aA
Į Punios šilą nepateksite nei greitai, nei patogiai, tačiau kartą jame atsidūrę tikrai nesigailėsite – čia nesunku nusikelti 1000 metų į praeitį ir pamatyti, kaip atrodė pirmykščiai Lietuvos miškai, LRT.lt sako mokslininkas Žydrūnas Preikša. Anot gamtininko, šile bene kiekvienas ąžuolas prilygsta gamtos paminklui, o vieno iš jų atžala net buvo pasodinta Vatikano soduose.
Punios šilas
© E. Blaževič/LRT nuotr.

Kur medžiojo kunigaikščiai

Punios šilas įsikūręs 19 km ilgio Nemuno kilpoje ir yra Nemuno kilpų regioninio parko dalis, botaninis-zoologinis draustinis ir gamtinis rezervatas. Kilpos „kaklelis“ – vos dviejų kilometrų pločio, o į pačią kilpą veda vienintelis kelias – tarsi gamta pati būtų nutarusi įrengti savotišką kontrolės postą. Saulėtą spalio popietę prie įvažiavimo į šilą pasitinka mokslininkas ir gamtininkas Žydrūnas Preikša, pažįstantis kiekvieną kvadratinį šilo metrą.

„Kalbant apie gamtinę Punios šilo vertę būtina pabrėžti, kad Lietuvoje kito tokio miško tikrai nėra. Punią vadinu mažuoju Belovežu – abiejų miškų struktūra yra labai panaši, o kai kuriais atvejais mūsų dar vertingesnė, įvairesnis kraštovaizdis“, – pasakojimą apie unikalią net tik Lietuvos, bet ir Europos vietą pradeda Ž. Preikša.

Paklaustas, kaip išliko Punios šilas, mokslininkas sako, kad kažkada čia plytėjo greičiausiai kunigaikščiams priklausę medžioklės plotai, kurių nebuvo galima kirsti. Tad dėl draudimo ir ypatingos geografinės padėties, čia išliko didžiausia Lietuvoje sengirė.

„Dabar vidutinis medynų amžius šile yra 1,5–2 kartus didesnis, negu ūkiniame miške. Čia nesunku rasti pavienių stambių medžių, galingų liepų, klevų, ąžuolų. Be to, šile galima pamatyti beveik visus Lietuvoje egzistuojančius miško tipus ir natūraliai augančias medžių rūšis, – sako mokslininkas. – Tyrimais nustatėme, kad Punios šile iš viso galima aptikti 115 į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų rūšių, 30 jų randamos tik šioje vietoje arba čia jų yra didžiausios populiacijos Lietuvoje. Kitos saugomos teritorijos tokių išskirtinių rūšių turi tik pavienes. Šile gyvena visos Lietuvoje aptinkamos genių rūšys, juodieji gandrai, jūriniai ereliai, mažieji ereliai rėksniai ir daugybė kitų, tik kurtinių ir tetervinų trūksta.

Taip pat čia galima pamatyti daugybę senų ir galingų ąžuolų – Punios šile bene kiekvienas galėtų būti paskelbtas gamtos paminklu. O ąžuolo, kurio apimtis siekia 5,6 m, „vaiką“ pernai pasodinome Vatikano soduose – jei važiuosite į Romą, užsukite palaistyti Punios šilo ąžuolo.“

Anot jo, lankymasis botaniniame-zoologiniame draustinyje yra neribojamas, tačiau eismas automobiliais leidžiamas tik dviem pagrindiniais keliukais. Gamtiniame rezervate apsilankyti taip pat galima savarankiškai arba su ekskursija – apie tai reikėtų pranešti iš anksto. Planuojama, kad visas Punios šilas netrukus gaus rezervato statusą, tačiau lankytis jame ir toliau bus galima.

Punios šilas
Punios šilas
© E. Blaževič/LRT nuotr.

