Vieni nuo liepos 21-osios „Vanagupės“ viešbutyje susirinkę Lietuvos rinktinės kandidatai treniruotėse plušėjo būdami ramūs dėl savo ateities, o kitų galvose vietą užėmė ir papildomos mintys apie tolimesnius karjeros posūkius.
Per mėnesį taškus ant „i“ susidėliojo beveik visi: Artūras Gudaitis nesulaukė „Lietuvos ryto“ malonės bei liko Vilniuje, su sostinės klubu sutartį pratęsė ir Rokas Giedraitis, Adas Juškevičius sukirto rankomis su Panevėžio „Lietkabeliu“, Deividas Gailius – su Burgoso „CB Miraflores“, o Donatas Motiejūnas – su kinų Šandongo „Golden Stars“ klubu.
Vienintelis M. Gecevičius vis dar nežino, kur žais kitą sezoną. Nors prieš vasarą žinojo, kur norėtų atsidurti.
„Iškart po sezono agentui pasakiau, kad paskambintų „Lietuvos ryto“ vadovams. Jiems buvo įdomu. Bet tada jie pasirašė sutartį su australu (Benu Madgenu – Krepšinis.lt), todėl pasidarė aišku, kad manęs jiems nereikia. Tuomet pasikeitė valdžia: ir ji išreiškė norą, ir aš norėjau. Bet dėl tos pačios priežasties derybos nutrūko“, – pasakojo 193 cm ūgio gynėjas.
Praėjusį sezoną Saragos „Tecnyconta“ komandoje praleidęs lietuvis „Lietuvos ryto“ marškinėlius su pertraukomis yra vilkėjęs net šešis sezonus. Kas jį nuolat traukia atgal į sostinę?
„Vilnius yra namai, o jeigu turi tokias pačias sąlygas namie ir užsienyje, tai nėra tikslo niekur važiuoti. Be to, „Lietuvos rytas“ žaidžia Europos taurėje, todėl čia pliusų yra daugiau. Nepavyko susitarti, bet tragedijos dėl to nedarau. Važiuosiu ten, kur manęs reikės“, – nesikrimto krepšininkas.
Bet kol kas susidomėjusių klubų ratas – itin mažas, o rimtų pasiūlymų M. Gecevičius apskritai nesulaukė. Tačiau dėl to galvos lietuvis nesuka ir viską patikėjo savo agentui. Išsakė jam ir savo norus, bet kaip pats juokiasi – nuo jų niekas nepriklauso.
Dukart Eurolygos čempionu su Pirėjo „Olympiakos“ ekipa tapęs snaiperis jau du sezonus tenkinosi vos vieneriomis rungtynėmis per savaitę, todėl jo prioritetas – galimybė sugrįžti į Europos turnyrus.
Bet jeigu planas neišdegtų, antrasis Marčiaus taikinys – komanda Ispanijos ACB krepšinio lygoje, kurioje jis jau spėjo apsiprasti praėjusiame sezone, kai per susitikimą rinko po 11,3 taško ir 2,3 rezultatyvaus perdavimo.
Ir nors daugelis klubų jau pradėjo pasirengimą naujajam sezonui, patekęs į galutinį rinktinės dvyliktuką deryboms dėl savo ateities M. Gecevičius „išlošė“ papildomo laiko.
„Viskas normaliai, jau susitaikiau su tokia situacija. Aišku, jeigu nebūčiau rinktinėje, tai būtų sunkiau, nes jau reikėtų sportuoti, todėl kiltų nerimas. Bet dabar važiuoju į čempionatą, kuris užtruks, todėl per tą laiką, manau, kad atsiras klubas“, – vylėsi krepšininkas.
Pirmą kartą į rinktinės stovyklą jis buvo pakviestas 2010 metais, kai prie nacionalinės komandos vairo stojo Kęstutis Kemzūra. Tąkart treneris tuomet 22-ejų metų snaiperį išsivežė į Turkijoje vykusį pasaulio čempionatą, kuriame Lietuvos rinktinė pasidabino bronzos medaliais.
2011 metais K. Kemzūra gynėją vėl pakvietė į pirmąsias treniruotes, bet greitai su juo atsisveikino bei po metų jau net nebeįtraukė į kandidatų sąrašą.
