Pavasarį į Lietuvos rinktinės kandidatų sąrašą įtrauktas „Brolis“ ilgai dvejojo, kol galiausiai priėmė sprendimą, kuris tąkart nuliūdino Joną Kazlauską, likusį su akivaizdžia skyle priekinėje linijoje. Tačiau lietuviai Europos čempionate paneigė visas ekspertų prognozes ir pasidabino sidabro medaliais bei iškovojo kelialapį į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes.
„Viskas priklauso nuo sveikatos ir tolimesnės žaidimo formos“, – tikslaus atsakymo dėl artėjančios vasaros neturėjo, bet taško rinktinėje padėti dar nenorėjo 212 cm ūgio vilnietis.
Bet akivaizdu, kad bent kol kas D. Lavrinovičiaus forma – puiki. Štai trečiadienio vakarą jis kartu su Rimantu Kaukėnu pelnė 29 taškus ir atvedė Emilijos Redžo „Grissin Bon“ klubą į svarbią pergalę Europos taurės turnyre. Ją vainikavo prieš pat sireną tinklelį skrodęs kamuolys, kurį į krepšį iš vidutinio nuotolio švystelėjo R. Kaukėnas.
„Mes veteranai ir lemiamais momentais treneriai mumis pasitiki, leidžia žaisti – ir gerai, kad viskas klostosi sėkmingai. Svarbiausia, kad turime motyvacijos dirbti ir tobulėti. Rimas – puikiausioje formoje, bet vis tiek dirba daugiau už visus“, – komplimentų 38-erių komandos draugui negailėjo D. Lavrinovičius, kuris pats Italijos čempionate vidutiniškai pelno po 11,9, o Europos taurėje – po 9,8 taško per rungtynes.
Jis išskirtiniame interviu Krepšinis.lt pasakojo apie santykius su R. Kaukėnu, sportinę formą, vėl sugrįžusią sveikatą, galimybę žaisti Lietuvos rinktinėje, dvynio bėdas „Lietuvos ryto“ klube ir troškimą kartu su juo užbaigti savo karjerą.
– Trečiadienį Europos taurėje Rimantas metimu prieš pat sireną išplėšė jums labai svarbią pergalę. Turbūt jį ant rankų nešiojote?, – Krepšinis.lt paklausė D. Lavrinovičiaus.
– Mes jį ir taip nešiojame (šypteli). Jis mūsų vedlys, lyderis, kapitonas – užsitarnavo, kad nešiotumėme ant rankų.
– Rimantui – 38-eri, jums – 36-eri, bet vis dar esate „Grissin Bon“ komandos lyderiai. Kur slypi jūsų gero žaidimo paslaptis?
– Mes mylime krepšinį, turime motyvacijos, daug dirbame. Mes veteranai ir lemiamais momentais treneriai mumis pasitiki, leidžia žaisti – ir gerai, kad viskas klostosi sėkmingai. Svarbiausia, kad turime motyvacijos dirbti ir tobulėti. Rimas – puikiausioje formoje, bet vis tiek dirba daugiau už visus.
– Prieš kelias savaitės, kalbėdami su Rimu, juokėmės, kad jis be brolių žaisti negali, nes praktiškai visą karjerą praleido tai su vienu, tai su kitu. Jums šalia turėti tokį komandos draugą turbūt irgi smagu?
– (juokiasi) Tai be abejo. Gyvenime retai pasitaiko tokių žmonių, todėl aš labai džiaugiuosi, kad pusę savo karjeros praleidau su juo. Rimas – puiki asmenybė, puikus žmogus, puikus žaidėjas – tikrai malonu, kad gyvenimas mus suvedė.
– Kaip vertinate komandos sezono pradžią ir savo paties žaidimą?
– Sezono pradžioje dar buvome nesusižaidę, nes buvo daug naujų žaidėjų – ne visi žinodavo savo vaidmenis, todėl buvo nemažai klaidų. Bet svarbiausia, kad tobulėjame. Šiuo metu, kaip komanda, demonstruojame gerus rezultatus, labiau vienas kitą suprantame, žinome, ką turime daryti aikštelėje. Dėl to džiugu. O asmeniniai rezultatai, būnant mūsų amžiaus – ne tokie svarbūs kaip komandiniai pasiekimai.