Kunigaikščių ąžuolų alėja

„Graži ir rami vieta, jokio triukšmo, čia gera pasivaikščioti ir pailsėti. Parko direkcija planuoja pastatyti informacinių stendų apie ąžuolus ir mišką“, – sako Ž. Preikša, kol einame saulės nutvieksta įspūdingų ąžuolų alėja šalia Nemuno.

Prie kiekvieno ąžuolo stovi lentelė, kurioje įrašytas Lietuvos kunigaikščio vardas. Mokslininkas sako, kad daugumai medžių – daugiau nei 300 metų, o vienam gali būti ir 600. „Įsivaizduokite, – svarsto Ž. Preikša, – kad jis išdygo 15 a. pr., galbūt laimėjus Žalgirio mūšį pro čia jojo Vytautas ir jį pasodino.“

Kad būtų lengviau įsivaizduoti, kiek galingų ąžuolų auga Punios šile, Ž. Preikša papasakoja istoriją iš darbo parko direkcijoje pradžios: „Pradėjęs dirbti parke užsimaniau inventorizuoti visus šile esančius didesnės negu 4 m apimties ąžuolus, bet vos pradėjęs persigalvojau – tokių buvo daugybė. Punios šile jie tarsi „eiliniai“ medžiai. Tada nusprendžiau inventorizuoti storesnius nei 5 m apimties ąžuolus. Tokių radau daugiau nei 40.“

Punios šilas
Punios šilas
© E. Blaževič/LRT nuotr.

Prieiname prie nupjauto ąžuolo, mokslininkas stabteli rodo į tuščiavidurį kamieną. „Daugumos kelių šimtų metų sulaukusių ąžuolų kamienai yra tokie, bet stovėti galėtų labai ilgai, o nupjovus ekonominė nauda iš jo ne tokia ir didelė. Be to, medį nupjauni, sunaikini kažkieno buveinę – pavyzdžiui, elniavabalis neturi kur gyventi. Nupjovęs tokį ąžuolą gali turėti viso pasaulio pinigus, bet medžio nesugrąžinsi – reikės laukti 400–500 metų. Ką tai reiškia? Jį saugojo daugybė protėvių kartų, atėjo mūsų karta ir jį nupjovė. O juk ateiti prie galingo ąžuolo ir prie plono medelio – ne tas pats“, – mąsto mokslininkas.

Kalbėdamiesi apie ąžuolus apžiūrime geltoną kerpę, vadinamą auksuote. Ji – senų miškų indikatorius, augantis tik ant labai senų medžių, jaunuolynuose auksuočių rasti neįmanoma. „Mokslininkai rodo kitą ypač retą rūšį – ąžuolinę baktrosporą, kuri randama vos 50-tyje vietų visoje Europoje, nes šioms kerpėms reikia senesnių negu 200 metų amžiaus ąžuolų. Jeigu iškirsime senus miškus, jų nebeliks, bet jei medis stovės ir ta rūšis gyvens kartu su juo“, – sako Ž. Preikša.

Punios šilas
Punios šilas
© E. Blaževič/LRT nuotr.

Kelionė laiku

Kaip Lietuvos miškai atrodė prieš tūkstantį metų, prieš žmogaus įsigalėjimą, galima ne tik įsivaizduoti, bet ir pamatyti – su mokslininku pasiekiame griežtai saugomą rezervatą, kuriame nuo 1969 m. nevykdoma jokia žmogaus veikla. „Mums 50 metų atrodo daug, bet miškui toks laiko tarpas – tikrai trumpas.

Žinoma, šio miško natūrali struktūra dar nėra galutinai susiformavusi, bet jokio kito panašaus mes neturime, – eidamas į vertingiausią Punios šilo vietą pasakoja mokslininkas ir priduria, – jei Amazonės ar Indonezijos miškuose mestume kepurę, tai ji greičiausiai nukristų ant mokslui naujos rūšies. Punios šilo rezervate ji nukristų ant saugomos rūšies – šioje vietoje nerastume ploto, kuriame nebūtų saugomos rūšies.“

Vakarėjant tvyro prieblanda, ant žemės guli stori, sutrūniję ar tik neseniai nugriuvę virtuoliai, pykstasi kėkštai. Toks senas miškas ir turi būti, tvirtina Ž. Preikša: „Pirmykštis miškas negali būti tankus, jam būtini pavieniai stambūs medžiai. Nugriuvus medžiui atsiranda ertmė, pradeda augti jauni medeliai – pirmykštis miškas yra įvairiaamžis, jame vyksta nuolatinė kaita. Privalo būti daug negyvos medienos, nes joje, šalia arba ant jos gali gyventi apie 5 tūkstančiai rūšių.

