Tai patvirtina ir dažnos komiškos situacijos lauke, kai visą savo dėmesį į ekraniukus sutelkę praeiviai nė nepastebi priešais esančios kliūties ir susimuša vienas su kitu kaktomis, atsitrenkia į stulpą ar, užkliuvę už laiptų arba šaligatvio bortelio, išsitiesia visu ūgiu, taip priversdami prunkštelėti aplinkinius. Tiesa, sekundę apsižvalgę jie lyg niekur nieko atsistoja ir jau po akimirkos vėl stačia galva neria į savo mobiliuosius telefonus.
O atmintį bukina tai, kad visagaliame internete bet kada gali paguglinti tau reikiamą faktą, todėl jaunimui kaip ir nebėra jokios būtinybės sandėliuoti tos informacijos ir po to atkakliai raustis savo paties galvoje, taip neišvengiamai treniruojant tą atmintį.
To, kad šių laikų jauniesiems krepšininkams jau reikia ne vieną ir ne du kartus kartoti tą patį dalyką – pastabą ar patarimą, neslepia ir Vilniaus krepšinio mokyklos (VKM) treneris Gintautas Regina, su mūsų šalies talentais besidarbuojantis jau beveik 40 metų.
Jo pamokos į pasaulio krepšinio elitą iškėlė ne tik aukščiausiai kada nors NBA naujokų biržoje pašauktą lietuvį Joną Valančiūną, bet ir tokius Lietuvos rinktinės slenkstį peržengusius meistrus kaip Rimantą Kaukėną, Antaną Kavaliauską, kitus.
Aibę garsių veidų į platųjį pasaulį išleidęs strategas kupinas energijos ir alkio nušlifuoti naujuosius krepšinio deimantus ir šiandien. Ir tą jis daro nuo pat pirmosios treniruotės, kai iš trijų skirtingų perspektyvų nufilmuoja saviškių metimo techniką, ją išanalizuoja, parodo patiems tų metimų savininkams ir pataria, kas yra ne taip ir ką reikia koreguoti.
Talentai, kurie gali daug ko pasiekti
Nors G. Regina pastebi, kad dėl Lietuvoje mažėjančio gimstamumo, gabių krepšinio supertalentų mūsų šalyje nebėra tiek daug, jo auklėtinių pagrindu sudaryta „Ryto“ jaunimo komanda šį sezoną sieks pakartoti 2018-ųjų scenarijų, kai vedama Deivido Sirvydžio ir Mareko Blaževičiaus triumfavo Belgrade vykusiame Eurolygos turnyre.
Šiemet vilniečių vedliai jau kiti – tai 17-mečiai Augustas Marčiulionis ir Ąžuolas Tubelis, taip pat kiti perspektyviausi „Perlo“ ir „Ryto-MRU“ žaidėjai. Jų pirma užduotis bus įveikti atrankos barjerą vasario 7-9 dienomis etape Kaune.
Tiek Augustas, tiek ir Ąžuolas renka puikią statistiką NKL čempionate, o pastarasis jau spėjo debiutuoti ir pagrindinėje „Ryto“ ekipoje LKL pirmenybėse bei apdovanoti bloku Vytautą Šulskį.
Abu talentai šį sezoną galėtų žaisti ir Moksleivių krepšinio lygoje, kurios čempionais tapo pernai, bet, G. Reginos teigimu, tam nėra prasmės.
„Ą. Tubelis ir A. Marčiulionis MKL marškinėlius jau yra išaugę, todėl prie mūsų komandos prisijungs tik prasidėjus atkrintamosioms varžyboms. Jiems šiai dienai geriausia vieta tobulėti – „Perlas“, todėl mes sezono metu ir nenorime jų tampyti per kelias lygas, kad nesusidarytų perteklius“, – aiškina treneris.
Abu jie šią vasarą lyderiavo ir Lietuvos U18 rinktinėje, kuri Europoje finišavo septintoje vietoje.
„Ąžuolui vyrų krepšinyje dar yra kur tobulėti, nes kol kas jam viskas sekėsi dėl jo fiziškumo. Bet jis to potencialo tikrai turi, todėl tikiu, kad eis tik į priekį. Lygiai taip ir Augustas. Jie iš savo bendraamžių išsiskiria ne tik savo fizinėmis savybėmis, bet ir pačiu mąstymu bei sprendimais aikštėje. Jie krepšinyje gali daug ko pasiekti“, – tikina G. Regina.
Jis teigiamai atsiliepia ir apie Ą. Tubelio brolį dvynį Tautvilą, kurį taip pat treniruoja. „Tautvilas yra labai motyvuotas ir nori lygiuotis į brolį. Nors ir sekasi šiek tiek sunkiau, jis savo tikslų krepšinyje irgi gali pasiekti“, – tiki Jono Valančiūno talento atradėjas.
Tuo metu paklaustas, kurią tobulėjimo kryptį patartų rinktis A. Marčiulioniui netolimoje ateityje – Lietuvą ar Ameriką, specialistas sudvejojo.
„Čia turės būti ne tik jo tėvo, bet ir paties Augusto sprendimas. Nemanau, kad jis pradings nuvažiavęs į Ameriką, jei susiras ten gerą universitetą. Tačiau kitas kelias irgi nėra blogas: jeigu jis apsispręs likti Lietuvoje, turėtų labai greitai praverti ir pagrindinės „Ryto“ komandos duris. Dėl to jam, kaip žaidėjui, tai bus savotiška dilema“, – spėja jis.
Beje, savo laiku G. Regina pastebėjo ir sezoną treniravo dabartinį žalgirietį Karolį Lukošiūną.
„Aš džiaugiuosi, kad teko su juo padirbėti. Tai – vėlyvo brendimo žaidėjas, kuris iki tam tikro amžiaus niekam nebuvo įdomus. O kai jis ūgtelėjo, aš atkreipiau į jį dėmesį.
Jis darbštus ir turi krepšininkui reikalingą aukštą intelektą. Karolis turi labai smagią rankelę, greitą metimą, todėl stengiausi, kad RKL jis gautų daug žaidimo laiko. Ir jis padarė labai staigų šuolį – iš RKL į NKL, iš ten iškart į LKL, į „Šiaulius“, o tada ir į Kauno „Žalgirį“. Jo karjera labai gražiai dėliojasi ir manau, kad tai dar net ne riba. Tikiu, kad jis toje sistemoje atsiskleis ir greitu metu jau bus tvirtas „Žalgirio“ žaidėjas, o laikui bėgant pamatysime jį ir Lietuvos rinktinėje“, – viliasi jis.
Dabar G. Reginos rankose – ne tik dvi 17-18-mečių komandos („Rytas-MRU“ ir VKM I-„Rytas“), bet ir 15-mečiai (VKM I-„Šilputa“).
Pirmas dvi ekipas sudaro daugmaž tie patys krepšininkai, nors čempionatai, kuriuose jie varžosi – MKL ir Sostinės krepšinio lyga – yra labai skirtingi: jei pirmajame galioja amžiaus cenzas ir yra kovojama su bendraamžiais, tai antrajame tenka stumdytis su tikrais vyrais – Rolandu Skaisgiriu ar broliais Lavrinovičiais.
„Žaidėjai jau turi pratintis prie vyrų krepšinio. Matyti, kad tas kontaktinis krepšinis, dominuojantis pas vyrus, jiems dar yra savotiška naujiena. Žaidėjai nėra įpratę prie tokio kontakto. Tai suprantama, nes MKL žaidimas yra šiek tiek švelnesnis. Visgi manau, kad tai yra gera praktika ir gera vieta tobulėti“, – tvirtina G. Regina, per savo vedamas treniruotes jaunuolius vis raginantis ir raginantis statyti ne bet kokias, o vyriškas užtvaras.
Apskritai „Rytas“ yra suformavęs trijų pakopų klubo piramidę – pagrindinė „Ryto“ komanda, „Perlas“, žaidžiantis NKL, ir jaunimas, sudarytas iš VKM, SKM bei žaidėjų iš regionų (Kėdainių, Mažeikių, Kretingos ir kt.), kuris kovoja SKL. Vieną tokį talentą prieš keliolika metų G. Regina tokiu būdu atsivežė iš Utenos – būtent todėl šiandien jis taip atkakliai ieško naujo aukso grynuolio.
„Stebime, kaip jie progresuoja. Jeigu manome, kad žaidėjas yra įdomus, mes jį atsivežame į trumpas stovyklas, pasižiūrime, o tada jau kviečiame į klubą. Jie apgyvendinami prie pat Vilniaus Ozo gimnazijos, bendrabutyje – kaip aš juokauju, gali su šlepetėmis eiti į pamokas ar rytines treniruotes. Jeigu yra rinktinės kandidatai, gauna nemokamą gyvenamą vietą ir maitinimą.
Prieš jų tėvus prisiimame tam tikrą atsakomybę, nes jeigu žaidėjas atvažiuoja į Vilnių, treneris tampa pagalbininku prižiūrint mokymąsi ir drausmę – kad sportininkas laikytųsi dienos režimo, sveikai maitintųsi, nueitų laiku miegoti ir panašiai. Norint pasiekti gerų rezultatų svarbiausi yra trys dalykai – sveika mityba, geras poilsis ir kokybiškos treniruotės“, – konstatuoja ilgametis treneris.
Jonas niekada nenuleis rankų
Savo laiku MKL aikštelėse dominavo ir metais už visus jaunesnis J. Valančiūnas. Pirmąja jo trenere Utenoje tapo Sinilga Bartuševičiūtė, kuriai renkant jauną grupę į krepšinio treniruotę antroką Joną atvedė jo mama Danutė. Ji, įkalbinėjama VKM treneris G. Reginos, po kurio laiko nuspręs, kad Jonui visgi laikas į platesnius vandenis.
Gintautas puikiai prisimena tą šiltą rugpjūčio dieną, kai pirmą kartą išvydo J. Valančiūną.
„Kai aš jį pamačiau pirmą kartą jaunučių žaidynių Utenoje metu, jam buvo 14 metų. Jis patraukė dėmesį savo parametrais: jau tada buvo virš 2 metrų ūgio, turėjo ilgas galūnes. Man labiausiai imponavo tai, kaip toks aukštas žaidėjas elgėsi aikštelėje, koks jis buvo kovingas ir kokius gerus sprendimus priimdavo. Skirtingai nei kiti aukštaūgiai, jis nebuvo lėtas ar pasyvus.
Mano komandoje kaip tik trūko centro, todėl aš iš karto ir ėmiausi veiksmų, kaip jį iš tos Utenos atsigabenti į Vilnių. Nenorėjome apeiti trenerės, pabendravome su ja, o ji iš pradžių buvo atsargi. Buvo tokių minčių, kad Jonas vėliau išvyks į Ameriką. Bet labai daug prisidėjo jo mama ir jie atvyko į sostinę. Aprodėme jiems, kur jis gyvens ir kad mokysis stiprioje Mykolo Biržiškos gimnazijoje, ir mama po to vizito bei mūsų pokalbio priėmė teigiamą sprendimą. Dar važiavome į velykinį turnyrą Prancūzijoje, jis susipažino su komanda ir pavasariop jau atvyko pas mus“, – apie pirmąjį Jono krepšinio trampliną pasakoja G. Regina.
J. Valančiūnas greitai pritapo naujojo aplinkoje, o krepšinio aikštelėje jautėsi kaip žuvis vandenyje.
„Labai kažko keisti nereikėjo, jo metimas buvo minkštas. Aišku, jis augo ir jį reikėjo mokyti aukštaūgiams būdingų judesių. Jonui sekėsi nesunkiai, jis buvo gabus ir imlus. Kas labai svarbu, kad, būdamas metais jaunesnis, jis neprapuolė tarp metais vyresnių ir dominavo MKL. Jis pastovai norėjo laimėti, nugalėti kitus. Tas liko ir iki dabar – jis nekenčia pralaimėti, tai jį nervina, pykdo“, – teigia treneris.
Išgirdęs klausimą, kaip Jonas turėtų jaustis dabar, kai atstovauja vienai prasčiausių NBA lygos komandų Memfio „Grizzlies“, kuriai nei šiemet, nei, ko gero, artimiausiu metu negresia žaidimas atkrintamosiose, G. Regina pernelyg dėl to nesijaudina.
„Aš žinau jo charakterį ir tai, kad jis tikrai nenuleis rankų – eis ir kausis iki paskutinės minutės. Jis, kaip žaidėjas, ir iš savęs, ir iš jaunesnių kolegų reikalaus, kad jie kiekvienose rungtynėse atiduotų viską dėl pergalės“, – įsitikinęs talentų kalvis.
Apie įvykusius mainus, kurie JV nubloškė iš Toronto į Memfį, G. Reginai teko kalbėtis ir su pačiu Jonu. Nors treneris tikina, kad Jonas dėl to neįsižeidė, jo manymu, „Raptors“ būtų pasielgę daug gražiau, jei visgi būtų pagerbę beveik septynerius metus jiems atidavusį ir savo sąlygų niekada nekėlusį Joną bei įteikę jam NBA aukso žiedą, kurio jis nusipelnė.
„Kiek teko kalbėti su juo pačiu per jo vardo stovyklą vasarą, jis, be abejo, žiūrėjo į tai dvejopai, nes iškovoti žiedą pačiam būtų daug smagiau, bet nepriėmė to ir labai asmeniškai, kad štai jį iškeitė ir jis dėl to prarado žiedą. Taip, iš „Raptors“ pozicijų tas pagerbimas būtų buvęs gražus gestas. Juk Jono indėlis irgi yra – jis prisidėjo kovojant dėl to žiedo. Be to, jis yra neištrinama klubo pergalių ir istorijos dalis“, – neabejoja treneris.
Jį ypač džiugina tai, kad J. Valančiūno žaidimas evoliucionuoja, o pats Jonas stengiasi prisitaikyti prie naujos krepšinio eros ir būna, kad NBA rungtynėse pataiko ir tris tritaškius.
„Jeigu prisimenate, jaunas jis buvo laibas ir mobilus. Aš tuo metu jį labiau įsivaizdavau kaip ketvirtos pozicijos žaidėją. Tuomet jis gerai mėtė iš vidutinio nuotolio, todėl man nekelia nuostabos, kad jis dabar pataiko ir tuos tritaškius. Atvirai pasakius, laukiau to momento. Jeigu centras realizuoja 80 procentų baudų, vadinasi, jis labai gerai jaučia kamuolį. Gal tik jo karjeroje buvo kažkoks etapas, kai jam treneriai dėl įvairių sumetimų neleido atakuoti iš distancijos“, – pastebi jis.
Porzingis gali, o lietuviai?
Praverti duris į rinktinę ne tik J. Valančiūnui, bet ir R. Kaukėnui bei A. Kavaliauskui padėjęs G. Regina kiek sutrinka paklaustas apie tai, ar kaip prie to prisidėjęs treneris gavo už tai kokią nors premiją. Pakraipęs galvą jis tik prasitaria, kad tai tema, dėl kurios jis iš kitų sulaukia replikų.
„Mano kolegos gana dažnai juokauja, kad galėčiau nebedirbti, o gyventi iš kažkokių procentų. Manau, kad koks nors paskatinimas turėtų būti. Federacija yra priėmusi sprendimą, kad jeigu treneris išugdo LKL ar NKL lygio žaidėją, jis turi gauti premiją, bet jos – vienkartinės ir labai jau simbolinės. Jeigu gerai atsimenu, 2000 ir 1000 eurų dydžio.
Aišku, treneriai, paruošę tokius žaidėjus, įgyja aukštesnes kvalifikacines kategorijas, didėja jų koeficientas ir nuo to priklauso darbo užmokestis. Bet tas skirtumas nėra toks didelis kaip kitose šalyse, kur treneriai, išugdę gerus krepšininkus, gauna daug daugiau“, – lygina jis.
G. Regina prisiminė, kaip dosniai savo pirmajam treneriui prieš porą metų atsidėkojo Latvijos krepšinio žvaigždė Kristapas Porzingis, gimtojoje Liepojoje įteikęs 50 tūkst. eurų Edvinui Sprūdei.
„Aš noriu padėkoti treneriui už kantrybę ir darbą, kurį jis atliko dirbdamas su manimi paauglystės metais. Tikiuosi, kad tai taps gražia tradicija Latvijoje ir puikią sportinę karjerą padarę atletai mielai norės padėkoti specialistams, bet kurių jie nebūtų tapę tuo, kuo yra“, – tuomet sakė K. Porzingis.
Gintauto manymu, toks latvio poelgis galėtų tapti sektinu pavyzdžiu ir mūsų sportininkams.
„Gal ir patys žaidėjai turėtų žiūrėti kitaip, prisiminti tuos trenerius ir imtis iniciatyvos. Aš jokiu būdu nereikalauju, tik sakau, kad jeigu žaidėjas uždirba didelius pinigus, galbūt galėtų vienkartinę padėką ir skirti. Štai K. Porzingis skyrė 50 tūkst. eurų savo pirmam treneriui. Tai nebūtinai turi būti finansiškai išreikšta, galima ir kitaip atsidėkoti – į rungtynes pakviesti ar kaip kitaip“, – svarsto jis.
G. Regina priduria, kad jam – ne tiek svarbu, ar jo buvęs auklėtinis bus NBA čempionas, ar tik NKL žaidėjas, svarbiausia, kad jis būtų geras žmogus.
„Man vienodai malonu dėl visų žaidėjų, prie kurių teko prikišti savo nagus ir padėti – ar tai būtų Jonas, ar Laurynas Birutis, ar K. Lukošiūnas, ar Remigijus Miniotas, ar Dovis Bičkauskis, ar Ovidijus Varanauskas, ar kas kitas. Aš džiaugiuosi, kad jie eina į priekį, jaučiu dėl jų moralinį pasitenkinimą. Su daugeliu jų iki šiol palaikau ryšį, vasarą pasimatome ir prisimename senus laikus, jie papasakoja, kokių išdaigų man yra prikrėtę, ko aš anksčiau net nežinojau. Būna smagūs susitikimai“, – šypteli treneris.
O tai, kad J. Valančiūno širdis auksinė ir be NBA aukso žiedo, įrodo jo įkurtas paramos fondas.