– Vasarą skyrėte poilsiui ir reabilitacijai. Kaip dabar kūnas atlaiko krūvius? Traumos nekamuoja?
– Na, žinokite jau tikrai seniai taip gerai nesijaučiau. Tfu tfu tfu, kad neprisikalbėčiau, bet kūnas viską labai gerai atlaiko – nieko neskauda, todėl galiu pilna jėga žaisti. Tas poilsis vasarą ir silpnų kūno vietų pastiprinimas tikrai išėjo į naudą.
– Tai apie karjeros pabaigą, panašu, kad jokių minčių dar neturite?
– Aišku, jeigu sveikas ir viskas gerai, tai be abejo atrodo, kad dar galiu žaisti. Bet žinote, kaip būna: trauma ar kažkas nesiseka žaidime... Vis tiek jau tokios mintys aplanko.
– O kalbant apie Lietuvos rinktinę: praėjusią vasarą atsisakėte, o šią? Juk olimpiada...
– (juokiasi) Yra žmonių, kurie iškovojo tą kelialapį, ir yra pajėgių žmonių, galinčių žaisti mano pozicijoje, todėl apie tai aš tikrai negalvoju – dar anksti, visas sezonas prieš akis. Tas klausimas tikrai ne laiku ir ne vietoje.
– Bet jeigu sulauktumėte kvietimo, jį priimtumėte, ar, kaip brolis, jau planuotumėte padėti tašką rinktinėje?
– Sunku pasakyti. Viskas priklauso nuo sveikatos ir tolimesnės žaidimo formos. Tikrai šiek tiek per anksti užduodate šitą klausimą.
– Lietuvos rinktinė rudenį laimėjo sidabro medalius. Ar jums neapmaudu, kad nežaidėte?
– Nu jūs ką? Be abejo, ne. Nebuvo apmaudu, nes žinojau, kad šią vasarą aš paprasčiausiai negaliu padėti. Galbūt būtų buvę apmaudžiau, jeigu manęs būtų nepakvietę. Va tada galėčiau galvoti „ot gerai būtų, jei aš ten būčiau“. Bet šią vasarą aš tikrai turėjau traumą ir tikrai nebūčiau pajėgus žaisti tame čempionate.
– Su broliu tikriausiai dažnai pakalbate apie krepšinį. Ar jis labai nusivylęs tuo, kas vyksta „Lietuvos ryto“ klube?
– Šnekamės ir apie mano žaidimą, ir apie jo komandą. Nuotaikos nekokios. Yra kaip yra. Žinote, į duobę įkristi lengva, bet iš jos išbristi – va čia sunkiausias darbas. Aišku, kad gaila. Gaila brolio. Žinote, jis nervinasi, išgyvena, bet yra kaip yra. Čia krepšinis. Kiekvienas turi daryti savo darbą ir žiūrėti į priekį. Reikia būti pozityviam ir tikėtis geresnių laikų – ką tu gali pakeisti...
– O kalbant apie karjeros pabaigą, ar turite tikslą ją užbaigti žaisdamas kartu su broliu?
– Žinoma, kad norėtųsi. Pažadu, kad karjerą baigsime kartu. Tik nepažadu, kad profesionaliame lygyje, nes daug kas priklauso nuo aplinkybių – dabar jau toks amžius, kai ne visada gali pasirinkti, kur nori žaisti.
– O noras Lietuvoje ar, tarkime, toje pačioje Italijoje?
– Tai žinoma, kad Lietuvoje. Vis tik čia šeima, giminės. Bet žiūrėsime.
– Bet jeigu Lietuvoje, tai turbūt „Žalgiryje“, o ne „Lietuvos ryte“?
– Jūs čia provokuojančius klausimus užduodate. Ech jūs! (juokiasi). Žiūrėsime, kaip ten kas bus. (atsidūsta) Čia ilgas laikotarpis.