Punios šilas
Punios šilas
© E. Blaževič/LRT nuotr.

Esant visoms šioms sąlygoms ekosistema yra subalansuota, užtikrinamos sąlygos rūšims išlikti. Pavyzdžiui, retas baltnugaris genys gali gyventi tik tokiame miške, kurio hektare yra 10 kubinių metrų negyvos medienos.“

Eidamas per mišką Ž. Preikša nepailsdamas rodo retas ir saugomas rūšis. Ant kelią pastojusio virtuolio jis pastebi rausvąją pintainę – mažą kempinėlę rausva apačia, galinčią augti tik ant negyvos eglės medienos. Ji aptinkama vos keliose Lietuvos vietose, net ir Punios šile išėjus už rezervato ribų rausvosios pintainės nėra – kelių nuvirtusių eglių jai neužtenka.

Pakėlęs galvą mokslininkas rodo plačiąją platužę, ypač retą ir saugomą kerpę, o tada pastebi ant medžio kamieno nutūpusią juodąją meletą. Ant kito virtuolio auga gleivūnai, kažkada laikyti grybais, dabar priskiriami pirmuonims, o ant šalia stovinčio ąžuolo esančios skylutės sufleruoja apie į raudonąją knygą įtrauktus ąžuolinius skaptukus. Sąrašą būtų galima tęsti.

„Mūsų gamtos potencialas yra labai didelis, bet dauguma žmonių to nesupranta. Turime jį išlaikyti – turime saugoti ne ten, kur rūšys jau išnykusios, o ten, kur jų egzempliorių dar likę daug“, – įžvalgomis rezervate dalinasi Ž. Preikša.

Punios šilas
Punios šilas
© E. Blaževič/LRT nuotr.

Nuo pagonių iki partizanų

Dar viena vertinga šilo vieta – geltonais lapais nuklotas Panemuninkų skardis. Išlipus iš automobilio plūsteli sodrus miško kvapas, girdėti tik genio kalenimas ir po kojomis šiugždantys lapai. Mokslininkas sako, kad rugsėjo pabaigoje garsų šile buvo žymiai daugiau – rujojo apie 15 elnių. Jų riaumojimas buvo girdėti ir dieną, ir naktį, todėl vienas parko direkcijos darbuotojas net buvo surengęs elnių klausymosi vakarą.

Panemuninkų skardis yra gamtos paminklas – 60 m aukščio, apie 1,5 km ilgio. Čia galima pasijusti tarsi kalnuose – reljefas banguotas, į apačioje esantį Nemuną čiurlena upeliukai. Anot Ž. Preikšos, šis skardis neįgudusiai akiai tiesiog gražus, o moksliniu požiūriu yra antras pagal vertingumą po šile esančio gamtinio rezervato: „Vien tik šiame skardyje suskaičiavome 15 saugomų rūšių augalų, 25 vabzdžių ir paukščių. Skardis miškininkams buvo neįdomus – medieną iš čia sunku paimti, todėl tokia unikali vieta ir išliko. Kai prieš du dešimtmečius įsteigėme kertines miško buveines, sutarėme, kad čia nieko neliestų, medžiai būtų paliekami gulėti.“

Punios šilas
Punios šilas
© E. Blaževič/LRT nuotr.

Punios šile yra ne tik gamtinių, bet ir kultūrinių vertybių. Pievoje šalia Nemuno yra „Žaltės slėnis“ – į jį veda miške pastatyti mediniai vartai, o pievoje stovi tautodailininkės Giedrės Marcinkevičienės sukurtos 4 vaidilučių ir Perkūno skulptūros, viduryje suręstas aukuras. Mokslininkas sako, kad šile yra ir daugiau kultūros paveldo objektų – du piliakalniai, trys 10 a. pilkapynai.

