Savaitgalį drauge su mumis būtų plaukęs pilnas laivas kurorto svečių, bet darbo dieną prieš pietus buvau vienintelis R. Tamulionio klientas. Gal taip ir geriau, galėsiu ne tik gėrėtis Nemuno pakrančių vaizdais, bet ir įkyriai klausinėti laivo šeimininko.
Už 8 eurus plukdo iki Meilės salos
Populiariausias, trumpiausias ir pats pigiausias maršrutas – Nemunu aukštyn iki Meilės salos ir atgal. 8 eurai už valandos pasiplaukiojimą ypatingai karštą dieną, kai dar iki pietų oro temperatūra pasiekė 30 laipsnių šilumos ir tuo neketino apsiriboti, visai neatrodo kaip apiplėšimas. Tiek sumokėjęs už patiekalą bet kuriame Druskininkų restorane, kulinarinių stebuklų nesitikėčiau.
R. Tamulionis pasakoja už 11 eurų plukdantis žemyn upe į Liškiavą, o neseniai pradėjo siūlyti poilsiautojams nukeliauti iki Švendubrės sezoninio upių pasienio kontrolės posto. Jei negirdėjote, žinokit, kad yra ir toks, puikiai įrengtas ir atidarytas 2015 m., skirtas Nemunu keliaujančių turistų malonumui būti patikrintiems.
Du Romai, plaukiantys link Meilės salos, skamba savotiškai, bet juk abu čia keliaujam profesiniais reikalais: aš privalau jums papasakoti, o R. Tamulioniui tai kasdienis maršrutas nuo gegužės pradžios, kai pakankamai atšyla, kad kurorto svečiai nesibaidytų kelionės laivu, iki spalio pabaigos.
Sala tokį romantišką pavadinimą gavo tarpukariu. Atrodo, kad tuomet meilė Druskininkuose tiesiog tvyrojo ore, pagundai leistis į kurortinį romaną neatsispyrė net Lenkijos diktatorius Juzefas Pilsudskis. Senstantis maršalas taip susižavėjo jauna gydytoja Eugenija Levicka (1896 – 1931 m.), kuri čia kūrė Gydomosios fizkultūros parką ir visokius nudizmus propagavo, kad po jos staigios mirties kurorte dar ilgai šnabždėtasi apie slaptųjų tarnybų sąmokslą.
Veikė populiarus paplūdimys
Tačiau lenkų okupacija ir per vidurį upės ėjusi demarkacinė linija bei spygliuotų vielų tvoros Meilės saloje druskininkiečiams ir kitapus Nemuno gyvenusiems dzūkams paliko ne tik romantiškus, bet ir liūdnus prisiminimus. Nes sieną saugoję lenkų kareiviai su čiabuviais nesismulkino – ne vienam už bandymą prasmukti pas Baltašiškės merginas teko ir skaudžiai nukentėti.
R. Tamulionis Nemunu plukdomiems turistams pasakoja, kaip Druskininkų jaunimas Meilės saloje rinkdavosi pasilinksminti XX a. pradžioje – kurdavo laužus, šokdavo, dainuodavo. 12 valandą nakties merginos eidavo į kairįjį salos krantą, vaikinai – į dešinįjį, ir iš ten kiekvienas į upę leisdavo savo vainiką su degančia žvakute ir vardu. Salos gale, kur suteka upės srovės, valtyse jų laukdavo budintieji – stebėdavo susiporavusius vainikus ir garsiai skelbdavo laimingųjų vardus.
O štai ką apie Meilės salą rašė Druskininkų kraštotyrininkas Vytautas Valentukevičius: „3-ajame dešimtmetyje tiltu per Nemuną kurorto svečiai ir vietiniai gyventojai pasiekdavo Meilės salą, kur veikė populiarus tuomet paplūdimys.
