Spėjama, kad Livonijos laikais čia stūksojo pilis, priklausiusi Livonijos ordino riteriui, vėliau buvo pastatyti dvaro statiniai, kuriuos nuo XVI a. pradžios valdė vokiečių baronai von Bercken, vėliau von Folkersamb, von Hahn ir kiti.
Dabar šios vietovės žvaigždė – Stelmužės ąžuolas – seniausias ir storiausias Lietuvoje augantis ąžuolas ir vienas seniausių ąžuolų Europoje. Spėjama, kad jo amžius yra apie 1500–2000 metų, o savo 13 metrų apimtimi (prie žemės), kurią apglėbti reikia beveik dešimties vyrų, jis kone dvigubai lenkia kitus Lietuvos ąžuolus.
Plačiašakis ąžuolas mena daugelį Lietuvos istorijos laikotarpių: kadaise čia žyniai su vaidilutėmis kūreno šventąją ugnį ir degino aukas pagoniškiesiems dievams, o, laikui bėgant, pro ąžuolą žygiavo galingos kariuomenės. Vien ko vertas faktas apie drevėje rastus ten besislėpusio Napoleono armijos kareivio griaučius ir ginklus!
Šalia senojo ąžuolo stovi išskirtinis istorijos paminklas – Viešpaties Jėzaus Kryžiaus bažnyčia. Ją, kaip vieną gražiausių Aukštaitijos perlų, būtina aplankyti.
Jos atsiradimą lydi gan tikroviška legenda. Stelmužės dvaro ponai nusprendė šventovę pastatyti, kai iš Stelmužės dvaro bėgti bandęs baudžiauninkas paaiškino savo sprukimo priežastį: Stelmužėje nėra bažnyčios, kurioje jis galėtų atgailauti už savo nuodėmes.
Vis dėlto, istorija atskleidžia, kad 1650 m. bažnyčia iškilo dvare gyvenusių vokiečių baronų von Bercken iniciatyva, rašoma visitaukštaitija.lt. Ją pastatė tik kirvį ir kaltą naudoję medžio drožybos meistrai iš Latvijos.
Baronai von Folkersamb Stelmužės bažnyčią pertvarkė 1713 m. Įžengę į bažnyčios vidų nustebsite išvydę unikalų jos interjerą. Žvilgsnius tiesiog prikausto medžio drožiniais išpuošta sakykla ir nemažiau įspūdingas altorius su Nukryžiuotuoju.
Ornamentai, skulptūros, raižiniai, bareljefai, puošiantys sakyklą bei altorių, sukurti prieš šimtus metų.
Šiandien seniausio Lietuvos ąžuolo kaimynystėje stovinčioje bažnyčioje vyksta katalikų apeigos. Čia taip pat yra įsikūręs bažnytinio meno muziejus, menantis krikščionių kalvinistų meistrystę.
Be supažindinimo su šiuo architektūros šedevru, bažnytinio meno muziejus taip pat organizuoja įvairias edukacines veiklas: mažieji lankytojai gali sužinoti apie visus šventuosius; paklausyti prieš šimtmetį ar du populiariais buvusių vargonų kūrinių įrašų, o visa šeima po ekskursijos gali sudalyvauti kūrybinėje edukacijoje, kurios metu turės galimybę sukurti savo unikalų Stelmužės herbą ir namo parsivežti dovanėlę. Greta esančioje varpinėje veikia kita muziejaus ekspozicija, supažindinanti su dvaro istorija.
Dvaro parkas įdomus ne tik bažnyčia ir ąžuolu, bet ir, iš pažiūros, smulkesniais objektais, kurie taip pat yra neatsiejama dvaro istorijos dalis ir kuriuos pamatyti verta. Šalia bažnyčios dėmesį patraukia kadaise buvęs mauzoliejus, kuriame buvo laidota ne viena bajorų, valdžiusių Stelmužės dvarą, karta. Karų metu mauzoliejus buvo suniokotas, o palaikai perkelti į bažnyčios požemius.
Šalia Stelmužės dvaro parko yra dar vienas gamtos stebuklas – Lygumų akmuo. Jei nustebote pamatę Anykščių Puntuką, sukluskite – manoma, kad šis milžinas, pranoktų ir jį, jei tik būtų iškastas iš po žemių. Jo ilgis – 18 metrų. Dabar paviršiuje matoma tik nedidelė Lygumų akmens dalis. O jo istorija taip pat verta dėmesio – sakoma, kad Lygumų akmenį numetė velnias, norėjęs jį užmesti ant bažnyčios. Tačiau to nepadarė, nes užgiedojo gaidžiai ir išaušo rytas.
Dvarvietėje tvyro ypatinga aura – juk vieta regėjusi Livonijos laikus, Napoleono kariuomenę, ir Pirmojo pasaulinio karo kovas. Po Pirmojo pasaulinio karo vokiečių karinė valdžia šalia ąžuolo buvo pastačiusi cementinius kryžius ir tamsių akmenų paminklą. Sovietų valdžios metais dalis šių kapų ir pats paminklas buvo sunaikinta, todėl šiandien parko teritorijoje likę tik keli paminklai.
Dvaro parko pakraštyje stovi legendomis apipintas Vergų bokštas. Tai nedidelis akmeninis pastatas, kuriame dvarą valdę vokiečiai Folkerzamai (o vėliau valdė caro dvariškiai Valujevai) kalino ir kankino baudžiauninkus. Vergų bokštas buvo įrengtas keturkampiame bokšte, pastatytame iš akmenų, plytų, kalkių ir molio skiedinio, storomis sienomis.
Pasakojama, kad dvarininkai Valujevai ilgai nuo valstiečių slėpė, kad yra panaikinta baudžiava ir kankindavo nuo jos bėgančius žmones. Dabar statinys yra restauruotas ir įtrauktas į XVII a. architektūros paminklų sąrašą.
Visgi šiais laikais keliamos įvairios versijos – svarstoma, kad storų sienų bokštas buvo naudojamas kaip šaldymo patalpa.
Stelmužės dvaro parkas saugo ne tik tokias baisias istorijas, bet gali pasiūlyti pasikrauti ir teigiamų emocijų: parko kalvos papėdėje lankytojai aptiks Laimės šulinį ar galės pasivaikščioti ąžuoliukų alėja, kur kiekvienas iš medelių skirtas vienai iš iškilių Lietuvos istorijos asmenybių. Susipažinti su iškilių veikėjų nuopelnais galima skaitant specialiai įrengtas lenteles.
Jei norite susipažinti su dar gyva senojo dvaro legenda, Stelmužė laukia Jūsų pasineriant į senųjų legendų ir tikrų dvaro istorijos įvykių sūkurį.
Vasarą dvaras dirba trečiadieniais-sekmadieniais nuo 11 val. iki 19.00 val., o nuo rugsėjo 1 d. lankytojai priimami pagal išankstinę registraciją.
