Apie tai ir bus diskutuojama tarptautinės kelionių ir aktyvaus laisvalaikio parodos „Adventur 2018“ forume – kaip suteikti pridėtinę vertę turizmo produktui ir paversti jį turizmo patirtimi, rašoma pranešime spaudai.
– Iš ne vieno užsieniečio girdime: nesuprantate, kokioje puikioje šalyje gyvenate! Ar tikrai nesuprantame?
– Kiekvienoje, kad ir mažiausioje, skurdžiausioje šalyje, atrandu įdomių dalykų. Tačiau tiesa, kad lietuviai turi stiprų saviplakos geną. Turizmo prasme irgi – juk tik pastaraisiais metais prasidėjo kelionių po Lietuvą bumas, anksčiau buvo madinga ją peikti ir sakyti, kad nieko toje Lietuvoje įdomaus neturime. Gerai, kad šis negatyvas silpsta – žmonės pripažįsta, jog per mažai pamatė, o kai pamato, kalba daug pozityviau, nes atranda tai, ko nesitikėjo.
– Kokių atradimų esi padaręs pats, keliaudamas po Lietuvą?
– Kiekvienoje kelionėje kažkas nustebina. Turime daug puikių dvarų, kurie atsigauna – būna, kai atvykęs apžiūrėti griuvėsių, randu šviežiai sutvarkytą dvarą. Bet ir tie apleisti – nustebina. Arba mažyčiai muziejai, apie kuriuos informacija neprasibrauna pro triukšmą, – taip atradau pogrindžio spaustuvę „ab”. Ieškojau partizanų bunkerių, jų koordinačių internete nebuvo – radau ne visus, bet tie keli, kuriuos pavyko atsekti, tapo maloniu atradimu. Praėjusiais metais daug dėmesio skyriau istoriniams arba industriniams objektams. Antrojo pasaulinio karo laikų tiltas prie Mažeikių, buvęs geležinkelis tarp Varėnos ir Alytaus, iš kurio liko tik pylimas ir tiltų griuvėsiai, branduolinių galvučių saugykla prie Šiaulių, griozdiškas Pakruojo malūnas, rankomis kastas Karaliaus Vilhelmo kanalas su šliuzais pamaryje, panašus Ventos-Dubysos kanalas – tokie objektai ir atradimai 2017-aisiais mane labiausiai džiugino.
– Ar Lietuvoje dar yra kampelių, kuriuose esi nebuvęs, bet norėtum pamatyti?
– Buvau visuose rajonuose ir miestuose, bet jei reikėtų išrinkti mažiau naršytą regioną, juo taptų trikampis tarp Panevėžio, Šeduvos ir Kėdainių – aplink Krekenavą. Pernai su Lietuvon.lt sudariau 28 maršrutus, mažiau dėmesio gavo šiaurinė Aukštaitija ir Suvalkija, teks šiemet kompensuoti.
– Ką tokio Lietuva turi, bet nesugeba iškomunikuoti? Kodėl komunikacija šiais laikais tokia svarbi?
– Pas mus daug autentikos ir natūralumo (lauko tualetų prie tokių nepriskirčiau) – pabėgimui nuo triukšmingo, informacija perkrauto ir nuolat lekiančio pasaulio mūsų šalis tinka. Iš kitos pusės, istorija mus mėtė į visas puses, o tai paliko savo pėdsaką – galėtume įdomiai pasakoti ir apie sovietų okupaciją, ir apie šaltąjį karą, ir apie partizanus, ir apie tarpukario Lietuvą. Uždarėme Ignalinos atominę elektrinę, kodėl jos nepavertus įspūdingu muziejumi? Nė vienoje kryptyje nebūtume pirmieji pasaulyje, todėl svarbi komunikacija – kaip pagauti užsienio keliautojų dėmesį, kai tą daro 200 pasaulio valstybių, kaip sukurti legendą ir ją paskleisti?
