Šį kartą „Kur varom?“ laidoje Vytautas Kandrotas pasidalijo patarimais besiruošiantiems keliauti po vertingiausias Lietuvos vietas – nacionalinius ir regioninius parkus. Kaip keičiasi turistų požiūris į saugomas teritorijas, ar tikrai šiems gamtos lobynams reikia gausaus lankytojų srauto ir kurias šalies vietas būtina aplankyti kiekvienam lietuviui? Visa tai ir dar daugiau sužinosite žiūrėkite laidoje.
– Po Lietuvą keliaujate jau daugiau nei 10 metų. Ar yra tokia lankytina vieta, į kurią norisi grįžti dažniausiai?
– Lietuva nėra tokia didelė, kad kaskart skubėtum keliauti tik į naujas vietoves. Dauguma lankytinų vietų jau yra aplankytos, ir ne po vieną kartą. Mūsų šalis labai sparčiai keičiasi ir gražėja, vis daugiau objektų rekonstruojami, remontuojami, pritaikomi lankyti turistams. Arba leidykla nusprendžia atnaujinti kurį nors kelionių vadovą – sudarai sąrašą ir važiuoji iš naujo. Arba atnaujini fototechniką – tada irgi tenka atnaujinti nuotraukų fondą.
O jau kaip paprastam žmogui man patinka sugrįžti į tas vietas, kur gerai jaučiuosi, galiu neskubėti, pabūti su savo mintimis. Tokios vietos Vilniuje – Belmontas ir Pūčkorių atodanga, Kaune – Ąžuolynas ir Santakos parkas, o kiek tolėliau – etnografiniai kaimai nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose, snaudžiantys pasienio miesteliai, Ventės ragas, Vištyčio regioninis parkas...
Kitas dalykas, gyvenu Kaune, šalies viduryje, todėl kiekvienoje kelionėje tenka pravažiuoti pro pakelėje esančias mielas lankytinas vietas. Turėdamas galimybę stabteliu. Dažnai tenka važiuoti A16 keliu iš Vilniaus pro Trakus, Aukštadvarį, Birštoną. Tiesiog sustoju, nusiperku ledų ir suvalgau juos žiūrėdamas į Salos pilį. Arba vadinamasis Rojaus kelias nuo Kauno link Jurbarko. Jau smagu vien juo važiuoti...
– Ar šį sezoną, kai galimybės keliauti užsienyje tapo ribotos, pastebėjote didesnius žmonių srautus lankytinose Lietuvos vietose?
– Kur nepamatysi... (Šypsosi.) Prie kai kurių atidarytų apžvalgos bokštų dar per karantiną gegužės mėnesį teko matyti eiles. Daug daugiau žmonių sutinku saugomose teritorijose – pažintiniuose pėsčiųjų takuose, prie gamtos paminklų. Iš pažįstamų baidarių nuomos verslininkų girdžiu, kad plaukimo priemonės rezervuotos visiems vasaros savaitgaliams.
Ta pati Angelų kalva šalia Trakų jau per birželį turbūt sulaukė tiek dėmesio, kiek anksčiau per visą vasarą. Neturiu po ranka statistinių duomenų, bet, sprendžiant iš to, ką teko matyti pačiam, Lietuvos piliečiai po savo šalį šiemet keliauja gausiau ir dažniau.
– Kokia vieta, jūsų manymu, nepelnytai sulaukia per mažai po Lietuvą keliaujančių žmonių dėmesio?
– Tokių vietų yra ne viena. Idealiu atveju kiekvieno rajono savivaldybėje galėtų išaugti „turizmo gigantas“, to krašto „vizitinė kortelė“, kaip mes įvardijame Trakų Salos pilį ar Anykščių Lajų taką. Bėda ta, kad daugelis objektų šeimininkų toje pačioje teritorijoje pradeda konkuruoti tarpusavyje, užuot bendradarbiavę ir sudarę išsamią programą turistams. Arba dėl tų pačių idėjų pešasi kelios savivaldybės, kaip, pavyzdžiui, dėl medinės pilies statybos. O ten, kur prieš kelerius metus verslas, valstybinės institucijos ir savivaldybė dėl turistų pradėjo dirbti petys į petį, dabar jau matomi rezultatai. Iš tokių sėkmingų pavyzdžių galima paminėti Birštono kurortą, Biržų ir Pamario turizmo klasterius.
– Esate parengęs įvairių kelionių vadovų, vienas naujausių – „Įdomiausios kelionės po Lietuvą. TOP 1000 objektų“. Kokiais kriterijais vadovaudamasis atrinkote, kuriuos objektus įtraukti į leidinį?
