Nemakščiai ir Aštuonračio muziejus – pirmas sustojimas su puikia šiuolaikinės architektūros bažnyčia ir sovietinės santvarkos kolūkiniu prospektu. Patys Nemakščiai, įsikūrę tarp Žemaičių plento ir automagistralės Vilnius-Kaunas-Klaipėda, kildinami iš buvusio ežero vardo Nemakšta. Miestelyje veikia du muziejai – Etnografijos ir Aštuonračio „muziejuks“.
Ratas – neatsiejamas Nemakščių miestelio simbolis, pavaizduotas ir miestelio herbe, traktuojamas kaip amžinybės, tobulumo ir vienybės simbolis. Miestelis didžiuojasi, kad yra mažoji Lietuvos kultūros sostinė 2022 m., ant kiekvieno namo iškabintos tai ženklinančios vėliavos. Šiemet Nemakščiai kaip niekad svetingi, miestelio svečiams siūloma gausi renginių programa, atliepianti krašto tradicijas ir Tarpukario Lietuvos dvasią.
Palangos daktaro, burmistro Jono Šliūpo muziejus nedidukas, bet itin įtaigus, jei ekskursiją ves gidė. Galinėse dvejose salėse ir puiki fotomenininko Rimanto Dichavičiaus paroda.
Dar vienas nestandartinis pasirinkimas Palangoje – šio krašto muziejus, įkurdintas istorinę reikšmę kurortui turinčioje, iki šių dienų išlikusioje grafų Tiškevičių šeimos viloje „Anapilis“. Įdomi interaktyvi nuolatinė muziejaus ekspozicija, lankytojus nukelianti į paslaptingą ir neįtikėtinai įdomų Palangos kurorto istorijos pasaulį. Muziejuje pasijusite tarsi esantys paplūdimyje, po kojomis šiugždės baltas pajūrio smėlis, susipažinsite su įvairių laikotarpių maudymosi tradicijomis bei paplūdimio madomis.
Norint išvengti dardėjimo nuobodžia trasa atgalios verta sukti vos ne 125 km. apylanka į buvusią Rytprūsių teritoriją, kur pirmas sustojimas – Priekulė. Miestelio autentiškumas – dar iki 1940 metų išlikusios vokiškos architektūros detalės, tačiau jos totaliai disonuoja su mėlynais ar geltonais jau „naujalietuvių“ įrengtais stogais bei sovietinėmis pašiūrėmis. Tai pavyzdys – kaip galima niokoti kultūrinį paveldą ir priblokšti išrankesnį turistą.
Visai kitaip kvėpuoja Katyčiai, kur vietinė evangelikų bažnytėlė tiesiog alsuoja XVIII amžiaus dvasia. Išlaikyti šios ir kitų šventovių autentišką veidą padėjo tai, kad sovietmečiu jos buvo paverstos kino salėmis ar grūdų sandėliais ir nebuvo apgriautos. Pačiuose Katyčiuose likusi autentiška grindinio aikštė „nepapuošta“ sovietinės architektūros perlais, bet su „iškilia“ į laukus vedančia Mechanizacijos gatve.
Programos vinis – mažiausias miestas šalyje Panemunė ir Karalienės Luizos tiltas. Šalia prieplaukos įsitaisę turistai net su vidutinio kalibro žiūronais gali stebėti į kurią aludę žirglioja Tilžės (Sovetsko) pijokai, po kokiais griuvėsiais slepiasi įsimylėjėliai ar kokie orkestrai griaudėja jų aikštėje po pakabinta milžiniška Rusijos valstybės vėliava. „Nejauku, slogu, greičiau iš čia“ – štai tokiomis nuotaikomis dalijosi bendrakeleiviai.
O pabėgimo maršrutų iš Rusijos pasienio begalės – tai ir klykiančos gervės ties Lumpėnais ar pagaliau tikrai lietuviškas Zyplių dvaro ansamblis su „Stiklių“ lygio „Kuchmistrų“ restoranu.
Šios kelionės reziumė – pro žiūronų lęšį galima rasti pasibjaurėtinų vietų, po kurių kaifuosi, kad gyveni normalioje šalyje.