Šiais metais Punios šile buvo atstatytas Dainavos apygardos partizanų štabo bunkeris, į kurį partizanai rinkdavosi, tačiau negyveno – upeliuku ateidavo į pasitarimus. „Tai buvo ne eilinė slėptuvė, o vadų būstinė. Todėl Šimtmečio proga ją nusprendėme atstatyti ir padarėme tai beveik tik savo jėgomis“, – sako Ž. Preikša. Anot jo, atstatyti nebuvo sudėtinga, nes buvo išlikę tikslūs bunkerio brėžiniai. Vienintelis skirtumas – dabar bunkeris uždengtas tik dalinai, nes būtų reikėję iškasti šlaitą. Kaip ir anksčiau, į bunkerį galima patekti nedideliu tuneliu, o einant keliuku per Punios šilą jo visai nesimato.

Punios šilas
Punios šilas
© E. Blaževič/LRT nuotr.

Miškas stovi, bet jo nėra

Mokslininkas Ž. Preikša sako, kad šiuo metu Lietuvoje labai gajus noras miškus valyti: „Tai – sovietinio mąstymo reliktas, o miško valymas „sugadina“ situaciją mažiausiai 50-čiai metų. Neseniai buvau Australijoje, ten vyrauja visai kitas mąstymas, nuvirtusių medžių niekas neliečia, avys per juos laipioja. Virtuoliai paliekami gamtai ir kitoms rūšims, kurioms reikalinga negyva mediena. Be to, labai paįvairinamas kraštovaizdis.

Lietuvoje gi manoma, kad užpuls kenkėjai, visus medžius sugrauš ir miško nebeliks. Bet taip mąstančių aš klausiu – vadinasi, mūsų rezervate seniai miškas turėjo būti sugraužtas? Iš tiesų miško nėra ten, kur jį iškerta, o ne sugraužia kinivarpos.“

Mokslininkas išskiria ir kitą problemą – aplink sengires arba kertines miško buveines (tokių Lietuvoje yra vos 1,3 proc. nuo viso miško ploto) daugeliu atvejų nėra jokios apsauginės zonos. Aplink tokius vertingus plotus iškirtus mišką pakraštyje esantys medžiai kenčia nuo pasikeitusio apšvietimo, drėgmės, tampa neatsparūs vėjui. „Tokiu būdu tik miško kertinės buveinės ar sengirės centras lieka vertingas. Jeigu kertinė buveinė yra vos hektaro ploto – visiškai nieko nelieka.

Punios šilas
Punios šilas
© E. Blaževič/LRT nuotr.

Kas tada nutinka? Paimkime paukščių rūšį, vadinamą vidurio miško rūšimi, pavyzdžiui, mažąją musinukę, kuri gali gyventi tik miško gilumoje. Atsiradus miško pakraščio efektui, ji nuo jo atsitraukia per kelis šimtus metrų. Šachmatine tvarka iškirtus mišką, jai nebelieka kur trauktis. Miškas stovi, bet jai netinka – miške paprasčiausiai nėra miško, gilumos.

Diskutavome apie tai su valdžios atstovais – siūlome plotus, kuriuose yra daug kertinių miško buveinių, apjungti ir įvesti naują kategoriją – reguliuojamus rezervatus, kuriuose būtų draudžiami kirtimai, bet leidžiamas lankymas“, – sprendimus siūlo Ž. Preikša.