– Iš tiesų, tai nėra lengvas ir paviršutiniškas darbas, kaip gali pasirodyti. Nuo 2008 metų reitinguoju turizmo vietoves, sukūriau metodiką ir ją nuolat tobulinu. Stengiuosi apsilankyti kiekviename atrinktame objekte, patyrinėti situaciją savomis akimis. Kaip tam tikri įrodymai padaromos nuotraukos. Seniau mielai taikydavau slaptojo pirkėjo taktiką: atvažiuodavau išbandyti paslaugų inkognito, kaip eilinis turistas. Dabar darosi jau šiek tiek sudėtinga, pradeda atpažinti.
– Kokios trukmės išvykoms reikėtų pasiruošti norintiems keliauti pagal jūsų sudarytus maršrutus, esančius šioje knygoje?
– Šią knygą, kaip ir kitus kelionių vadovus, pirmiausia stengiausi sudaryti taip, kad ji taupytų skaitytojų ir keliautojų laiką. Taigi, joje – jau paruošti maršrutai, objektai eilės tvarka pažymėti žemėlapyje. Šalia pateikti glausti tekstai ir kuo daugiau nuotraukų, kad skaitytojas žinotų, ko tikėtis, ir lengvai atpažintų objektą. Patikėkite, su objektais – ar tai būtų bažnyčios, ar piliakalniai, ar dvarų pastatai – yra painiavos.
Knyga labai universali. Nors joje pateikiami suplanuoti vienos dienos maršrutai, norint galima juos jungti ir keliauti ilgiau. Arba atsisakyti nedominančių objektų ir apvažiuoti dviejų maršrutų teritoriją per vieną dieną. Arba išsirinkti ir aplankyti tik keletą lankytinų vietų tame rajone. Pastaruoju metu džiaugiuosi matydamas lėtojo turizmo tendencijas: žmonės pradėjo neskubėti, keliauja mėgaudamiesi, surengia iškylą gamtoje, užsisako ekskursiją, edukacinę programą ar pramogų ir kartais per kelionę aplanko vos vieną ar du objektus.
– Vasarą poilsiautojus itin domina išvykos prie vandens telkinių. Ką pasirinktumėte jūs – Lietuvos pajūrį ar ežerą atokesnėje vietovėje? Gal esate atradęs dėmesio vertų vietų?
– Neslėpsiu, niekad nebuvau didelis Lietuvos pajūrio propaguotojas – pirmiausia dėl vangios infrastruktūros plėtros ir vietos verslininkų požiūrio į klientus. Štai prireikė „tik“ 27 nepriklausomybės metų, kad Palangos paplūdimiuose pagaliau atsirastų tualetai, ir dar 3, kad jie būtų įteisinti, legalūs. Kaip jaustis žmogui einant į nelegalią įstaigą?
Tai ir šiemet siūlau rinktis ežerus ar kitus vandens telkinius. Pirmiausia dėl didžiulio poilsiautojų srauto pajūrio kurortuose. Antra, ši vasara karšta nuo pat pirmos dienos, vidaus vandens telkinių temperatūra gerokai aukštesnė nei jūros, o geras oras džiugina poilsiautojus jau visą mėnesį. Ir, trečia, visi, kas tik netingėjo, net eiliniai rajonų centrai, per pastaruosius metus sugebėjo pasinaudoti ES parama ir ne tik įrengti vietos paplūdimius, bet ir pasistatyti baseinus, vandens pramogų parkus. Net mažuose miesteliuose, seniūnijų centruose atrasite puikiai sutvarkytą ežero ar tvenkinio pakrantę su persirengimo kabinomis, pavėsinėmis, tilteliu į vandenį. Žinoma, jei tik tas miestelis turi tam tinkamą vandens telkinį.
– Šią vasarą pristatėte ir kortelių žaidimą „Įdomiausios kelionės po Lietuvą“. Kaip kilo idėja sukurti tokį produktą?
– Tai pirmasis mano autorinis darbas stalo žaidimų kategorijoje. Idėja brendo jau seniai, ir jei ne koronaviruso padiktuotas karantinas ir ekonomikos sustabdymas, šis stalo žaidimas būtų įspūdingesnio dydžio. Dabar tai – kelioninio formato, į bagažą lengvai telpanti dėžutė, kurioje slepiasi net 3 žaidimai: viktorina su klausimais apie kiekvieną šalies savivaldybę, klasikinis atminties žaidimas su gražiausių Lietuvos vietų vaizdais ir valstybės žemėlapį skatinantis įsiminti geografinis žaidimas.
