„Tiksliai skaičiais negaliu pasakyti, bet labai lengva išsiaiškinti, – paklaustas, ar skaičiuoja, kiek gimtadienių jau teko švęsti ne su šeima, o su komandos draugais Lietuvos rinktinėje, šyptelėjo Mantas. – Kiekvienais ne olimpiniais metais gimtadienis būna rinktinėje. Kadangi olimpiada vyksta anksčiau, tai tenka būti su šeima, o jeigu Europos arba pasaulio čempionatas – su rinktine.“
Paskaičiuokime. Įskaitant šiuos metus, 195 cm ūgio gynėjas rinktinės marškinėlius vilkėjo penkiuose Europos čempionatuose, dvejose planetos pirmenybėse ir dvejose olimpinėse žaidynėse.
Be dviejų olimpiadų iš šio sąrašo dar reikėtų išbraukti debiutinį 2006-ųjų pasaulio čempionatą, kuris baigėsi rugsėjo 3-ią dieną.
Taip gauname šešis gimtadienius. O ar šeimos nariai neliūdi, kad tėtis gimtadienį švenčia ne su jais?
„Sulaukiu iš jų sveikinimų, bet mano šeima patenkinta, kad aš čia, – pabrėžė Milano „Emporio Armani“ atstovas. – Galbūt keista, nes kai kurios nori, kad vyrai vasarą ilsėtųsi, bet mano žmona kaip tik nori, kad važiuočiau į rinktinę. Mano vaikai net neįsivaizduoja, kaip tėtis gali vasarą nevažiuoti į „Vanagupės“ viešbutį Palangoje – jiems kitoks scenarijus būtų keistas. Dėl to jokių problemų nėra.“
Krepšinis.lt su M. Kalniečiu apie su amžiumi besikeičiantį žaidimo stilių, patriotiškumą ir šios rinktinės potencialą Europos čempionate šnekučiavosi po pergalingo mačo prieš Ukrainos krepšininkus.
Antradienio vakarą Tel Avivo „Hilton“ viešbučio, kuriame apsistojusios visos šešios B grupėje besivaržančios rinktinės, vestibiulyje vykusio pokalbio metu buvo galima girdėti ramią, čia pat pianinu grojamą, melodiją, nors įprastai dienomis čia verda gyventojų šurmulys.
– Jūsų debiutas rinktinėje buvo 19-os metų (po čempionato suėjo 20-imt). Dabar jums jau 31-eri. Pats turbūt jaučiate per tuos 12 metų į žaidimą atėjusią brandą, šaltą protą? – Krepšinis.lt paklausė M. Kalniečio.
– Normalu, kad žaidimas keičiasi. Kai dabar pasižiūriu, kaip žaidžiau 20 metų, tai kartais norisi griebtis už galvos, ką aš tuose pirmuose čempionatuose išdarinėjau (šypsosi). Bet po kokių 4-5 metų turbūt tą patį galvosiu ir apie šiandieninį žaidimą. Čia taip turbūt todėl, kad nėra tobulumo. Bet, žinoma, mano žaidimas keičiasi. Pavyzdžiui fizinės savybės – jaučiuosi gerai, bet kai anksčiau šokinėdavau, tai dabar pats pastebėjau, kad nebedėlioju į krepšį. Tačiau atsiranda kitokie dalykai, pradedu naudotis patirtimi.
– O dėjimų skaičius sumažėjo dėl traumų padarinių ar pats jau nebeturite tikslo atakų užbaigti efektingai?
– Ne, ne dėl traumų. Anksčiau būdavo labai didelis azartas dėl dėjimų, todėl stengdavausi kiekvieną ataką, kai tik įmanoma, užbaigti dėjimu. O dabar ir pats esu savę pagavęs, kad net per apšilimą galbūt vieną kartą įdedu, o daugiau darau kitus dalykus. Azartas dėjimams dingo – tikrai nebedalyvausiu dėjimu konkurse (juokiasi). Bet įdėti dar tikrai galiu.
– Minėjote, kad net ir šeima neįsivaizduoja jūsų ne rinktinėje, o ir jūs pats visuomet be didesnių galvojimų sutinkate žaisti čempionatuose. Iš kur tas noras kiekvieną vasarą vilkėti Lietuvos marškinėlius?
– Dėl labai paprastos priežasties: man patinka, aš didžiuojuosi žaisdamas už rinktinę ir žinau, kaip Lietuvos žmonėms tai yra svarbu. Kol aš galiu padėti ir kol man sveikata leidžia – tol aš neturiu dėl to jokių dvejonių.
– O niekada nebuvo minčių „va, jau šią vasarą tikrai skirsiu poilsiui“? Ir juk jums jau 31-eri – ar nors kartą buvote pagalvojęs, kad jau reikėtų po truputį galvoti apie karjeros rinktinėje pabaigą?
– Ne, tokių minčių tikrai nėra. Kol jaučiuosi gerai, tai nei apie karjeros, nei apie karjeros rinktinėje pabaigą nėra jokių klaustukų. Aišku, aš šiemet buvau pasakęs, kad spręsiu po sezono, bet tik todėl, kad ne viskas su sveikata buvo gerai. O kadangi po jo buvau sveikas, tai tikrai nekilo didelių minčių dėl važiavimo.
