komandų turnyrą. Ir visi būtų patenkinti“, – pažymėjo jis.
„Apskritai, krepšinyje esu padaręs vieną didžiulę klaidą. Kai Europos taurėje 1999 metais patekome į pusfinalį, gavome teisę žaisti ULEB Eurolygoje, kuri susikūrė tuo metu ir pagal sudėtį buvo labai silpna. Bet mes nuėjome į FIBA Suprolygą, kur žaidė „Maccabi“, CSKA, turkų pagrindinės komandos, – pasakojo G. Vainauskas. – Tačiau krepšinio federacija nuo mūsų nuslėpė, kokia yra reali situacija. Mes iš esmės pasirinkome neva rimtesnį turnyrą – buvo žadama, kad visos komandos žais čia, tačiau vėliau tas turnyras sužlugo. O „Žalgiris“ nuėjo kitu keliu, galbūt čia buvo ir genialumo išraiška. Ir dėl šito pasirinkimo aš nuolat girdėdavau Eurolygos priekaištus“.
Kodėl buvęs dviratininkas G. Vainauskas apskritai ėmėsi remti krepšinį?
„Galbūt tai išlikę pasąmonėje, kad pats netapau krepšininku. Galim daug lengviau remti dviračių komandą, tačiau Lietuva visgi yra krepšinio šalis. Na negali išsigalvoti, kad bus dviračiai, futbolas ar lengvoji atletika Lietuvoje svarbiausia. Be to, tai buvo ir tam tikra reklama mūsų žiniasklaidos grupei“, – kalbėjo jis. – O kitas dalykas – tai aistra. Tu jauti, kad žiūri krepšinį, tačiau kai tavo dalelės ten nėra, tu žiūri kitaip – ramiai. O kai esi su tuo susijęs, tai tave skatina mąstyti, veikti.“
Anot G. Vainausko, treneriai „Lietuvos ryte“ dažnai keičiasi ir dėl jo paties asmenybės.
„Aš labai mėgstu stebėti trenerių darbą, analizuoti, ir todėl mūsų komandoje per tiek metų pasikeitė daug trenerių. Aš matau, ar treneriai yra patriotai, ar atėjo čia tik atsitiktinai, ar atėjo tik pinigų pasiimti.
Paklaustas, ar daug laiko turi komandos reikalams, G. Vainauskas neslėpė – krepšiniui dėmesio negali skirti tiek, kiek norėtų.
„Mažiausiai laiko turiu krepšiniui, reikia rūpintis ir laikraščiu, ir spaustuve, daug yra ir kitos veiklos. Todėl tuo užsiimu tik priešokiais. Iš tikrųjų, rasti pinigų krepšinio komandos rėmimui yra sunkiausia. Nelengva įtikinti žmones, kad Vilniuje yra reikalingas krepšinis. Tačiau džiaugiuosi, kad išgyvenome, atsilaikėme. Krizę atlaikyti nebuvo lengva, įtakos turėjo ir „Snoro“ banko žlugimas“, – konstatavo verslininkas.
