„Pralaimėjome, kadangi bijojome“. Šie Arvydo Sabonio žodžiai, ištarti 1993-iųjų pavasarį Graikijoje, simbolizavo nusivylimą ir šoką, kurį patyrė favorite laikyta, tačiau netikėtą Limožo CSP antausį Eurolygos pusfinalyje gavusi Madrido „Real“ komanda. Šis madridiečių kluptelėjimas iki šiol laikomas viena didžiausių sensacijų turnyro istorijoje – nugalėti suburta komanda krito prieš kuklų prancūzų kolektyvą. Tarptautiniame fronte Sabui ir kompanijai nieko nuveikti nepavyko ir 1993-1994 m. sezone. Tačiau netrukus viskas pasikeitė.
Prie „Real“ vairo stojo ne kas kitas, o Ž. Obradovičius. Vos prieš trejus metus profesionalaus krepšininko karjerą baigęs, tačiau Eurolygoje prie Belgrado „Partizan“ ir Badalonos „Joventut“ vairo stebuklus jau sukūręs jaunas treneris, į kurį Madridas dėjo milžiniškas viltis.
Dėjo ne veltui. 1995-ųjų pavasarį Saragosoje „Real“ iškovojo Eurolygos čempionų trofėjų, o naudingiausiu finalo ketverto žaidėju tapo Sabas.
„Tada mes jau nebebijojome“, – viename iš savo interviu juokaudamas yra užsiminęs A. Sabonis. Ž. Obradovičius komandoje įdiegė tvarką ir discipliną, o žaidėjų pasitikėjimas savo jėgomis išaugo iki maksimalaus. Tai tapo per Europą šlovingai žygiuojančio serbo vizitine kortele. Žaidėjai į Željko nežiūri, žaidėjai jo klauso.
„Mane neretai vadina treneriu, laiminčiu su komandomis, kurios turi gerus žaidėjus. Tačiau tai yra tiesa ir dėl to aš nepykstu. Žaidimo maniera ir tavo rezultatai dažniausiai priklauso nuo to, kokius žmones tu turi komandoje. Visa kita – spekuliacijos ir kvailystės“, – rėžia Ž. Obradovičius.
Serbas iki šiol negali pamiršti pirmųjų savo įspūdžių „Real“ komandoje, kurioje nurodymus jam teko duoti pačiam Sabui, dar visai neseniai buvusiam varžovu aikštelėje Sovietų Sąjungos ir Jugoslavijos rinktinių akistatose bei nepaisiusam jokių autoritetų.
„Tada aš savo komandoje turėjau, nepabijokime to žodžio, misterį Sabonį, ir poną Joe Arlaucką. Du geriausius tų laikų, ir apskritai, vienus geriausių visų laikų Europos vidurio ir krašto puolėjus ir nemažai ego. Prisipažinsiu, kad atvykęs į „Real“ aš negalėjau nieko padaryti – Sabas į puolimą ne bėgdavo, o eidavo. Pradžioje tai buvo tiesiog nepakenčiama. Kai atkovodavome kamuolį, turėdavome laukti, kol jis ateis į kitą aikštelės pusę“, – kalbėdamas su Ispanijos žiniasklaida dabar juokiasi Ž. Obradovičius.
Anot jo, gerą trenerį iš kitų išskiria sugebėjimas išnaudoti geriausias savo turimų žaidėjų savybes.
„Nors Sabas ir vaikščiojo, mes vis tiek sugebėjome dominuoti net ir prieš pačius galingiausius varžovus. Nors puolime, kaip tuo metu daugelis juokaudavo, kartais turėdavome vos du žmones. Tuometinė komanda buvo formuojama aplink Sabonį. Ir kai jis įsismagindavo, Arvydo sulaikyti nebūdavo įmanoma niekam“, – prisimena strategas.
„Real“ komandoje mes kartais žaisdavome su trimis aukštaūgiais – Antonio Martinu, A. Sabonio ir J. Arlaucku, o kartais aikštėje bėgiodavo 4 žemi žaidėjai. Nors sako, kad krepšinis keičiasi, kartais reikia radikalių sprendimų. Tokių būdavo tada, tokių yra ir dabar. Vienintelis skirtumas, kad anksčiau norėdavau, jog komanda pelnytų 100 taškų. Dabar man tai neturi jokios reikšmės. Nesvarbu, ar laimime pelnydami 100, ar 58 taškus. Svarbiausia – rezultatas“, – tęsia Ž. Obradovičius.
Per savo karjerą Ž. Obradovičius Eurolygos čempionu vėliau 5 kartus tapo su Atėnų „Panathinaikos“ ekipa, tačiau paskutinį sykį tai padarė dar 2011-aisiais. Dabar pakartoti triumfą jis sieks su „Fenerbahce“, kuri yra laikoma viena iš turnyro favoričių. Pusfinalyje turkų ekipos lauks Vitorijos „Laboral Kutxa“ barjeras.
„Stengsimės nenuvilti, tačiau aš visuomet kartoju – laimi ne treneris, o jo turimi žaidėjai. Tai yra svarbiausias dalykas. Ir jeigu mums pavyks rasti bendrą kalbą, būti formos pike – gali nutikti visko. Bet taip yra visada. Ką tu betreniruotum, kokioje komandoje bežaistum, koks laikmetis bebūtų. Žaidėjai, pasiruošimas, koncentracija, sėkmė – tai dalykai, be kurių tapti čempionu nėra įmanoma“, – pažymi Ž. Obradovičius.
Koks reiklus ir atsidavęs savo tikslui yra Ž. Obradovičius, savo autobiografinėje knygoje rašė ir Šarūnas Jasikevičius, tačiau bene geriausiai tituluoto serbo charakterį atspindi lengendinio Sabo bendražygio J. Arlaucko citata.
„Tai buvo sunkiausios dienos mano gyvenime. Mes treniravomes tiek daug, kad pradėjome manyti, jog treneris išprotėjo. Paskutines rungtynes Ispanijos čempionate netgi pralaimėjome, nes vos pavilkome kojas, tačiau prasidėjo Finalo ketvertas, kuriame mes buvome geriausi. Buvome pasirengę, ir tai yra Željko nuopelnas“, – įsimintinąjį 1995-ųjų finalo ketvertą prisimena J. Arlauckas.
Arvydo Sabonio ir „Real“ triumfas Eurolygoje:
