Europos pirmenybėms Vokietijos sostinėje artėjant prie apogėjaus, kelis kartus Delfi užkalbintas J. Garbajosa vis atsiprašydavo – atidėkime interviu kitai dienai.
Galiausiai žadėtoji diena išaušo sekmadienį – kuomet Ispanija sensacingai iš prognozuotų vidutiniokų lygumų užsiropštė į čempionų viršūnę.
Po pergalės 88:76 prieš Prancūziją turnyro finale J. Garbajosa prisipažino ir pats negalėjęs nė nutuokti, kaip toli nužygiuos Sergio Scariolo kariauna.
„Mes puikiai supratome, kad esame jauna komanda, kad turime iš naujo sukonstruoti rinktinę iš jos pasitraukus didžiosioms legendoms. Be to, trūko septynių svarbių žaidėjų. Todėl viską perplanavome: pasitelkėme kelis patyrusius veteranus ir daug jaunų vaikių. Komandą suformavome per devynias dienas. Ši kelionė turbūt buvo gražiausia mano gyvenime“, – sakė 44-erių buvęs krepšininkas, pats Ispanijos rinktinėje kadaise laimėjęs kone visus įmanomus trofėjus.
Kita vertus, grožis turi savo kainą. Ispanų atveju, neapmokėtu vekseliu tapo į simbolinį čempionato penketą išrinktas „natūralizuotas“ įžaidėjas iš JAV Lorenzo Brownas.
Dalis Europos piktinasi, jog pastarasis apskritai nebuvo pripažintas naudingiausiu turnyro žaidėju – vietoje naujojo savo „tautiečio“ Willy Hernangomezo.
Kita dalis negali atleisti milžinišką talentų aruodą turinčiai Ispanijai akimirkos silpnumo, susigundžius Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBA) taisyklių leidžiama pagalba iš šono.
O šios iniciatyvos autorius J. Garbajosa L. Brownui suteiktą Ispanijos pilietybę vadina ėjimu, atnešusiu kur kas daugiau nei buvo tikimasi.
– Ką dabar galvojate apie smarkiai kritikuotą sprendimą pasitelkti L. Browną? – buvo paklaustas J. Garbajosa
– Na, jis tikrai suveikė. Visi gali turėti savo nuomonę, ir aš tai gerbiu. Bet dėl Ricky Rubio, Carloso Aloceno, Sergio Llullo traumų ir Sergio Rodriguezo pasitraukimo, ką dar galėjome daryti, jei ne pasiklausyti ekspertų patarimo? Lorenzo nuveikė daug daugiau nei jo prašėme. Nuo pirmos dienos jis tapo šeimos dalimi, ir komanda jį priėmė kaip savą. Jo svajonė buvo žaisti už Ispaniją, o mums tai – didelė garbė.
Ir jis pas mus atvyko ne tik rungtyniauti. Būtumėte matę, kaip treniruočių stovykloje Lorenzo ėmėsi mokyti mūsų 18-metį Juaną Nunezą. Jo indėlis – kur kas didesnis nei matote aikštėje. Jis žaidė kęsdamas skausmą, žaidė traumuotas – galiu tik padėkoti.
– Ar L. Brownas atstovaus Ispanijai ir ateinančiais metais?
– Jis mums visiškai įsipareigojęs, po finalo man dėkojo už tai, kad padėjome jam išpildyti svajonę ir tapti čempionu. Ateitį lems trenerių ir jo paties sprendimai, bet jis tikrai pasišventęs Ispanijai.
– Pridėjęs ranką prieš širdies galėtumėte pasakyti, kad prieš mėnesį regėjote Europos čempionato auksą?
– Jeigu visiškai atvirai – to neplanavau. Geriausiu atveju, formavome komandą artėjančiam pasaulio čempionatui, Paryžiaus olimpinėms žaidynėms. Vien patekti į šiuos turnyrus labai nelengva. Net ir tokios šalys kaip Estija ar panašios gali pakišti koją.
– Iš kur gausite tiek pinigų, dabar turbūt būtinų siūlant S. Scariolo naują kontraktą?
– Esu siaubingai blogas derybininkas: iškart Sergio pasakiau, kad jis – geriausias rinktinių treneris pasaulyje. Ir kaip dabar derėtis dėl finansinių sąlygų? Bet Sergio – tikras šios komandos tėvas.
Jis treniravo Pau Gasolį, Jose Carlosą Navarro, Felipe Reyesą. Žmonės kalbėdavo, kad tai – labai jau lengvas darbas. Bet dabar? Jis turėjo jaunuolių komandą, išretintą traumų ir kitų problemų. Sergio parodė, kad aš esu teisus taip vertindamas jo gebėjimus.
– S. Scariolo prieš lemiamų kovų etapą sakė, kad jei Europa ir dabar leis Ispanijai pelnyti medalį, tuomet nuo apdovanojimų pakylos ši šalis nulips dar nežinia kada. Negi tikrai nebebus progos pailsėti nuo jūsų?
– Mes dar labiau didžiuojamės savimi laimėję tokiomis aplinkybėmis: kuomet reikėjo varžytis su tokiais žaidėjais kaip Dennisas Schroderis, Franzas Wagneris, Domantas Sabonis, Lauri Markkanenas. Nuostabūs žaidėjai, tai buvo turbūt geriausias čempionatas per pastarąjį ketvirtį amžiaus. Ir šis faktas prideda dar daugiau vertės šiam aukso medaliui.
– Ar jums nepritrūko ispanų gerbėjų „Mercedes-Benz“ arenos tribūnose?
– Man būtų labai patikę jų matyti daugiau. Problema ta, kad organizuoti užsakomuosius skrydžius į Berlyną pradėjome praėjusį ketvirtadienį, bet tiesiog neberadome laisvų lėktuvų. Užtat televizijos auditorija per pusfinalį buvo neįtikėtinai didelė – beveik penktadalis Ispanijos žiūrėjo mūsų rungtynes. Negaliu net įsivaizduoti, kiek žmonių žiūrėjo finalą.
– Švęsdamas pergalę Rudy Fernandezas demonstravo ir traumos paskutinę akimirką eliminuoto S. Llullo marškinėlius. Ar šis veteranas kokiu nors būdu palaikė ryšį su komanda?
– Sergio yra nuostabus vaikinas, šios komandos siela, antrasis kapitonas. Jo trauma paveikė rinktinę. Susirašėme su juo gal šimtą kartų, paskutinįjį jis pranešė, kad organizuoja vakarėlį Madride.
