Prieš keletą dienų 55-erių jubiliejų atšventęs S. Grišajevas atsikvėpia. „Būta visko, bet pergalių buvo mažai“.
Nors vidurio puolėjas su tuometinės Sovietų Sąjungos rinktine ir tapo 1986-ųjų pasaulio čempionu Ispanijoje, tai buvo vienas iš nedidelio skaičiaus jo tarptautinių titulų, apie kurį tvirtai sudėtas vyras kalba su neslepiamu kartėliu.
Gimė greta Japonijos
Pirmuosius krepšinio žingsnius S. Grišajevas žengė itin netoli nuo Japonijos esančioje Sachalino saloje, Nevelsko mieste, kur ir gimė 1961-ųjų lapkričio 12-ąją, rašo vietos portalas Monavista.ru.
Galima sakyti, kad krepšinis pulsavo aukštaūgio ruso gyslomis – jo tėtis buvo žinomas to regiono krepšininkas, su sovietų rinktine dalyvavęs ir 1966-ųjų turnė po Japonija. Kaip pasakoja pats aukštaūgis, vienintelis tėvo noras buvo tas, kad sūnus taip pat taptų krepšininku. Dėl šios priežasties jis S. Grišajevą vesdavosi į treniruotes, kur berniukas valandų valandas praleisdavo su kamuoliu.
Vėliau prasidėjo rimtesnės treniruotės, o į ištypusį vaiką ėmė krypti ne tik vietinių, bet ir platesnėje sferoje dirbančių krepšinio specialistų akys. Pradžioje S. Grišajevas buvo pakviestas į Sachalino srities rinktinę, vėliau sudarė sutartį su tuo metu antroje pagal pajėgumą sovietų lygoje žaidusio Gorkio „Avtomobilist“ komanda, o iš ten atsivėrė kelias ir į Sovietų Sąjungos jaunimo rinktinę.
Neparankus Sabui
Su ja S. Grišajevas tapo Europos čempionu Jugoslavijoje, o netrukus garsus to meto treneris Vladimiras Kondrašinas pakvietė jį į Maskvos „Dinamo“. Greitai žaidėjas atsidūrė Leningrado (dabartinio Sankt Peterburgo) „Spartak“, kur rungtyniavo aštuonerius metus.
Jis pradėtas kviesti ir tuometinę sovietų rinktinę, kurioje dėl vietos po saule jam teko grumtis su trejais metais jaunesniu A. Saboniu. Ir, kaip pripažino daugelis to meto specialistų, S. Grišajevas Arvydui buvo vienas iš neparankiausių oponentų tiesioginėse dvikovose.
„Kaip manęs buvo galima manęs nekviesti į rinktinę, jeigu aš rinkdavo po trisdešimt taškų per rungtynes ir pats galėdavau draskyti Sabonio gynybą?“, – dabar juokiasi rusas.
Visgi bendros kalbos su treneriu Aleksandru Gomelskiu ir jo aplinka aukštaūgis taip ir nerado. 1986-aisiais Ispanijoje su sovietine rinktine jis tapo pasaulio vicečempionu, tačiau dar tose pirmenybėse tarp vidurio puolėjo ir rinktinės trenerių štabo perbėgo juoda katė, palikusi ženklą S. Grišajevo karjeroje.
Lietuvių ir „armiečių“ nesantaika
Kaip prisimena pats S. Grišajevas, sovietų rinktinėje ilgą laiką tarpusavyje kovojo du flangai – krepšininkai iš Lietuvos ir „armiečiai“, kaip buvo įprasta vadinti Maskvos CSKA žaidėjus.
„A. Gomelskiui tuomet nepavyko išvykti į užsienį. Vietoje jo vyriausiuoju treneriu buvo paskirtas Vladimiras Obuchovas, kuris iš tikrųjų buvo vaikų treneris. Galima teigti, kad jis nesugebėjo kontroliuoti lietuviškos ir „armiečių“ grupuotės. Lietuviai manė, kad reikia į aikštelę leisti vienus, o maskviečiai norėjo kitų. V. Obuchovas tapo situacijos įkaitu. Ir tuo pačiu suprato, kad yra laikinas žmogus, kurį po čempionato patrauks. Be konfliktų viduje mes tikrai būtume tapę pasaulio čempionais. Turėjome labai pajėgią rinktinę, kurios amerikiečiai nebūtų sustabdę. Deja, pralaimėjome 85:87, o Muggsy Boguesas finale išsprendė visas problemas“, – pasakoja rusas.
A. Sabonis prieš 1988-ųjų olimpines žaidynes Seule buvo patyręs traumą, tačiau net ir rizikuodamas A. Gomelskis jį paskutinę akimirką įtraukė į rinktinės sudėtį, S. Grišajevą palikdamas už komandos borto. Žvelgdamas iš laiko perspektyvos, rusas mano, kad atsidurti nacionalinėje komandoje galimybių jis nebeturėjo.
„Po minėtojo pasaulio čempionato apie mane buvo prišnekėta labai bjaurių dalykų. Kalbėjo, kad aš melagis ir gobšuolis. Interviu apie tai ėmė iš įvairių „Spartak“ žaidėjų, klausinėjo apie mane. Abejoju, kad kažkas po tokių skandalėlių būtų dar kvietęs mane į komandą.
Iš kur atsirado tokios kalbos? Nežinau, galbūt pats A. Gomelskis kažkur prikišo ranką, tačiau aš rinktinėje daugiau nebežaidžiau“, – apie povandenines sroves, kurių atlaikyti nepavyko, pasakoja rusas.
