Antroji Svajonių komanda: nepelnytai pamiršti „blogiukai“, sugrąžinę JAV pasaulio čempionato auksą

Barselonos olimpinės žaidynės tapo pirmuoju tarptautiniu krepšinio turnyru, į kurį amerikiečiai atsivežė NBA krepšininkus. Iki tol į tarptautinį krepšinį pro pirštus žiūrėjusios JAV į tokio pobūdžio turnyrus siųsdavo iš NCAA pirmenybėse tuo metu besivaržiusių studentų sudarytas rinktines.

Toks sprendimas lėmė, jog į 1994-ų metų pirmenybes amerikiečiai atvyko ne tik siekdami susigrąžinti vos prieš aštuonerius metus pastarąjį kartą iškovotus aukso medalius, bet ir trokšdami pasivyti tituluočiausias Pasaulio krepšinio čempionato komandas.

Iki Toronte vykusio turnyro JAV priklausė tik du nuo 1950-ų metų rengiamų pirmenybių aukso medaliai – šiose lenktynėse amerikiečiai tuo metu atsiliko nuo po tris kartus pirmenybėse triumfavusių tuometinių Jugoslavijos ir Sovietų Sąjungos rinktinių.

Noras grįžti į Pasaulio čempionato Olimpą paskatino JAV krepšinio federaciją surinkti jauną, alkaną ir stulbinančiai atletišką sudėtį. Nors į Torontą nevyko nė vienas iš 1992-ais Barselonoje triumfavusių krepšininkų, rinktinės žaidėjų sąrašas atrodė įspūdingai: Kevinas Johnsonas, Markas Price‘as, Reggie Milleris, Danas Majerle, Joe Dumarsas, Steve‘as Smithas, Dominique‘as Wilkinsas, Larry Johnsonas, Derrickas Colemanas, Shawnas Kempas, Allonzo Mourningas ir Shaquile‘as O‘Nealas.

1994-ųjų JAV krepšinio rinktinė

© Getty images

Garbė vadovauti šiai talento kupinai komandai atiteko tuo metu „Golden State Warriors“ vyriausiojo trenerio pareigas ėjusiai NBA legendai Donui Nelsonui. Iki savo karjeros pabaigos absoliutų lygos rekordą su 1,335 iškovotomis pergalėmis pasiekęs strategas į Kanadą išvyko su jauna sudėtimi – komandoje tebuvo tik trys vyresni nei 28-erių metų krepšininkai: Wilkinsas (34), Dumarsas (31) ir Price‘as (30).

Pirmojoje čempionato dvikovoje JAV iššūkį mesti pamėgino Ispanijos rinktinė. Nors amerikiečiai susitikimą laimėjo rezultatu 115:100, žiniasklaida šią pergalę nušvietė kaip nuviliantį rezultatą. Tokiu požiūriu stebėjosi ir Nelsonas:

„Atsimenu, kai žaidėme prieš Ispaniją, tai buvo vienintelės nors kiek įtemptos mūsų rungtynės. Mes turėjome didelę persvarą ir aš suleidau į aikštę žaidėjus, kurie įprastai negaudavo daug galimybių pasireikšti.

Norėjau taikyti 9-10 žaidėjų rotaciją. Ispanai priartėjo iki keturiolikos taškų ir iš žurnalistų elgesio po rungtynių galėjai pagalvoti, jog mes buvom eliminuoti iš čempionato – vien dėl to, kad laimėjome tik 15 taškų skirtumu. Tai buvo vienintelės įtemptos rungtynės, tačiau aš ir jų iš tiesų nepavadinčiau įtemptomis“.

Larry Johnsonas, Juanas Antonio Orenga

© Getty images

It įžeisti tokio žiniasklaidos elgesio, antrosios Svajonių komandos vyrai įsisiautėjo ir absoliučiai nušlavė visus likusius oponentus. Vidutiniškai po 120,1 taško per rungtynes rinkusi JAV rinktinė savo varžovus traiškė vidutiniu 37,7 taško skirtumu, o turnyrą vainikavo ne per seniausiai pasibaigusio Šaltojo karo laikus priminusios finalo rungtynės su Rusijos rinktine.

Savo geriausią pasirodymą čempionato kulminacijai pasilikę amerikiečiai finalą pradėjo stulbinančia serija – taiklūs buvo net 16 iš 17 pirmųjų jų metimų.

Galutinis rezultatas tapo rekordiniu: JAV pelnė daugiausiai taškų Pasaulio čempionatų finalų istorijoje bei pasiekė didžiausiu skirtumu iškovotą pergalę – 137:91. Abu šie rekordai išlieka nepagerinti iki pat šių dienų.

Atsimindamas šią pergalę Nelsonas ja vadina vienu įsimintiniausių triumfų jo daugiau nei 40 metų trukusioje karjeroje, o kalbėdamas apie jos pagrindines priežastis strategas išskiria išskirtinį O‘Nealo vaidmenį.

Tuomet vos 22-ejų būdamas Shaqas pats pasisiūlė užleisti vietą starto penkete Mourningui, tačiau sugebėjo tapti naudingiausiu turnyro krepšininku – dominuojantis aukštaūgis rinko po 18 taškų ir 8,5 atkovoto kamuolio per rungtynes, nors vidutiniškai aikštėje praleisdavo vos po 17,1 minutės.

Fantastišką pasirodymą šiose pirmenybėse surengė ir vienas geriausių visų laikų snaiperių Milleris. Rungtynėse su Australija (130:74) Indianos „Pacers“ simbolis pataikė 10 iš 11 metimų iš žaidimo bei pelnė 31 tašką, o dvikovoje su Puerto Riku (134:83) pavaišino Karibų salų rinktinę 8 taikliais tritaškiais iš 11 bei 28 taškais.

Neįtikėtinai iš toli atakavęs Reggie per 8 sužaistas rungtynes pataikė net 30 iš 57 tolimų metimų (53 proc.).

Donas Nelsonas, Reggie Milleris

© Getty images

Nepaisant po aštuonerių metų pertraukos JAV sugrąžinto aukso, kurio amerikiečiai po šios pergalės nematė ištisus 16 metų iki 2010-ais Turkijoje vykusio čempionato, antroji Svajonių komanda šiandien už Atlanto prisimenama dvejopai.

Arogantiškas žaidimo stilius, varžovų provokavimas, diskusijos su teisėjais, nepagarbūs dėjimai po švilpuko ir milžiniškas pasipūtimas anuomet sukėlė dalies krepšinio gerbėjų nusivylimą – kodėl ši komanda negalėjo būti tokia ori ir elegantiška, kaip 1992-ųjų rinktinė?

Kodėl antrojoje Svajonių komandoje žaidę krepšininkai tapo dvylika Charleso Barkley prieš dvejus metus demonstruoto mentaliteto kopijų?

Nepaisant krepšininkų kūno kalbos sukeltų diskusijų, 1994-ųjų JAV rinktinė vis dar išlieka labiausiai Pasaulio krepšinio čempionato istorijoje dominavusia komanda.

Šių metų pirmenybėse amerikiečiai turės galimybę ne tik pabandyti pakartoti anų metų sėkmę, bet ir užfiksuoti du istorinius pasiekimus: visiems laikams aplenkti nebegzistuojančią Jugoslavijos rinktinę daugiausiai aukso medalių iškovojusių rinktinių sąraše bei tapti pirmąja rinktine, triumfavusia trijuose Pasaulio čempionatuose iš eilės.