Po finalinės sirenos Goranas Dragičius užšoko ant Edo Muričiaus nugaros, o aukštai iškėlę abu kumščius triumfavo ir likę slovėnai – jie neskubėjo palikti parketo: ir ne tik todėl, kad mėgavosi istorine akimirka, bet ir todėl, kad norėjo atsidėkoti fantastiškai juos palaikiusiems sirgaliams.
Ispanijos krepšininkams jau atsakinėjant į paskutinius klausimus, bendravimui su žiniasklaida skirtoje zonoje pasigirdo pergalės dainos ir plojimai.
„Neįtikėtinas jausmas – tai istorinis momentas mūsų šaliai, o man rungtynės prieš Ispaniją buvo ypatingos. Didžiuojuosi savo komandos draugais, nes jie atliko nuostabų darbą“, – išsišiepęs iki ausų mintimis su užsienio žurnalistais dalijosi L. Dončičius, vasarą rinkęsis tarp Ispanijos ir Slovėnijos rinktinės marškinėlių.
„Šie vyrukai – bebaimiai. Esu labai laimingas dėl Slovėnijos krepšinio, dėl federacijos, dėl vaikų, kurie namuose vilkės Dončičiaus ir Dragičiaus marškinėlius. Pasimėgausime šia pergale, nes labai sunkiai dirbome, kad čia atsidurtume – visi nuopelnai keliauja žaidėjams už vasaros triūsą. Neįtikėtina. Aš be žodžių“, – spaudos konferencijoje kalbėjo komandos generolas Igoris Kokoškovas.
„O kaip dėl kitų žaidėjų marškinėlių? Juk puikiai sužaidė ir Prepeličius, ir Blažičius“, – pasiteiravo žurnalistas.
Netrukus treneris pasitaisė iš protokolo perskaitęs visų Slovėnijos komandos narių pavardes ir sulaukė gausių ovacijų.
Bet pagyrų atsarginiai nusipelnė ne be reikalo – be jų indėlio istorinį triumfą įsivaizduoti būtų buvę sunkoka. Nuo suolo pakilęs Klemenas Prepeličius į ispanų krepšį švystelėjo tris tritaškius ir surinko 13 taškų, žaibiškas Jakos Blažičiaus greitis pradėjo slovėnų spurtą trečiame kėlinyje, o Ziga Dimecas savo dvitaškiu su pražangą jį užbaigė.
Tuomet slovėnai priekyje jau buvo net 18 taškų skirtumų, o tokį galingą smūgį gavę ispanai krito į nokdauną, kuris po šaltakraujiškai I. Kokoškovo auklėtinių sužaisto ketvirto kėlinio virto nokautu.
„Visi žino savo vaidmenis komandoje, kuriuos jie visi atliko idealiai, – visų žaidėjų indėliu džiaugėsi J. Blažičius. – Gynyboje puikiai žaidėme nuo pat pradžių iki pabaigos: neleidome ispanams įsižaisti, o tai ir buvo mūsų raktas į pergalę. Parodėme savo charakterius, parodėme, kad vienas kitam esame kaip broliai, o galiausiai viskas atsipirko.“
Pau Gasolis šiose rungtynėse pelnė 16, o Marcas Gasolis – 12 taškų, tačiau be 13 taškų surinkusio Ricky Rubio didesnio indėlio iš kitų ispanų broliai nesulaukė. Negana to, visa jų komanda iš toli šaudė varganu 26 proc. taiklumu (7/27).
Mix zonoje ir spaudos konferencijoje Slovėnijos vėliava apsigaubęs Goranas Dragičius žurnalistams paaiškino, kad sugalvotas rizikos planas jo komandai atsipirko su kaupu.
„Kokios rungtynės, istorinės rungtynės mūsų šaliai. Ispanija turi tikriausiai geriausią dešimtmečio komandą, prieš kurią turime nulenkti galvas. Bet trenerių pasiruošimas rungtynėms prieš superkomandą buvo kur kas daugiau nei solidus, o mes planus išpildėme aikštėje.
Žinojome, kad didžioji dalis jų žaidimo suksis po krepšiu per Marcą ir Pau Gasolius, todėl susispaudėme – sakėme, kad jeigu jau jie mus nugalės, tai tik tolimų metimų dėka. Tai buvo puiki strategija“, – pasakojo 15 taškų pelnęs ir rezultatyviausiojo vardą su Anthony Randolphu pasidalinęs gynėjas.
Ispanams jis išrašė tris tritaškius, o vienas iš jų buvo išties įspūdingas – prieš pat pirmojo kėlinio pabaigą Goranas griūdamas kamuolį į krepšį pasiuntė nuo lentos ir dar išprovokavo pražangą.
Bet sėkmė atakuojant iš toli lydėjo ne jį vieną: visa Slovėnijos rinktinė pataikė 14 tritaškių iš 25, o tai – net 56 proc. taiklumas. Verta pažymėti, kad vien per pirmąjį kėlinį ispanai buvo nubausti 6 tolimais šūviais iš 8 bandymų.
„Jeigu tai ne sapnas, tai aš galiu patikėti, – paklaustas apie galutinį skirtumą, prisipažino G. Dragičius. – Aišku, prieš rungtynes nesitikėjau, kad jos bus būtent tokios. Bet mes nebijojome – žinojome, kad turime žaisti savo žaidimą: bėgti, atakuoti, būti agresyvūs. Žinote, kai žaidi su pasitikėjimu savimi, tai net ir metimai, kurių paprastai nepataikai, įkrenta.“
Po fantastiškos pergalės slovėnai liko vieninteliai šiose pirmenybėse taip ir nepatyrę nesėkmės kartėlio. Tokiais jie trokšta išlikti ir sekmadienio vakarą, kai ant Stambulo „Sinan Erdem“ arenos parketo žengs kovai dėl čempionų taurės.
Tiesa, kas bus jų varžovai – dar nėra aišku. Bet G. Dragičius žino, prieš ką norėtų žaisti. Nors priežastis kiek ir neįprasta.
„Būsiu atviras, man nesvarbu, kas bus – jaučiu, kad esame nusipelnę aukso ir stengsimės jį laimėti. Tegul laimi geriausi. Bet, aišku, mano šeima iš Serbijos, tai kodėl ne Serbija?“, – šyptelėjo 31-erių kairiarankis.
Ar jo kėslams bus lemta išsipildyti, sužinosime penktadienį nuo 21.30 val. prasidėsiančiose antrojo pusfinalio rungtynėse, kuriose Serbija kovos prieš Rusiją.