Nemuno vandenys į Meilės salą iš Pervalkos atnešė daug smėlio ir pažėrė jį dešiniajame salos krante. Kairioji Meilės salos dalis tuo metu priklausė Lietuvai. Spygliuotos vielos tvora salos viduryje ją dalino į Lenkiją ir Lietuvą. Meilės saloje netrukus atsirado patogios persirengimo ir drabužių saugojimo patalpos. Tiltelis sujungė kurorto krantą su sala, į joje esantį paplūdimį gabeno garlaivis. Meilės salos paplūdimys veikė iki 1935 metų“.
Upė galėtų išmaitinti daugiau laivų
Dabar Meilės sala visiškai apaugusi medžiais, o į ją užsuka vos vienas kitas keliautojas. Paukščiams tokia ramybė patinka, pilkasis garnys nekreipdamas dėmesio į mus susikaupęs žvejojo sekliuose salos pakrantės vandenyse, o iš tankmės girdėjosi tokia giesmininkų balsų įvairovė, kad net pasigailėjau neatsigabenęs jiems fotografuoti tinkamo židinio nuotolio fotoaparato objektyvo.
Pakeliui stebino visiška ramybė: tik praplaukus Parko tiltą virš galvų lynu praskriejo nuotykių parko lankytojai, toliau iš „Snow arenos“ į Druskininkų vandens parką praslinko keltuvo gondolos, o toliau – nė gyvos dvasios.
R. Tamulionis sako bandęs skaičiuoti, kiek valčių pavyks pastebėti Nemuno pakrantėse, bet teatrado vieną. Jam toks Druskininkų krašto žmonių nusigręžimas nuo upės neatrodo normalus, juolab, kad turistai vandens pramogomis domisi, tai kurorto prieplaukose galėtų rasti uždarbio ne keli, o kelios dešimtys laivelių.
Dabar Druskininkų poilsiautojus Nemunu plukdo vos 3 įmonės: nuo 1961 m. į Liškiavą plaukioja bendrovės „Druskininkų gelmė“ dyzelinis laivas „Druskininkai“, apie kurį DELFI skaitytojams jau esu pasakojęs, ir dar keli iki 10 vietų laiveliai.
„Nemunas dėl sausros po truputį senka, tas didžiulis akmuo pavasarį dar buvo visiškai apsemtas“, – rodo R. Tamulionis.
Mažos grimzlės jo katamaranams vandens sumažėjimas nebaisus, o štai didysis laivas „Druskininkai“ per sausras ne kartą yra nutraukęs laivybos sezoną per patį vidurvasarį, kai norinčių paplaukioti kurorto svečių būna daugiausiai.
Nemunas jau švarus, bet druskininkiečiai atprato jame maudytis
Paplaukę Nemunu aukštyn nuo Meilės salos surandame vietą, kur pačiame upės viduryje vanduo sunešė tiek smėlio, kad galima braidyti nesušlampant aukščiau kelių.
„Esame ties Mizarų kaimu, iki sienos su Baltarusija lieka 5 kilometrai. Ten kairysis Nemuno krantas bus jau Baltarusijos, o dešinysis dar Lietuvos. Jeigu plauktumėm toliau, už 30 kilometrų pasiektumėm vietą, kur į Nemuną įteka Augustavo kanalas“, – pasakojo R. Tamulionis.
Lenkams rekonstravus kanalo šliuzus, vandens turistams atsivėrė galimybės keliauti trijų valstybių vandenimis, bet Druskininkus taip pasiekiančių turistų skaičius, pasak pono Romo, didėja ne taip sparčiai, kaip galima būtų tikėtis, matant šių vietų gamtos grožį.
Braidžiojome pačiame Nemuno viduryje ir stebėjausi, koks skaidrus jo vanduo, nors dar ne taip seniai, gal prieš gerą dešimtmetį, vos vienas kitas druskininkietis drįsdavo maudytis nevalytomis nuotekomis dvokusioje drumzlinoje upėje. Iš atminties to kvapo greitai nebeištrinsim, todėl nuo tų laikų oficialių paplūdimių ir maudymosi vietų prie Nemuno, kaip būta tarpukariu, ties Druskininkais vis dar nėra – sukaitę vietos gyventojai ir kurorto svečiai renkasi tarp Vijūnėlės tvenkinio ir visus metus veikiančio Druskininkų vandens parko.