Ž. Preikša, palyginęs ilgai žmogaus neliestus miškus (mažiausiai 50 m.) su brandžiais ūkininkaujamais medynais Lietuvos, Baltarusijos, Lenkijos ir dalies Rusijos teritorijose, nustatė milžiniškus retų rūšių gausos ir įvairovės skirtumus. „Išoriškai ūkinis miškas gali būti panašus, tačiau rūšių prasme jis yra pustuštis. O juk žmogus, atvažiavęs į mišką pailsėti, nori pasivaikščioti ne po kirtimą ar jaunuolyną, jis nori sengirės, todėl saugoti miškus – yra visuomenės interesas“, – konstatuoja jis.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(1 žmogus įvertino)
5.0000

Gražiausias Utenos pastatas, kuriame lankėsi net prancūzų rašytojas Onorė de Balzakas (24)

Įvažiuojantiems į Uteną iš Vilniaus ar iš Kauno pusės net naktį į akis krinta nedideli...

Pristatomas naujas pajūrio maršrutas: lietuviai nustemba, kiek daug gražaus jie dar nematė ir neišbandė (6)

Jeigu ilgąjį Žolinių savaitgalį pasirinkote praleisti Lietuvos pajūryje, turizmo specialistai...

Už Baltijos jūrą senesnis Lietuvos ežeras traukia turistus: čia pareigūnai gali pareikalauti asmens dokumento (27)

Kartais visai smagu tiesiog paslampinėti pakampiais, todėl vieną gaivų vasaros šeštadienį...

TOP 10 nuostabių vietų Žemaitijos nacionaliniame parke: jos vertos jūsų laiko (14)

Kad susiplanuoti kelionę į Žemaitijos nacionalinį parką būtų paprasčiau pateikiame...

Išskirtiniai fontanai Lietuvoje – vandens šokį, šviesas ir muziką apjungiantys meno kūriniai išrinkite gražiausią (7)

Šiltuoju ir šviesiuoju metų laiku daug rečiau dangų puošia margaspalviai ugniniai fejerverkai, o...

Top naujienos

Lietuvis pavėžėjas pasidalijo įsimintiniausiomis kelionėmis: nuo išgėrusių mamyčių, merginų pasiūlymų iki studentų be drabužių (43)

„Kiekviena kelionė yra individuali ir savotiškai smagi: būna, žmonės nori pasidalinti savo...

Beprotiškiausias Pirmojo Pasaulinio karo frontas: tai, ką kariai iškentė, neturi precedento (9)

Nors purvinas ir siaubingas apkasų karas Vakarų fronte tapo bene populiariausiu Pirmojo pasaulinio...

Gidė Gruzijoje: tik atvykusiems į šalį rusams daug kas paaiškėja turistų srautas iš Lietuvos auga (336)

Šią vasarą, po dar vieno Rusijos-Gruzijos santykių paaštrėjimo buvo prognozuojama, kad Gruzijos...

Rinktinės lyderiai norėjo kitokios pergalės prieš Rusiją: turėjome laimėti 30 taškų specialiai Krepšinis.lt iš Espo (53)

Domantas Sabonis ir Marius Grigonis dviese surinko 59 naudingumo balus – tik dešimčia mažiau...

Savaitę užbaigsime gražiais, vasariškais orais (1)

Sekmadienio dieną debesų padangėje sukiosis nemažai, tačiau saulės spindulių taip pat netrūks....

Klaidos iš ritmo neišmušė: Sabonio ir Grigonio duetas nutildė Rusijos rinktinę (509)

Šeštadienio vakarą Espo „Metro“ arenoje, Suomijoje, vykusiose kontrolinėse rungtynėse savo...

Nesisklaidantis klaidų spiečius verčia Adomaitį griebtis pokyčių treniruotėse specialiai Krepšinis.lt iš Espo (15)

Ar laimi, ar pralaimi, Lietuvos rinktinė nekeičia savo blogo įpročio. Po pergalės prieš Rusiją...

„Karklėje“ šėlstančius festivaliautojus labiausiai nustebino kainos: galėtume čia ir gyventi (28)

Į „Karklės“ festivalį atvykę festivaliautojai įvertino ne tik muziką, tačiau ir kainas,...

Tokių žmonių Lietuvoje – vos keturi: vyras savo darbu dalina laimę kitiems (6)

Pakalbinti Virginijų Baltrušaitį pasiūlė žurnalistas Edmundas Jakilaitis. Jis prasitarė...