Į nacionalinę komandą sugrįžus Jonui Kazlauskui Martynas buvo patekęs tarp 15-likos specialistą dominusių žaidėjų, tačiau į 2013-ųjų Europos čempionatą neišvažiavo, o pastarąsias tris vasaras apskritai buvo pamirštas.
Tačiau prabėgus dar vienam olimpiniam ciklui, M. Gecevičius vėl pateko į rinktinės radarus bei pavasarį sulaukęs D. Adomaičio skambučio, vėliau gavo ir kvietimą į Palangą. Jau nuo pirmųjų treniruočių ir draugiškų rungtynių naujojo rinktinės vairininko schemose patogiai besijautęs gynėjas užtikrintai įšoko į Europos čempionato traukinį.
„Į Palangą važiavau su mintimi, kad pateksiu į dvyliktuką – kitos prasmės važiuoti nelabai ir yra. Man jau ne 20 metų, kad tiesiog atvažiuočiau“, – savimi užtikrintas buvo snaiperis.
Tai jis stengėsi įrodyti nuo pirmųjų draugiškų rungtynių. Tiesa, po fizinio krūvio taikiklis dar buvo kiek išsiderinęs: į lenkų krepšį įkrito tik 1 tritaškis iš 4, o į gruzinų – 1 iš 3. Visgi Orleane D. Adomaičiui vilnietis įrodė, kad į save trenerių štabo dėmesį atkreipė ne be reikalo.
Akistatoje prieš kroatus M. Gecevičius pataikė abu tolimus metimus ir mačą baigė su 6 taškais savo sąskaitoje, o rungtynėse prieš prancūzus pasižymėjo 14 taškų per 27 minutes, taikliai švystelėdamas 4 toliašaudes bombas iš 7.
Kaune atsakomajame mače su prancūzais Martynas atakavo be klaidų ir surinko 8 taškus, o Rygoje tiek pat taškų įmetė ir į rumunų krepšį, o prieš latvius pasižymėjo šešiais.
„Rinktinėje jaučiuosi gerai. Treneris žino, ką moku, ir nereikalauja iš manęs to, ko aš aikštelėje paprastai nedarau. Kaip ir iš kiekvieno žaidėjo. Tiesiog stengiuosi padėti kuo galiu darydamas viską, ką galiu geriausiai, – kalbėdamas apie savo vaidmenį kalbėjo pats gynėjas, netrukus jį kiek patikslinęs.
– Viskas priklauso nuo varžovų. Jeigu jie silpniau ginasi pikenrole, tai mane daugiau naudoja. Kai turime persvarą po krepšiu – žaidžiame per didelius žmones. Man telieka prisitaikyti, o tai padaryti nėra problemų.“
Tiesa, jeigu per pirmąsias penkerias rungtynes žaidimo laiką M. Gecevičius dalinosi tik su Artūru Milakniu, tai paskutiniuose dviejuose mačuose jų abiejų minutes apkarpė po čiurnos traumos atsigaunantis Marius Grigonis.
Jau prieš pasirengimo ciklą buvo garsiai diskutuojama, kad būtent atakuojančio gynėjo pozicijoje šiemet laukiama daugiausiai konkurencijos. Bet į savo sudėtį įtraukęs net tris snaiperius D. Adomaitis tikisi gausaus tritaškių lietaus.
Kad šiai užduočiai Martynas pasiruošęs, buvo galima įsitikinti ir antradienio vakarą, kai po treniruotės „Žalgirio“ arenoje tinklelį skrodė vienas jo mestas tritaškis po kito.
„Jau seniai nebeliko pasiteisinimų, kad esame po fizinio rengimo treniruočių. Jų ir nebus. Tas etapas jau baigtas“, – šyptelėjo krepšininkas.
Tiek jam, tiek ir likusiems 11-ai komandų draugų tobulai susiderinti taikiklį ir nušlifuoti paskutinius aštresnius žaidimo kampus liko tik 8 dienos. Per jas lietuviai ne tik treniruosis, bet dar spės sužaisti ir dvejas draugiškas rungtynes: trečiadienį Šiauliuose prieš islandus ir penktadienį Vilniuje prieš ispanus.
