Tuštuma. Toks jausmas mane apima pagalvojus apie 2013 metų Europos čempionatą. Taip, iškovojome sidabrą. Bet mums reikėjo aukso. Galėjome po dešimties metų vėl tapti čempionais.
Pradėkime nuo pradžių. Tame čempionate galėjau nežaisti išvis.
Atvažiavau į pasirengimo stovyklą. Jaučiausi gerai, buvau nusiteikęs entuziastingai. Tačiau prieš tai 8 mėnesius praleidau be krepšinio. Turbūt nereikia daug aiškinti, ką tai reiškia profesionaliam žaidėjui. Reikėjo laiko, kad pasiekčiau optimalią sportinę formą, ir tai užtruko.
Antros draugiškos rungtynės su belgais. Ketvirto kėlinio viduryje nutėškiu belgų žaidėją iš alkūnės, gaunu pražangą puolime, o paleidęs varžovui kamuolį į galvą užsidirbu dar ir techninę. Treneris Kazlauskas supyksta ir iškart mane pasodina ant suolo.
Tada pykau tiek ant savęs, tiek ant aplinkinių. Nežaidžiau taip, kaip norėčiau.
Dabar suprantu, kad ta pražanga buvo vaikiška ir visiškai nereikalinga. Pasielgiau taip, nes buvau sutrikęs.
Bet tada ji man galėjo kainuoti vietą rinktinėje. Po mačo su belgais iš aplinkinių išgirdau, kad treneris svarsto ar „atkabinti“ mane nuo rinktinės. Su Kazlausku iki tol nebuvome dirbę kartu. Jis nežinojo mano situacijos, o ir aš pats nebuvau patenkintas savimi.
Turėjome pokalbį. Paaiškinau, kad man reikia laiko įsivažiuoti ir nesusipratimus išsprendėme. Tačiau visos komandos problemos nesibaigė. Mes labai lėtai įsivažiavome tiek per pasirengimo ciklą, tiek pačiame čempionate. Pirmą mačą pralaimėjom serbams.
Nors po pirmų rungtynių laimėjom tris kartus iš eilės, bet žaidimas nesiklijavo. Ir sunku suprasti kodėl, nes jautėmės gerai. Galbūt taip buvo dėl trenerių kaitos. Be to, jautėme nemenką spaudimą. Galėjome džiaugtis nebent tuo, kad pirmuose keliuose mačuose į priekį mus tempė Mantas.
Paskutiniame grupės mače mūsų laukė susitikimas su bosniais. Šitas mačas vos nevirto visiška tragedija.
Į aikštelę ėjome žinodami, kad galime pralaimėti mažesniu nei 9 taškų skirtumu ir tai paveikė psichologiškai. Neįvertinom bosnių. Jie turėjo eiti Va Bank. Tai ir padarė.
Ką metė, tą pataikė. Mirza Teletovičius šaudė kosminius tritaškius, o mums niekas nesisekė. Likus 6 minutėms iki rungtynių pabaigos atsilikome 58:67. Mums tai reiškė pražūtį. Lietuvai tai reiškė pražūtį.
Treneris paprašė minutės pertraukėlės. Baimės buvo daug. „Penkios minutės arba važiuojame namo“, – ir aš, ir turbūt dauguma rungtynes žiūrėjusių fanų prisimena šiuos Kazlausko pasakytus žodžius. Aš irgi ėmiausi raginimų, bet negaliu jų čia atskleisti, nes daugiausiai tai buvo keiksmažodžiai.
Norėjau eiti ir pats vienas vienas visus išdraskyti. Viduje degiau. Teletovičius gesino gaisrus ir po minutės pertraukėlės įsūdė dar vieną tritaškį iš kokių 9 metrų. Belekas. Tokiais momentais tu net nežinai, ką daryti, nes tas metimas paprasčiausiai neuždengiamas.
Mes privalėjome kovoti. Žaidėme už Lietuvą. Rungtynių pabaigoje šiek tiek atsigavome. Sumažinome skirtumą. Likus 1 minutei ir 20 sekundžių iki rungtynių pabaigos, paleidau tritaškį. Bam. Yra. Skirtumas sumažėjo iki 7 taškų ir toks variantas mums tiko.
Aišku, ramybė ilgai netruko, nes bosniai sumetė du baudų metimus. Kitoje atakoje aš stojau prie baudų metimų linijos ir pramečiau abi baudas. Taip beveik nebūna. Atrodo, kad to streso ir spaudimo buvo per daug.
Galbūt žiūrėję tas rungtynes pastebėjo, kad net ir lemiamais momentais tose rungtynėse aš šypsojausi. Ta šypsena tik slėpė begalinį įniršį ir norą sugniuždyti varžovus.
