Pavyzdžiui, Lazdijų rajono Pazapsių kaime, kur apžiūrėjęs du nuo vingiuoto žvyrkelio iš Petroškų į Kučiūnus matomus bunkerius, užsispyriau surasti dar ir trečią, pasislėpusį kairiajame Zapsės upės krante.
Link Petroškų ir Kučiūnų
Galėjau leistis į šią kelionę besniegę žiemą, kai šaltis sukaustys Zapsės upės pakrančių kemsynus, arba ankstyvą pavasarį, kol medžių ir krūmų lapai visiškai nepaslepia įspūdingų mūro statinių. Bet mudu, mielas skaitytojau, juk neieškom lengvų kelių. Todėl karčiausią birželio dieną, išklausęs radijo pranešimus apie fiksuojamus temperatūros rekordus, vos išvažiavęs iš Veisiejų miestelio Lazdijų kryptimi, suku į kairę, link Petroškų ir Kučiūnų.
Kolchozinio paveldo gerokai subjaurotos Petroškų gyvenvietės pabaigoje baigiasi ir asfaltas – toliau reikės keliauti žvyrkeliu, vingiuojančiu tarp įspūdingų kalvų, primenančių net ne Lietuvos, o kažkurios Alpių priekalnių šalies kraštovaizdį. Atrodo, kad pasisukęs išvysčiau kažkur prie horizonto snieguotas tikrų kalnų viršūnes, tik akinanti saulė ir mane pralenkusios senutėlės „Audi“ pakeltos dulkės neleidžia taip toli pamatyti.
Bet prieš išvažiuodamas iš Petroškų dar pamatau įspūdingą žalų mėsinių galvijų bandą, o toliau tokių atgimstančio kaimo ženklų jau nepamatysiu, tik varganas trobeles su savadarbėmis iškabomis „Parduodama...“, pakelės kryžius ir gamtos paminklais paskelbtą trikamienį ąžuolą bei Paveisiejų pušį.
Du bunkeriai matosi nuo kelio, bet trečio teko paieškoti
Paieškas geriausia pradėti sustojus Šilelio miško pakraštyje, kai jau atsiveria javais apsėti Pazapsių laukai. Kelio dešinėje pusėje vienas bunkeris vos įžiūrimas tarp lazdynų ir beržų, o kairėje, brandžiame pušyne, antrojo aplinka, prieš porą metų buvusi miškininkų sutvarkyta, vėl virto kone džiunglėmis. Abu statiniai apsamanoję, bet ir po 76 metų betonas nė neketina trupėti, tarsi jį lieję okupantų kareiviai dar buvo neišmokę cemento išmainyti į samagoną.
Per angą nesunkiai patenku į vidų ir nustembu, kaip čia ankšta, palyginus su viso statinio gabaritais. Įsivaizduoju, kaip tokiame karste turėjo jaustis likimo valiai palikti šauktiniai iš Rusijos gilumos, girdėdami kaip į Rytus nuskrenda vokiečių bombonešiai ir dangų nušviečia gaisrų pašvaistės.
Žinojau, kad be šių dviejų bunkerių, lengvai randamų bet kurio turisto, toje vietovėje yra dar vienas, pasislėpęs miškingame Zapsės upės krante. Buvau matęs jį tik vaikystėje, kai tėvai atsivežė čia žydru zaporožiečiu ir drauge vedėsi Zapsės pakrante siauru takeliu nuo Šilelio girininkijos iki Pazapsių.
Dzūkijoje išliko dvi dešimtys
Pasidalinęs su Hitleriu Lenkiją ir Baltijos šalis Stalinas skubėjo įtvirtinti savo valdžią užgrobtose teritorijose ir ruoštis karui su naujuoju sąjungininku. 1941 m. pavasarį Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos ir Lenkijos vakariniame pakraštyje, prie sienos su Vokietija, pradėta statyti, bet taip ir neužbaigta fortifikacinė sistema, vėliau praminta Molotovo linija.
Iš 101 Lietuvoje pastatyto bunkerio dvi dešimtys, sudarę Alytaus įtvirtinimų rajoną, išliko Pietvakarių Lietuvoje nuo Kalvarijos savivaldybės laukų iki Baltarusijos sienos Kapčiamiesčio girioje. Lazdijų rajono senoliai prisimindavo, kad pirmosiomis karo dienomis šiame krašte bunkerius statę apsmuktkelniai sovietiniai kariškiai, pamatę, kad frontas nudundėjo tolyn į rytus, pasidavė į nelaisvę vokiečiams arba bandė nusimesti uniformas ir slapstėsi miškuose, kol buvo sugaudyti. Kitus apkūlė ir nuginklavo vietinis jaunimas, skubėjęs vyti lauk spėjusius įkyrėti okupantus.
Po karo prie šių bunkerių kelios Dzūkijos vaikų kartos rasdavo žemėje užkastų šovinių ir netgi ginklų. Sovietų valdžia nenaudojamų bunkerių įėjimo angas užmūrydavo, bet vis kas nors tą mūrą išardydavo, tikėdamiesi viduje rasti kažką vertingo.
Gamta atkakliai stengiasi praryti betoninį svetimkūnį
Ilgesnius istorijos pasakojimus palikim jos entuziastams, o mums dar liko surasti trečią Pazapsių bunkerį. Net oro temperatūrai pasiekus +35, nusileisti tik medžiotojų važinėtu keliuku nuo Petroškų – Kučiūnų žvyrkelio į Zapsės slėnį nėra sudėtinga. Dešinėje – laukymė, kurioje jau prisirpo žemuogės, o aš suku į kairę, paupiu pasroviui. Ten jau spėju pasigailėti neapsivilkęs ilgų kelnių, nes taką užtvėrusios gervuogės sugeba kaip reikiant apdraskyti kojas, o šviežią kraują pajutę uodai susirenka iš visos parapijos.
Kadangi į trečio bunkerio paieškas išsiruošiau vasarą, tarp paupio medžių jo teko ilgokai paieškoti. Aplinka čia nebuvo kaip nors pritaikyta turistų apsilankymui, todėl gamta lėtai, bet atkakliai stengiasi praryti betoninį svetimkūnį. Į patalpą patekti nė nebandau, nes anga čia siauresnė, kelis kartus bandyta užmūryti, o viduje priversta didelių akmenų bei plytų. Belieka įsiminti vietą, kad kada nors čia galėčiau atsivesti karo istorija besidominčius draugus, bet jums žemėlapyje jos dideliu raudonu tašku nepažymėsiu tyčia, kad neatimčiau malonumo pajusti tyrinėtojų dvasią.
Patekus į tokią atokybę nuodėmė būtų neįsibristi į Zapsę – ypatingo skaidrumo upę, ištekančią iš to paties pavadinimo ežero. Jos gylis tik kur ne kur viršija metrą, dugnas padengtas žvyru ir smulkiais akmenukais, o žydinti vandens augalija dovanoja tokią kvapų puokštę, kurios jokiame aromaterapijos salone nerasčiau. Braidžiau pasroviui ir prieš srovę, o galiausiai atsiguliau seklios upės viduryje, klausydamasis pakrantės medžiuose triukšmaujančių paukščių balsų ir čiurlenančio vandens, o prieš atsikeldamas dar spėjau pagalvoti: jeigu po mirties per klaidą ar malonę patekčiau į rojų, jis turėtų atrodyti būtent taip.