„A. Gomelskis iš tikrųjų pasižymėjo meile aukštaūgiams. Aleksandras Belostenas, Vladimiras Tkačenka, Arvydas Sabonis... Visas A. Gomelskio žaidimas vyko per tokius krepšininkus.
Sovietų Sąjungos rinktinėje visuomet buvo tam tikros grupuotės – „armiečiai“ iš CSKA ir lietuviai, jeigu tiksliau – žaidėjai iš Baltijos šalių. Visi, kurie nepatekdavo į tas grupuotes, būdavo baltos varnos. Nesakyčiau, kad komanda buvo suskaldyta. Ji buvo normali, tačiau labai specifinė. Kad patektum į žaidimą, teko laviruoti tarp šių srovių“, – teigia A. Grišajevas, per savo karjerą CSKA marškinėlių taip ir neapsivilkęs.
„Išjungė“ varžovą
Tiesa, dar prieš persikėlimą į Lietuvą įvyko incidentas, taip pat savotiškai nuspalvinęs aukštaūgio karjerą.
1994-ųjų vasarį S. Grišajevas tapo pirmuoju rusu, atsidūrusiu Argentinos profesionalioje krepšinio lygoje, kur praleido keturis mėnesius. Krepšinis šioje Pietų Amerikos šalyje buvo šiurkštus, o pačiam S. Grišajevui tai nepatiko. Nepatiko taip, kad pats žaidėjas kartą pratrūko.
Vienose iš rungtynių tvirtai sudėtas jo varžovas amerikietis Rodney Blake‘as pamėgino S. Grišajevą šiurkščiai ištempti iš po krepšio. Viskas baigėsi tuo, kad R. Blake‘as atsidūrė ligoninėje, o argentiniečių žiniasklaida mėgavosi dviejų šalių milžinių priešprieša: „Ruso ir amerikiečio kova. Rusas pamokė amerikietį.“
„Jis tiesiog nepastebimai smogė man alkūne į dantis. Buvo įpratęs taip žaisti. Tu stovi, o jis tau daužo į dantis alkūne. Turi du pasirinkimus – arba lieki be dantų, arba atsitrauki nuo jo. Mes tuomet žaidėme Argentinos čempionato atkrintamosiose varžybose. Pirmąjį mačą mūsų komanda laimėjo, o prieš antrąjį varžovų treneris, greičiausiai, davė nurodymą. „Na, Blake‘ai, žaisk agresyviau“. Ir jis pradėjo aktyviai darbuotis alkūnėmis, netgi prakirto man lūpą. Kai man tenkė dar kartą, aš refleksyviai jam koja spyriau tiesiai į saulės rezginį. Na, ir žmogų išvežė į ligoninę. O man mėnesį uždraudė žaisti krepšinį“, – apie šį įvykį pasakoja S. Grišajevas.
Rezultatyvesnis tik D. Adomaitis
Netrukus po šio incidento suspenduotam S. Grišajevui vietą pasiūlė viena Urugvajaus komanda, tačiau krepšininkas tokio pasiūlymo atsisakė. Priežastys, anot jo, buvo elementarios: treniruočių aplinka Urugvajuje neatitiko netgi normų, kurios buvo įprastos sovietinėje aplinkoje – aplink aikštelę mėtėsi betoniniai blokai, metalinės konstrukcijos, kėlusios pavojų. Kaip pasakoja pats S. Grišajevas, jam norėjosi žaisti krepšinį, o ne užsiimti gladiatorių kovomis.
Tuomet aukštaūgis sugrįžo į Europą, o pirmoji jo stotelė Senajame žemyne tapo Lietuva. „Statybos“ marškinėlius jis vilkėjo 1994-1995 m. sezone.
Tuo metu 33-ejų S. Grišajevas buvo pats naudingiausias Vilniaus ekipos žaidėjas, o pagal rezultatyvumą nusileido tik dabartiniam Lietuvos rinktinės treneriui Dainiui Adomaičiui, vidutiniškai rinkęs po 16,8 taško.
Lietuvoje S. Grišajevas sužaidė 35-erias rungtynes, pagal atkovotus kamuolius (vid. 8,1 per mačą) buvo 7-as visoje lygoje, tačiau su „Statyba“ kalnų taip ir nenuvertė. Vilniaus komanda tąsyk suklupo dar ketvirtfinalio etape, 0-2 pralaimėjusi Kauno „Laverai“.
Vėliau S. Grišajevas žaidė Lenkijoje, Kinijoje, Bulgarijoje ir netgi Tunise, o karjerą baigė 2003-iaisiais.
„Sveikatos ir noro žaisti netrūko Tiesiog nebebuvo pasiūlymų, taip ir pabaigiau“, – dabar pripažįsta aukštaūgis, nuo krepšinio taip ir nenutolęs.
Nuo 2003 m. jis treniravo Saratovo „Avtodor“, Jekateriburgo JEVRAZ, Rostovo „Lokomotiv-2“ komandas, kurį laiką buvo Sankt Peterburgo „Spartak“ klubo trenerio štabo nariu, o šiuo metu dirba vienu iš trenerių gana kuklioje Jaroslavlio „Burevestnik“ komandoje, taip pat treniruoja vaikus.
„Vaikai – krepšinio ateitis. Ir aš labai tikiuosi, kad gaudami patarimų iš didelę patirtį sukaupusių žmonių jie ją panaudos tikslingai. Krepšinyje, kaip ir bet kuriame kitame sporte, svarbiausia – noras žaisti, gyventi krepšiniu, turėti viziją, tada ir bus ir rezultatai“, – tvirtina aukštaūgis.