Mums pavyko atkovoti kamuolį puolime. Privalėjau išpirkti savo kaltę. Gavau Martyno Pociaus perdavimą ties tritaškio linija. Paleidau - dar vienas bam. Ramiau. Pralaimim 6 taškais.
Aš taip žaidžiu visą savo karjerą. Nekreipiu dėmesio, jeigu nesiseka. Kažkas turėjo imtis iniciatyvos ir aš ėmiausi. Mečiau ir žinojau, kad pataikysiu. Net ir to buvo negana, nes viskas sprendėsi paskutinę sekundę. Tiksliau – likus net mažiau nei sekundei.
Prie baudų metimų linijos stojau likus 0,6 sekundėms iki rungtynių pabaigos. Pramečiau vieną baudą, antrą pataikiau ir rezultatas tapo 72:78. Vienas metimas mums galėjo nubraukti visą Europos čempionatą.
M. Teletovičius paleido metimą iš vidurio aikštės. Tuo metu viduje sustingau. Negalvojau apie tai, ar jis pataikys. Vienintelė mintis buvo, kad reikia atkovoti kamuolį.
Metimas buvo netaiklus. Tai, kas bosnius traukė pradžioje, vėliau juos ir pražudė. Mirza per daug pasitikėjo savimi.
Nuaidėjo sirena. Žiauriai palengvėjo, bet džiaugsmo nebuvo. Visa komanda suprato, kad taip žaisti mes negalime. Šiandien pasisekė, o rytoj gali pasisekti kitiems.
Po mačo visi pavakarieniavome, vakarienėje buvo ir federacijos atstovai, ir Arvydas Sabonis.
Pervažiavome į Liubljaną. Ten turėjo prasidėti antras grupių etapas, į kurį šiaip ne taip patekome. Robertas Javtokas, komandos kapitonas, sušaukė tik žaidėjų susitikimą. Taip, jame buvo vien žaidėjai. Turėjom kažką daryti. Visi išsakėme, ką galvojame, kodėl nesiklijuoja žaidimas, ką turime daryti. Peržiūrėjome 2010 metų pasaulio čempionato rungtynių vaizdo įrašus. Ten kovojome vienas už kitą. Turėjome bendrą tikslą. Viduje užsidegė noras tai pakartoti.
Tas susirinkimas mums tikrai padėjo. Atsigavome ir jau pirmose rungtynėse nukalėme prancūzus. Pradėjom rodyti žaidimą, kokio ir patys norėjome ir kokio iš mūsų tikėjosi žmonės. Išėjome iš grupės, ketvirtfinalyje nugalėjom italus, pusfinalyje – kroatus. Net įdėjau per save su pražanga. Prieš čempionatą ilgai nebuvau žaidęs išvis. Dar ilgiau nebuvau rodęs panašios formos.
Po dešimt metų pagaliau ir vėl atsidūrėme Europos čempionato finale. Buvo kažkas nerealaus, nes tai, kas buvo košmaras, virto pasaka. Ir labai greitai iš pasakos vėl virto košmaru.
Žengdami į aikštę finale turėjom aiškų planą. Žinojome, ką turime daryti tiek gynyboje, tiek puolime. Beveik pusę rungtynių su prancūzais ėjome taškas į tašką.
Ir tada prasidėjo.
Likus kiek daugiau nei 5 minutėms iki antro kėlinio pabaigos, mane pasodino. Mes pirmavome 2 taškais. Nekenčiu sėdėjimo ant suoliuko. Turėjau jėgų, galėjau žaisti. Buvau įgavęs gerą formą ir žinau, kad būčiau truktelėjęs komandą. Į aikštę grįžau likus kiek daugiau nei 2 minutėms ir mes jau atsilikome 7 taškais. Nuo to laiko antrame kėlinyje mes taškų nebepelnėme, o prancūzai tik tolo.
Nicolas Batumas siautėjo. Antro kėlinio pabaigoje per pusantros minutės pelnė 8 taškus.
Viskas, Au revoir.
Pavyti mes jų nesugebėjome.
Buvome tik pradėję demonstruoti gerą krepšinį ir gavome į skudurus. Per anksti užsikabinome sau aukso medalius. Buvome nukalę prancūzus grupėje ir tinkamai jų neįvertinome. Jeigu čempionato pradžioje mums trūko pasitikėjimo savimi, tai finale jo buvo per daug. Tai mus nužudė.
Turėjome planą. Nevykdėme. Turėjome gintis. Nesigynėme.
Žinau, kad po kurio laiko sportininkai pradeda galvoti, kad ir sidabras nėra taip blogai. Per ketverius metus man tas laikas neatėjo. Man taip nebus. Aš norėjau aukso.
Tai skaudžiausias mano karjeros pralaimėjimas.
Po jo atsirado tuštuma, kuri niekada neišnyks.