– Aš asmeniškai pastebėjau Mantas Kalnietis rinktinėje ir Mantas Kalnietis klube yra du skirtingi žaidėjai. Ar galima sakyti, kad Lietuvai tiek atiduodate savęs, kad vėliau būnate išgręžtas ir užtrunkate nemažai laiko, kol įsivažiuojate į sportinę formą sezono metu?
– Sunku pasakyti. Aišku, geriausias variantas būtų, kad ir ten, ir ten būtų taip gerai. Turbūt tos vasaros, kai buvo žaista po labai daug minučių ir kurios buvo varginančios, padarė įtakos. Bet aš negalvoju apie tai, kas būtų, jeigu būtų. Galime iš kitos pusės pasižiūrėti – galbūt tas geras žaidimas Lietuvos rinktinėje man davė gerus kontraktus su klubais. Aš nesijaučiu nei skolingas rinktinei, nei ji man skolinga. Manau, kad tai abipusė nauda. Tikrai nesijaučiu taip, kad atiduočiau duoklę – man smagu, man patinka.
– Visi galvojo, kad po Luko Lekavičius traumos jums vėl teks žaisti po 38 minutes. Tačiau dabar visi matome, kad situacija kiek kitokia. Turbūt ir jums pačiam lengviau, kai nereikia vienam tos visos naštos ant pečių tempti?
– Absoliučiai taip, nes ir aš po Luko traumos buvau sunerimęs ir galvojau, kas čia bus: įsivaizdavau, kad reikės žaisti kaip ir praėjusiuose čempionatuose. Iš tikrųjų yra žiauriai didelis skirtumas žaisti 27 minutes ar 34. Atrodo, kad tai tik kelių minučių skirtumas, tačiau labai jaučiasi. Ypač jaučia kūnas, kai žaidi kelias rungtynes iš eilės. Ir pats atsistatymas yra daug paprastesnis, nes kai kuriuose čempionatuose po rungtynių kūnas labai sunkiai į krūvį reaguodavo. O dabar jaučiuosi pavargęs, bet ne išsekęs.
– Ar jus asmeniškai nustebino Ado Juškevičiaus žaidimas?
– Tiesą pasakius, nustebino, nes ne paslaptis, kad Adas geriau jaučiasi antroje pozicijoje. Nelabai tikėjau, kad jam šitaip gerai seksis, bet ir kaip treneris pasakė – jis parodė charakterį, kad gali žaisti. Prieš Italiją jis buvo tas žaidėjas, kuris daugiausiai prisidėjo prie pergalės. Reikia tokius žmones vertinti.
– Ši rinktinė, bent iš šono žiūrint, atrodo daug laisvesnė tiek žaidime, tiek bendravime. Ar tai Dainiaus Adomaičio įtaka?
– Dėl bendravimo rinktinėje niekada nebuvo problemų. Aišku, pasikeitė kertiniai žaidėjai – išėjo Robis, kuris visada būdavo labai svarbus žmogus rinktinėje, nėra Pauliaus Jankūno, todėl žmonės pasikeitė. O atmosfera buvo super tiek prieš tai, tiek ir dabar.
– O kuo treneris kitoks, jeigu lygintumėte su Jonu Kazlausku, Kęstučiu Kemzūra ir kitais rinktinei vadovavusiais specialistais?
– Jeigu kalbėtume apie mano žaidimą rinktinėje, tai ankstesniuose čempionatuose daugiau būdavo žaidžiami mano pikenrolai. O tada nuo dienos priklausydavo – kuris žaidėjas kurioje pozicijoje pasirodydavo geriau, tą ir bandydavome išnaudoti. O Adomaičio stilius yra toks: pavyzdžiui rungtynės su Izraeliu – jeigu mes turime sudėtį, kai mums reikia tik įvesti kamuolį po krepšiu, tai mes ir naudojame savo stiprias puses. Dėl to gali būti mačų, kuriuose net nereikės daryti tų dalykų, kuriuos mes darydavome anksčiau.
– Visi rinktinės atstovai, kalbėdami apie ateitį, šneka labai atsargiai ir neužbėga įvykiams už akių. Bet jeigu jūs žaistumėte taip, kaip pastarąsias trejas rungtynes, kaip manote, ką ši Lietuvos komanda gali nuveikti Europos čempionate?
– Dabar bent galime atsipūsti, kad jau į Stambulą tikrai važiuosime. Bet kaip aš jau kalbėjau prieš čempionatą: mes galime eiti iki pat galo ir galime iki Stambulo nenuvažiuoti. Todėl ir dabar viskas nuo mūsų priklauso. Taip, potencialas yra, be to, jau galų gale esu patenkintas dėl mūsų koncentracijos ir trenerio prašymų išpildymo. Planas rungtynėms būna paruoštas praktiškai idealiai ir jeigu mums pavyksta jį išpildyti – matome rezultatus.
– Kokį norą sugalvosite pūsdamas žvakutę nuo gimtadienio torto?
– Jeigu kalbame apie rinktinę, tai norėtųsi, kad į Stambulą važiuotume ne vienerioms ir ne dvejoms rungtynėms.