– Mūsų kaimynai latviai sugeba sukurti istoriją ten, kur jos nėra, o mes, turėdami tikrai unikalių istorinių ar gamtos objektų, nemokame apie juos papasakoti? Kodėl?
– Latvijoje, kai prieš keletą metų aktyviau ją naršiau automobiliu, gerą įspūdį paliko informacijos pateikimas. Atrodo, rajonai ten nekonkuruoja tarpusavyje dėl turistų, o priešingai, dalijasi jais. Pas mus pastebiu: rajonų arba regioninių parkų informacijos centrai gerai išmano savo teritoriją, bet apie kaimynus nesistengia, nemoka arba nežino, ką papasakoti. Istorijas pasakoja tik nedaugelis Lietuvos turizmo objektų. Laimei, atsirado Alaus arba Pieno kelias, bet nežinau, kodėl vis dar neturime Partizanų kelio, Branduolinio kelio?
– Kokia unikaliausią, labiausiai nustebinusią vietą esi atradęs Lietuvoje?
– Iš 2017 metų atradimų – pogrindinė spaustuvė „ab” arba Raguvėlės dvaras. Spaustuvė – dėl įdomios istorijos ir nuotykių filmus primenančio patekimo į spaustuvę per šiltnamį. O Raguvėlės dvaras – komplekso dydžiu ir autentišku, nors ir apleistu interjeru. Iš ankstesnių keistų vietų įstrigo gravitacinė kalva prie Kruonio, Vaiguvos upelis ir gatvė viename, Čiobiškio keltas ir Paulavos respublika su savo istorija. Užsienio turistus siųsčiau į Dreverną – dėl Mažosios Lietuvos ir marių patyrimo, taip pat į Pakruojį ir Žiežmarius – dėl atnaujintų arba šiuo metu restauruojamų sinagogų ir žydiško paveldo, taip pat į vieną iš naujų SPA centrų – kokybiškos poilsio paslaugos ne mažiau svarbu nei įdomūs turistiniai objektai.
– Ką tokio ypatingo, tavo nuomone, padarė Marijampolės cukraus fabrikas, kad į jį pradėjo plūsti turistai?
– Pažintinė ir dar ragaujama autentika! Net ir siaurą sritį su įdomia ekspozicija gali padaryti daug labiau viliojančia nei istorinius eksponatus, kuriems keli šimtai metų. Pinigų muziejui, pavyzdžiui, reikėjo labai pasistengti, kad sudomintų lankytojus, tą jie sėkmingai padarė, o Trakų pilies muziejus užmigo ant eksponatų laurų, manydami, kad turistui to pakaks. Tačiau laikai nebe tie – eksponatus reikia liesti, judinti, atrasti, ragauti, suprasti veikimą. Įdomi ekspozicija net ir cukraus gamybą paverčia lankytojų traukos centru. Esu tikras, net koks nors geras lentpjūvės muziejus galėtų vilioti žmones.
– Kodėl tai, kas mus gąsdina, užsieniečius žavi? Kad ir Šaltojo karo muziejus.
– Nežinau, ar gąsdina, mums tokie objektai buvo įprasti, todėl neatrodo, kad kažkam gali būti įdomūs virtę muziejais. Vakarų europiečiai to nematę, plūsta apžiūrėti. Galėtume eksploatuoti dar stipriau, kalbu apie Šaltojo karo tematiką – turizmui neišnaudotų objektų turime dar labai daug.
– Kokį svarbiausią dalyką pats norėsi pasakyti per „Adventur 2018” forumą, kurio moderatoriumi esi pakviestas būti?
– Norėsiu pasakyti, kad tai, kas mums atrodo įprasta ir nuobodu, suteikus įdomią formą gali tapti traukos objektu turistams. Todėl pirmiausiai įdarbinkime tai, ką turime – tereikia pakeliauti po regioną arba pasikapstyti istorijoje.
